Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Moteris linktelėjo galvą.

— Kodėl vakar neprisipažinote? Jūs sakėte, kad tai buvo tik momentinė nuotrauka.

— Ar aš turėjau viską papasakoti?

Moteris drėgnomis akimis įsispitrijo į mane. Aš vos vos krūptelėjau. Apsipylusi ašaromis, bet provokuojanti moteris buvo graži. Sukilo geiduliai. Ir aš per įsivaizduojamą objektyvą, padėtą tarp jos ir manęs, pažvelgiau į jos nuogą kūną. Apvalūs pečiai, dar nesubliūškusios krūtys, liekno kaklo linkis.

Nutariau tęsti apklausą:

— Paklausykite, vakar mirė jūsų vyras, suskaldytas jo pakaušis, suprantate? Tad pasakokite viską, kas su juo susiję, tiesiogiai ar ne.

Moteris prikando lūpą.

— Taip, fotografavausi. Ir labai ilgai. Fotografavomės, fotografavomės ir dar kartą fotografavomės. Fotografavausi gulėdama ant pilvo, ištiestomis kojomis. Taip. Ar dabar jūs patenkintas?

Moteris staiga pakėlė balsą. Nusikaltimų skyriuje visi išsyk nuščiuvo. Visi, pametę savo darbus, sužiuro į mane ir moterį.

— Ei, dirbkite toliau, nesirūpinkite, — šūktelėjau apgręžęs sukamąją kėdę, paskui vėl pasisukau jos pusėn. — Gerai. Dabar dėl tos nuotraukos su užrašu „Myliu tave, Gjonghi“. Tas vyriškis sakė, kad ją padarė mokykloje, nes to paprašė jo sūnus. Ir pridūrė, kad tas momentines nuotraukas jūs pati paprašėte jį padaryti.

Ji pakėlė galvą.

— Ar ponas Džiongas taip pasakė?

Jos pečiai nusviro žemyn.

— Taip.

— Jeigu jis taip sakė, vadinasi, tai tiesa.

Moteris nunarino galvą ir daugiau nebekalbėjo.

— Ką tai reiškia? Klausykite, ponia. Ką tai reiškia?

— Ką tai reiškia? Tiesiog taip yra. Pone inspektoriau, pagalvokite. Jūs gavote iš kažkokios moters gėlių. Ar ne natūralu, kad pamanėte, jog jai patinkate? O paskui ta moteris ateina ir sako, kad gėlės buvo pristatytos ne tuo adresu. Arba kad ji jas atsiuntė tiesiog be priežasties, nes turi pernelyg daug pinigų arba jai nuobodu, arba ji turi gėlių parduotuvę ir liko daug neparduotų gėlių, kurios nuvys ten stovėdamos. Jei ji taip tvirtina, vadinasi, taip ir yra. Tai tiesa. Tik jūs, gėles priėmęs inspektorius, liksite apsikvailinęs, ar ne taip?

— Suprantu. Tuomet pasikalbėkime apie kitką. Anądien Džiong Mjongšikas nebuvo atėjęs į studiją. Patikrinome iš ryto, ir viskas pasitvirtino.

Moteris atsiduso.

— Tai gerai.

— Kas gerai?

— Gerai, kad nužudė ne jis.

Nors taip pasakė, jos veide šmėkštelėjo liūdesys. Atrodė, kad pajuto palengvėjimą ir kartu apgailestavimą. Gal kiekviena moteris nors kartą užsigeidžia, kad koks vyriškis, rizikuodamas savo gyvybe, nužudytų jos vyrą.

Tfu. Tokie dalykai niekada neatsitinka. Nors jei ir atsitiktų, tai tebūtų eilinis skandalas. Dažniausiai žmogžudystės įvykdomos iš pavydo. Tai būtų įvertinta kaip bjaurūs tarpusavio santykiai, papuošiantys visuomenei skirto laikraščio puslapius. Žmonių gyvenimas nėra taip dramatiškai suplanuotas.

Ant vadovo stalo vienu metu triukšmingai suskambo keli telefonai. Jis spėja pakelti ragelius kas keletą minučių ir atsiliepti į visus skambučius. Kažką tyliai pašnibždėjęs, jis priėjo prie manęs.

— Ei. Ar gali ateiti? Hhmm.

Vadovas nusivedė mane prie lango.

— Tegu ji grįžta namo.

— Kodėl?

— Mūsų inspektorius Džo atsitiktinai apklausė vyriškį, kuris miegojo prie studijos pastatytame automobilyje. Automobilio bagažinėje jis rado krauju išteptą beisbolo lazdą. Kraujo grupė ta pati. Ką tik gavau tyrimų rezultatus — rasti ir jo pirštų atspaudai ant vitrinų. Jo byloje jau yra keturi smurto atvejai. Pakaks prisipažinimo. Inspektorius Džo jį atves. Jis ką tik išvyko.

— Bet kodėl jis nužudė?

— Reikia išsiaiškinti.

Grįžęs prie savo stalo išjungiau kompiuterį ir sunėręs rankas tylomis įsižiūrėjau į moterį. Ir moteris žvelgė į mane su ašaromis akyse.

— Įtariamasis suimtas.

Jos veido išraiška nepasikeitė.

— Tai ne ponas Džiongas?

— Ne.

