Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Kas ten buvo?

— Kaip visada — peizažai, matyt, fotografavo Seulo stoties apylinkes. Bet vienoje iš jų buvo nufotografuota lenta, ant kurios kreida parašyta, jog jis mane myli. Tuo metu, kai žiūrėjau šią nuotrauką, sugrįžo vyras. Jis pagriebė ją iš mano rankų ir baisiai supyko. Dar niekada nemačiau jo taip įpykusio. Bandžiau teisintis, bet jis nenorėjo manimi tikėti. Tiesiog išėjau iš studijos, nes jis buvo pernelyg įširdęs. Taigi iš tikrųjų netiesa, kad buvau turguje. Tiesiog paklajojau po kaimą ir grįžau. Ir tai nutiko.

Moteris šniurkščiojo nosimi. Aš paskambinau tyrimų tarnybai ir paprašiau atsiųsti konfiskuotas nuotraukas. Iškviestas policininkas atbėgo su nuotraukų voku. Apžiūrinėjau jas vieną po kitos. Buvo nuotrauka su balandžių pulku, skrendančiu virš viaduko, su geriančiais benamiais, su pajudančio traukinio ratu ir jį lydinčiais dūmais, o vienoje iš jų tikrai buvo nufotografuota lenta, ant kurios užrašyta: „Myliu tave, Gjonghi“, kaip ji ir sakė.

— Ar žinote jo vardą?

Pirštu su mėlyno manikiūro pėdsakais ji parodė į voką. Ten buvo užrašyta pavardė, vardas — Džiong Mjongšikas ir telefono numeris. Nuėjau pas skyriaus vadovą.

— Pone vadove, reikės iškviesti šį žmogų.

— Taip? Ar jis kažkuo įtariamas?

— Nukentėjusysis prieš šį įvykį susipyko su žmona dėl jo darytos nuotraukos. Jis sudomino ją keista nuotrauka ir dažnai tą ponią, pasak jos pačios, fotografuodavo.

— Gerai, patikrink jo gyvenamąją vietą. Kol kas iškviesk tik kaip liudytoją.

Vadovui įsakius, trys inspektoriai greitai buvo pasiųsti pas jį. Moteris atrodė išsiblaškiusi. Vis ją paragindamas užpildžiau tuščias tardymo protokolo skiltis. Po to liepiau perskaityti protokolą, patepiau jos nagų laku išteptus pirštus raudonu rašalu, kad jį patvirtintų. Moteris bejėgiškai patikėjo man savo rankas.

— Galite eiti, bet negalite toli išvykti. Rekomenduoju būti tik namuose.

Moteris atsistojo ir, nusilenkusi man ir vadovui, nukaukšėjo. Vadovas kažką smakro judesiu paliepė inspektoriui Kimui. Jis pakilo ir nusekė jai iš paskos.

Pertrauka. Vyriškio belaukiant. Išėjau parūkyti ant suolelio prie priimamojo. Visose policijos nuovadose viešojo eismo skyrius yra greta priimamojo. Žmonės, kurie ką nors pervažiavo savo automobiliu, jų šeimos, nukentėjusieji — visi čia susimaišo ir nervingai rūko arba išdidžiai giriasi savo teisės žiniomis. Astronominiai skaičiai yra vardinami kaip kramtomosios gumos kaina. Tačiau aš čia visada jaučiuosi patogiai. Galbūt dėl to, kad galiu pabūti anonimu, o ne inspektoriumi.

Tad kas gi nužudė? Ar moteris, panaši į švarų tualetą? Ją vienpusiškai pamilęs vyriškis? Ar trečias asmuo?

Dzinn. Skambėjo mobilusis telefonas. Inspektorius Džo, kuris turėjo išsiaiškinti moters tapatybę.

— Pone, čia aš, Džo Minki.

— Ar ką nors sužinojai?

— Nieko. Aplinkinių žodžiais, tai buvo moteris, kuri visada tyliai budėjo studijoje.

— O jos vyras?

— Su vyru susiję keletas problemų. Jis dažnai lankydavosi kavinėje [* Tai vieta, kur padavėjos kartais teikia intymias paslaugas. (Čia ir toliau — vert. past.)]. Neretai eidavo ir į masažo saloną.

— Kodėl jis, turėdamas jauną žmoną, lankėsi tokiose vietose? Ar neturėjo meilužės?

— Nemanau, jam nebūtų užtekę fotostudijoje uždirbamų pinigų.

— Ar išsiaiškinai ir draudimo reikalus? Viską gali sužinoti paskambinęs į draudimo įmonę.

— Viskas švaru. Neturi nieko kito, be draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir pensijinio draudimo.

Pasikasiau pakaušį.

— Kas čia per reikalas...

— Ar man grįžti į nuovadą?

— Ateik ir pasidomėk jos kreditinės kortelės išrašu.

