Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Gal tai rengiama publikacija arba projektas? Pasvarsčiau, bet ant voko nebuvo leidyklos adreso. Gal peržiūrėsiu vėliau. Taip tądien nutaręs, nuėjau į liftą. Parėjęs namo, padėjau voką ant stalo ir keletą dienų buvau jį visiškai pamiršęs. Mano gyvenimo ritmas nebuvo tvirtai nusistovėjęs, kartais ilgiau nei savaitę net neprisėsdavau prie kompiuterio, todėl tas laiškas gan ilgai pragulėjo tarp įvairių leidinių, kitų nereikalingų siuntinių ir laikraščių.

Spalio 16 dieną grįžau išgėręs — šventėme draugo gimtadienį. Sutemus prapliupo lietus su žaibais ir griaustiniu. Kodėl taip smarkiai lyja rudenį? Užsidariau langus ir sėdau prie kompiuterio, bet lietus ir griaustinis vis stiprėjo. Kai nutariau dėl visa ko išjungti kompiuterį iš tinklo, suskambo telefonas.

— Ar tai pono Kim Junghos namai?

— Taip. Klausau.

— Aš esu Kim Hyjon, tikiuosi, kad atsimenate siuntinį, kurį jums nusiunčiau...

Kim Hyjon, Kim Hyjon.. Staiga prisiminiau tą storą paketą A4 formato voke. Kaire ranka pradėjau sklaidyti ant stalo gulinčią laikraščių krūvą. Viršutiniame kairiajame voko kampe radau užrašytą jos pavardę ir vardą — Kim Hyjon.

— Labai atsiprašau. Dar nesuspėjau perskaityti, buvau labai užsiėmęs. Nuoširdžiai dėkoju už laišką...

— ...

Moteris nutilo. Stojo nejauki tyla.

— Atsiprašau.

Dar kartą atsiprašiau, net nulenkdamas galvą.

— Perskaitykite, prašau jūsų. Prieš jums rašydama tikrai ilgai dvejojau. Paskambinsiu dar kartą, kai būsite skaitęs. Tikiuosi, kad taip vėlai skambindama jūsų nesutrukdžiau. Labos nakties.

Signalas, pokalbis baigtas. Tą akimirką vėl sužaibavo. Tada nugriaudėjo taip smarkiai, kad sudrebėjo langai. Atsimenu, kad tą akimirką staiga visas kūnas nuėjo pagaugais. Tarsi siaubo filme. Juk siaubo filmuose oras subjūra tik prieš nutinkant svarbiems įvykiams. Kita vertus, dabar manau, kad galbūt ji sąmoningai skambučiui pasirinko tokią dieną. Kaip bebūtų, tuo metu man išties buvo baisu. Galbūt taip jaučiausi dėl jos balso. Telefono ragelyje jos balsas vis trūkčiojo, lyg vanduo, pradėjęs tekėti iš čiaupo po ilgo laiko, kai buvo atjungtas. Atrodė, lyg ji stengtųsi tramdyti jausmus, kurie virte virė, ir nebuvo lengva suprasti, ar pašnekovė sena, ar jauna, ar supykusi, ar gerai nusiteikusi.

Baigęs pokalbį, atplėšiau jos atsiųstą voką. Pradėjau skaityti dešimties spausdintų puslapių pluoštą. Jau pirmajame sakinyje pastebėjau rašybos klaidą. Tos klaidos labai mažino pasitikėjimą tekstu, nors iš esmės jis buvo parašytas paprastais ir švelniais sakiniais. Vėliau parašysiu, kokį įspūdį man paliko perskaitytas tekstas, nes pirmiausia norėčiau jį pateikti jums. Ištaisiau kelis neaiškius sakinius, taip pat ir rašybos klaidas. Ištryniau arba sutrumpinau pernelyg pakylėtas ir emocingas vietas, bet stengiausi išsaugoti kontekstą. Skaitydami turėkite tai omenyje.

Esu 27 metų moteris. Gimiau 1972 metais. Sulaukę tokio amžiaus, žmonės nebetiki, kad gyvenimas kupinas galimybių, bet ir nemano, kad gyvenimas — tai dykuma be pabaigos. Toks mano amžius.

Pirmiausia prisistatysiu. Kaip ir kitos mergaitės, vaikystėje augau skaitydama romanus ir komiksus. Žavėjausi romantiniais komiksais, tokiais kaip „Rožė Versalyje“, sentimentaliais romanais paaugliams ir „Holly Queen“ serialais. Neperdėsiu sakydama, kad visą lytinio brendimo laikotarpį svajojau apie žavius vaikinus, primenančius šių romanų ir komiksų herojus. Pavyzdžiui, Terį arba Mr. Black.

