Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Ar esate matęs fotostudijos savininką?

— Taip, esu.

— Jūs susipykę?

— Na, girdėjau, kad jis prieš mane nusistatęs, nes aš nufotografavau jo žmoną. Po to vengiau užsukti į tą studiją, kad nekiltų nesusipratimų. Daugiau nebuvau su juo susidūręs.

Prisitraukiau prie savęs kompiuterį. Jo veide šmėkštelėjo įtampos šešėlis. Įprasta apklausiamųjų reakcija. Žmogui visuomet neramu dėl to, ką matau tik aš ir niekas kitas. Tuo inspektoriaus kompiuteris panašus į fotoaparatą. Gal ir aš tokiu būdu fotografuoju. Pasisodinu žmogų, tarsi daryčiau nuotrauką dokumentams, ir blykst!

Apklausos protokoluose glūdi įvairios žmonių veidų išraiškos. Jie privalo atskleisti nerūpestingai praleistą gyvenimo dalį. Ką darėte aną dieną? Su kuo gėrėte? Kodėl gėrėte? Iki kelintos gėrėte? Kas sumokėjo? Žmonės turi prisiminti. Jeigu neįstengs prisiminti, bus tragedija. Ir tada blykst.

— Nagi, pradedame.

Pradėdamas pildyti apklausos protokolą, uždaviau keletą įprastų klausimų. Apklausdamas sutelkiau dėmesį į jo alibi. Jis sakė, jog numanomu mirties laiku buvo kolegijoje. Paskaitos nevyko, bet jis rinko medžiagą bibliotekoje.

— Ar turite elektroninį bilietą?

— Taip. Jeigu pasiteirausite bibliotekoje, gausite informaciją, kada ten buvau.

— Jos nepakaks alibi. Jūs galėjote paskolinti pažymėjimą kam nors kitam. Ar bibliotekoje ką nors sutikote?

— Ak, taip.

Jo veidas pragiedrėjo.

— Ten sutikau asistentą ir vyresnįjį lektorių. Mes ėjome į rūkomąjį ir gėrėme kavą.

Užsirašiau jų vardus ir fakultetus.

— Vadinasi, žmogžudystės dieną jūs studijoje nebuvote?

— Ne.

Kol kas viskas. Jis pažymėjo protokolą nykščio atspaudu ir laimingu veidu pakilo nuo kėdės.

— A, palaukite.

Jis jau ruošėsi išeiti, tad nustebęs atsisuko. Aš atidaviau vadovui apklausos protokolą ir išėjau kartu su juo.

— Gal išgerkime kavos.

Neslėpdamas nepasitenkinimo, vyriškis ėjo paskui mane į priimamąjį.

— Prisėskite.

Jis paėmė mano nupirktą puodelį kavos iš aparato.

— Norėčiau dar pasiteirauti apie ją, Dži Gjonghi.

Pūsdamas kavą ir nepakeldamas akių, paklausiau:

— Kaip su ja buvo?

— Kas kaip?

— Tiesiog, koks buvo pojūtis?

Jis susimąstė ir atitraukė lūpas nuo popierinio puodelio.

— Kodėl klausiate?

Nutariau jį išbandyti.

— Ji jus rimtai įtaria. Todėl ir esate čia pakviestas. Ji mano, kad susipykote su jos vyru, o paskui jį nužudėte, nes ji jums patiko.

Gurkšnodamas kavą, stebėjau jo elgesį. Buvo akivaizdu, kad jis labai suglumęs.

— Tuomet pasakysiu, kad ji išties buvo keista. Nenorėjau kalbėti, kai buvau apklausiamas, bet kadangi manasis alibi jau patvirtintas, papasakosiu viską. Kai pradėjau vaikščioti į tą fotostudiją, visada rasdavau ją vieną. Jos veidas dailus, ar ne? Atrodė taip kilniai ir kažkaip graudžiai. Kelis kartus pasišnekėjome, nes jai patiko mano nuotraukos. Supratau, kad apie fotografiją ji išmano nedaug. Manau, kad išmoko iš vyro, kaip greitai atspausdinti nuotraukas, ir tiesiog dirbo tą darbą. Kartą ji susidomėjo mano fotografuotu aktu. Kaip padaryti tokią nuotrauką, paklausė. Sutikite, pone, kad vyrus tokie klausimai jaudina. Pasijutau išties pamalonintas. Tačiau tik tiek. Laikui bėgant, jai norėjosi vis daugiau. Pagaliau tiesiog paprašė ją nufotografuoti.

Tada jis truputį padvejojo.

— Kalbėkite.

Aš prarijau paskutinį gurkšnelį kavos.

— Vieną dieną, kai vyras iškeliavo į kaimą paminėti kažkieno mirties metinių, ji paprašė, kad ją nufotografuočiau. Visiškai atvirai. Aš atsisakiau. Tačiau ji buvo užsispyrusi. Uždarė studijos langines ir užrakino duris. Tuomet pamažu įsidrąsinau. Iš tiesų kartais mėgėjai susimeta pinigų ir išsinuomoja visą motelį, bet taip būna retai, o ji buvo gana apvalutė ir apšvietimas atrodė tinkamas. Ką gi, žinote tą vietą, kur daromos nuotraukos dokumentams? Ten pastačiau lempą ir fotografavau. Daug fotografuoti negalėjome, sunaudojome vieną juostelę.