Moteris išsiėmė iš rankinės veidrodėlį ir pažvelgė į savo atspindį.

— Galite eiti.

Pasitaisiusi makiažą, ji atsistojo. Truputį svyravo ir dairėsi, ieškodama durų. Aš atsikėliau jos palydėti. Moteris nerado kelio atgal. Gal tai jai būdinga. Kaip aš čia patekau? Pro kurias duris, po velnių, įėjau? Kaip man išeiti? Gal ji visą laiką gyveno su tais klausimais? Palydėjau ją iki durų. Negi turėjau prabilti pirmas? Tai ne mano kaltė. Tai jūs pirmoji prakalbote apie šią istoriją. Manęs visai nesudomino jūsų akto istorija. Moteris išėjo, taip ir nesuteikusi man progos pasiteisinti. Gal taip ir geriau. Toks teisinimasis vargina abi puses.

Įėjo antrankiais surakintas įtariamasis. Jį apklausti buvo inspektoriaus Džo užduotis. Tardžiau jį pakaitomis su vadovu, ir įtariamasis ilgai nesipriešino, užplūdus liūdesiui lengvai prisipažino. Jis buvo studijos savininko dažnai lankomos kavinės šeimininkės meilužis. Išėjęs iš kalėjimo, sužinojo apie jų santykius ir atėjo į studiją, kai ten nebuvo moters, norėdamas tik pagrasinti, bet labai susijaudino ir vis dėlto jį nužudė.

Ar tai viskas? Aš pasimečiau, lyg išėjęs iš labirinto. Pasakiau vadovui eisiąs pailsėti. Važiavau lėtai ir sustabdžiau automobilį prieš perėją. Nuo ten impulsyviai pasukau atgal ir nuvairavau į įvykio vietą. Studijos langinės buvo pakeltos ir matėsi blankus moters kūno siluetas. Sėdėdamas automobilyje ilgai stebėjau, kas vyksta studijoje. Po valandos pasirodė Džiong Mjongšikas. Jis lyg nenorom įėjo vidun. Jį pamačiusi, moteris puolė jam į glėbį, ir atrodė, kad ji verkia. Džiong Mjongšikas apkabino jos pečius. Po valandėlės jis išėjo iš studijos ir kabliu nuleido langinę. Po to apėjo pastatą ir į studiją įėjo pro užpakalines duris. Aš įsidėjau į burną cigaretę. Mobiliuoju telefonu paskambinau į mokyklą, kurioje mokėsi Džiong Mjongšiko vaikas, ir paprašiau jo klasės auklėtojo. Ilgokai palaukus, mus sujungė.

Tai buvo moteris. Paklausiau: „Ar kartais jūsų klasėje nesimoko mergaitė, vardu Gjonghi?“ Auklėtoja abejingu balsu atsakė, kad tokios mergaitės nėra. Dabar tokių vardų reta. Dažnesni korėjietiški vardai, kaip Serom, Hana, Hanbjol, Corong ir taip toliau. Atsakiau, kad supratau, padėkojau ir baigiau pokalbį. Nuvairavau mašiną namo. Žmona pasisveikino tyliu balsu. Atsiguliau. Žmona prie manęs lupo vaisius. Aš sugriebiau jos kojas. Su ja svetimavusio meilužio šlapimas, to šlapimo prisigėrusi antklodė, antklodę negailestingai skalbusios jos kojos — sugriebiau jas. Žmona stengėsi išlaisvinti mano laikomas kojas. Ei, palauk, taip grumiantis peiliukas iškrito iš žmonos rankos ir brūkštelėjo man per riešą. Iš karto pasirodė raudona linija ir pradėjo tekėti kraujas. Žmona atsinešė dezinfekavimo skysčio ir, žvilgčiodama į mane, patepė žaizdą... Tuo metu užmigau. Sapne aš tapau vaisiumi ir buvau savo žmonos nuluptas. Sapnas buvo malonus.

Vampyras

Kartais telefonu ar paštu gaunu nepaprastai keistų atsiliepimų apie praeitais metais išleistą savo romaną Turiu teisę susinaikinti . Šio romano pasakotojas — žmogus, turintis keistoką užsiėmimą: teikti informaciją savižudžiams. Atrodo, kad tarp skaitytojų yra tokių, kurie tapatina mane, rašytoją, su šiuo savižudybių informatoriumi. Kas nors netikėtai man paskambina ir tiesiai šviesiai pasiteirauja, ar negalėčiau ko nors patarti, nes jis kaip tik ruošiasi nusižudyti. Įsivaizduoju, ką jie išgyvena, jei yra priversti kreiptis pagalbos į tokį kaip aš, kita vertus, mano situacija darosi be galo kebli.

Rankraštį, kurį noriu šiandien aptarti, iš pradžių palaikiau vienu iš tokių kreipimųsi ir neskyriau jam dėmesio. Jis buvo gana storas, įdėtas į A4 formato voką. Ant voko kompiuteriu tvarkingai surinktas adresas, o ant pašto antspaudo užrašyta: „Dogoko kvartalo paštas Seule“. Voke buvo apie dešimt tvarkingai kompiuteriu išspausdintų ir susegtų lapų ir dar kelios dešimtys kitų tekstų atspaudų. Viršutiniame atspaudų rinkinio puslapyje didelėmis raidėmis užrašyta — „Papildoma informacija“.