Viskas švaru. Vienintelė vyro nuodėmė yra ta, kad kartais sprendė seksualines problemas svetur ir neturėjo papildomų draudimų. Jis nieko neapiplėšė ir niekas ant jo nepyko. Mažai fotostudijai nereikėjo skolintis didžiulio kapitalo. Tad lieka tik viena galimybė — moters santykiai su vyrais. Vis dėlto labai abejojau, ar būta bendrininkavimo. Tokiu atveju būtų neaišku, kodėl ji viską taip lengvai prisipažino.

Dzinnnn.... Vadovo iškvietimas. Numečiau cigaretę, užgesinau ją ir išdidžiai nuėjau į kabinetą. Šitaip elgdamasis aš visada jaučiuosi tapęs įtariamuoju. Labiausiai dėl to, kad pastaruoju metu areštinėse buvo panaikintos grotelės. Ilgiau ten pabuvęs pradedu jaustis, tarsi pats būčiau įkalintas, o ne jie.

— Tai jis, — pasakė vadovas, rodydamas ant sofos pasodintą vyriškį. — Apklausk jį, ir tiek.

Pakviečiau jį į savo buveinę. Užrašęs vardą, pavardę, asmens kodą, adresą ir užsiėmimą, pradėjau apklausą. Vyriškis buvo apsirengęs tvarkingu pilku kostiumu ir megztiniu aukšta apykakle. Iš pirmo žvilgsnio — tvarkingo mokslininko stilius. Išmėginau jo rankos jėgą, paspausdamas plaštaką, ji pasirodė nelabai stipri. Tikriausiai jo gyvenimas nė iš tolo nebuvo susijęs su sportu.

Jis ryžtingai priešinosi.

— Aš nieko nepadariau. Kodėl turėčiau būti apklausiamas?

— Labai atsiprašau, kad iškviečiau jus taip vėlai. Pakaks tik patikrinti porą dalykų. Prieš pradedant rašyti protokolą, leiskite užduoti keletą klausimų. Ar žinote „Jongšin“ fotostudiją?

— Taip.

— Ar žinote ir tai, kad jos savininkas nužudytas?

— Taip. Ateidamas sužinojau. Bet kuo aš čia dėtas?

— Jis turėjo žmoną, ar ne?

— Taip.

— Ji gerai jus pažinojo.

— Ką jūs sakote! Nusikaltau tik tuo, kad atėjęs atsispausdinti nuotraukų persimesdavau su ja pora žodžių.

— Negi tik tiek? Pasak jos, jūs nufotografavote ir jai padavėte keistą nuotrauką.

— Kokią keistą nuotrauką?

— Pavyzdžiui, savo nuogo kūno.

Jo veidas persikreipė.

— Argi draudžiama fotografuotis nuogam?

— Ne.

— Tad kas čia tokio?

— Girdėjau, kad fotografavote ir ją.

— Tiesiog padariau keletą kadrų, nes ji to paprašė duodama juostelę. Ar ir tai nusikaltimas?

Aš išėmiau iš stalčiaus voką su nuotraukomis. Iš ten ištraukiau ir jam parodžiau fotografiją su užrašu „Myliu tave, Gjonghi“.

— Šitą vaizdą fotografavote jūs? Ak, nelieskite, tik pažiūrėkite.

Jis nepatogiai pasilenkė į priekį, užmetė akį į nuotrauką ir pratrūko juoku — „tfu“.

— Tai parašė mano sūnus. Mano pirmokui sūnui patinka klasiokė. Vieną dieną einant į mokyklą jis tai užrašė ir paprašė nufotografuoti. Pasakė norįs duoti jai nuotrauką. Pasižiūrėkit į raides. Be abejonės, jos rašytos vaiko.

Klausantis atrodė, kad jis teisus.

— Ar žinojote, kad fotostudijos savininko žmonos vardas Gjonghi?

— Ką jūs sakote!

Jis atrodė nustebęs, tiksliau pasakius, sutrikęs. Tačiau tuoj pat smarkiai papurtė galvą.

— Ne. Negalėjau žinoti. Nebuvo reikalo. Ta moteris turėjo žinoti mano vardą, bet man to nereikėjo. Man pakakdavo atiduoti ir pasiimti nuotraukas.

Aš ilgai spoksojau į baltas raides „Myliu tave, Gjonghi“, numestas ant guminio padėklo.

— Pasižiūrėkite atidžiau. Ar manote, kad aš, fotografas mėgėjas, kuriam jau per trisdešimt, taip vaikiškai pasielgčiau? Jeigu ketinčiau prisipažinti mylįs, tokios nuotraukos nedaryčiau.

Ar turėčiau tai įrašyti į protokolą? Buvau suglumęs. Negi dar reikės pasikviesti jo sūnų ir surengti akistatą? Juokinga. Ar prašei savo tėvo padaryti šią nuotrauką, kad padovanotum ją klasiokei? Ar tokį klausimą turėčiau užduoti? Net jei apklausiu tą vaiką, tai nebus liudijimas. Gal paskambinti jo klasės auklėtojui ir paklausti, ar tikrai klasėje yra mergaitė, vardu Gjonghi? Jeigu viskas, ką jis sako, yra tiesa, tuomet moteris meluoja.