— Ar jūs turite negatyvus?

— Ne. Ji turi. Dėl to visą laiką nerimavau, tad buvau pasiryžęs su ja dar susitikti ir paprašyti negatyvus atiduoti.

Jis susiėmė galvą.

— Tai buvo aktai, ar ne?

— Taip.

— Hmm.

Jis tyliai sėdėjo.

— Ar nieko daugiau neįvyko?

— Kas neįvyko?

— Gal, tarkim, jūs mylėjotės?

Jis supykęs pašoko.

— Ką jūs! Aš turiu šeimą. Tai buvo viskas. Po fotosesijos ji ilgai sėdėjo sutrikusi. Po to paprašė dar pafotografuoti. Tada aš atsisakiau. Bijojau, kad tokiame mažame miestelyje visi sužinos.

Ar viskas, kas pasakyta, tiesa? Tyrimų tarnybos žmonės baigė tirti eismo įvykį ir mikroautobusu grįžo į skyrių. Visi atrodė išvargę. Jie kasdien susiduria tik su žmonėmis ir automobiliais, sutraiškytais kaip bulvės. Privalo išmatuoti ratų slydimo atkarpą ir klausytis reikšmingų kiekvienos pusės pasiteisinimų. Palyginti su jais, žmogžudystė yra tyli. Nes bent jau viena pusė nekalba.

Vyriškis išmetė popierinį puodelį į šiukšlių dėžę, nusilenkė ir išėjo iš policijos nuovados. Iš nugaros jis atrodė įtartinas. Gal jis jaučiasi išsigelbėjęs. Todėl, kad jųdviejų kūnai nesusiliejo. Arba apgailestauja. Kad tą dieną vos nepasidavė jos gundymams. Iš nugaros, net nežinant visų šių painių aplinkybių, atrodė beviltiškai. Ar aš iš nugaros atrodau kitaip?

Paskambinau namo. Žmona miegojo.

— Ar ir šiandien vėluosi?

— Jau baigiau.

— Jau viskas baigta?

Dešimt metų pragyvenusi su vyru policininku, ji ir pati bemaž tapo policininke.

— Dar ne. Reikia sulaukti rytdienos tyrimų rezultatų. Aš baigiau rašyti raportą.

— Tuomet greičiau grįžk.

Žmonos meilužis — grasinau tam žmogui, kad jį nužudysiu, įrėmęs pistoletą į galvą. Meilužis apsišlapino. Labai smarkiai. Ir graudžiai maldavo, apsikabinęs mano kelius, žmona, lyg išsiblaškiusi, tupėjo spintos kampe ir tyliai stebėjo, ką aš darau. Tą akimirką jos kūnas kažko neteko. Ji virto visiškai kitu žmogumi. Paskui žmona įmetė savo meilužio prišlapintą antklodę į vonią ir mindžiodama ėmė skalbti. Eik, išmesk, surikau, bet ji nieko neatsakė. Mindžiojo tą antklodę daugiau nei dvidešimt minučių. Pakabinusi išskalbtą antklodę, žmona nuvažiavo į ligoninę ir pasidarė abortą. Ji žinojo, kad tai ne mano vaikas. Tai buvo vienintelis žmonos nėštumas. Vėliau man buvo nustatyta azoospermijos diagnozė. O po to mano žmona pamilo Jėzų.

Tai jau seniai tik jaunystės istorija. Aš nebegalėčiau taip siautėti, net jei žmona įsitaisytų kitą meilužį. Šiaip ar taip, negaliu jam atleisti. Tačiau daugiau nesiūlyčiau su pistoletu pažaisti rusiškos ruletės. Esu įsitikinęs.

Kitą dieną patikrinau Džiong Mjongšiko alibi. Vyresnysis lektorius ir asistentas patvirtino, kad jis buvo bibliotekoje. Iškviečiau Dži Gjonghi dar kartą. Ji atrodė dar labiau sunerimusi nei praeitą dieną.

— Džiong Mjongšikas sako, kad jis fotografavo jus nuogą. Ar tai tiesa?

Moters veidas paraudo. Jos pečiai pradėjo trūkčioti.

— Ponia, neverkite, tik atsakykite į mano klausimą.

Argi tai per žiauru? Ne. Čia nėra privačių gyvenimų.

Visi mumyse slypintys troškimai nuolat pasirengę ištrūkti į viešumą. Kaip džinas, uždarytas butelyje, žada, kad visos svajonės bus įgyvendintos vos ištraukus kamštį, tačiau, ištrūkęs į pasaulį, jis puola kaip didžiausia pabaisa. Jis klausia: „Ei, kas uždarė mane tame butelyje?“ — „Žmonės.“ — „Bet tu, kuris mane išlaisvinai, taip pat esi žmogus. Tad man teks tave praryti.“