Paskui įstojau į universitetą. Buvo 1990 metai. Mano gyvenimas universitete niekuo nesiskyrė nuo visų kitų. Paprastai bemaž tuščiai praleidi pirmąjį kursą, nuobodžiauji antrajame ir pagaliau susitinki vaikiną. Ir aš susipažinau su vaikinu, bet jis nebuvo niekuo ypatingas. Išgėrus arbatos, jis visada už ją sumokėdavo, rūkančias moteris lygindavo su pasaulio pabaiga, skambindavo išgėręs. Tipiškas korėjietis vaikinas. Iš pradžių labai džiaugiausi, kad jis manimi taip rimtai domisi, bet greitai įgriso. Todėl išsiskyriau su juo ir nuobodžiai praleidau trečiąjį ir ketvirtąjį kursus. Tada susipažinau su kitu vaikinu, tikrai išskirtiniu. Tai buvo pelkė tiesiogine to žodžio prasme.

Jis studijavo kinematografiją. Buvo labai aktyvus, gyveno lyg išprotėjęs, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, — tuo jis mane nepaprastai žavėjo. Jis buvo mano draugės vaikinas, bet man tai nerūpėjo. Pamečiau galvą. Taip, iš tiesų. Net rizikavau savo gyvybe. Nuėjau į jo butą. Buvo lengviau, nei tikėjausi. Nieko nereikėjo aiškinti. Nes abu buvome jauni... (Čia dalį teksto ištryniau, nes ji pernelyg plačiai aprašė, kaip jiems sekėsi bendrauti. Rašytojo past.)

Vėliau sužinojau, kad jis visada taip elgdavosi. Niekada nesisiūlydavo pirmas, bet nedrausdavo moterims jį įsimylėti. Jis keitė moteris labai dažnai, bet nesijautė esąs kaltas. Įsitikinęs, kad jo pasirinkimas teisingas, jis išjuokdavo kiekvieną, kalbantį apie žmogiškąją moralę. Sakė, kad ši moralė jau seniai paseno.

Kai su juo susipažinau, filmavo politinį filmą. Tai buvo 16 mm juosta apie darbininkus. Vargais negalais jį pabaigė, tačiau parodyti kino teatre taip ir nepavyko. Kelis kartus bandė jį rodyti universitetuose, bet jam nesisekė, nes kiekvieną kartą netikėtai pasirodydavo policininkai. Visa jo komanda buvo ieškoma policijos, ir jam kas pusmetį tekdavo kur nors bėgti. Apsigyveno pas mane, ir iš pradžių man tai labai patiko. Kartais juk svajojame, kad nors kartą mylimą vyrą paguldytų į ligoninę. Situacija Inivo labai panaši. Man be galo patiko viskuo rūpintis — jį valgydinti, prižiūrėti jo drabužius ir budriai jį saugoti, juntant nuolatinės rizikos skonį.

Bet vėliau prasidėjo problemos. Jam toks gyvenimas netiko. Kartą, parėjusi iš universiteto, už durų radau moteriškus batelius. Taip pat išgirdau vyro ir moters dejones. Kurį laiką tylomis pastovėjusi, tiesiog išbėgau į lauką. Laukiau pritūpusi kitapus gatvės, kol ta moteris išeis. Neatsimenu, kiek pralaukiau — dvi ar tris valandas. Pamačiau ją išeinant ir sėdant į taksi. Kaip galima taip įžūliai elgtis! Labai supykau. Norėjau atsistoti, bet kojos manęs nelaikė. Nežinia, kiek laiko taip pratūnojau. Atsistojus svaigo galva. Tyliai įėjau į savo kambarį ir atsiguliau greta jo. Jis miegojo ramiai, lyg nieko nebūtų nutikę. Norėjosi jį užmušti.

Tokiems įvykiams pasikartojus kelis kartus, trūko mano kantrybė, ir pagaliau jam pasakiau:

— Čia mano namai, tad tikiuosi, kad laikysiesi pagrindinės taisyklės.

— Pagrindinės taisyklės?

Jis agresyviai atsisuko ir pažvelgė tiesiai į mane. Vis dėlto atvirai paprašyti: „Prašau nebekviesti kitų moterų į mano namus“, neišdrįsau. Maniau, kad ištarusi šiuos žodžius jausiuosi labai nelaiminga.

— Ar... negalėtum... susitikinėti su draugėmis... kitur?

— Gerai.

Atsakė paprastai, lyg niekur nieko. Jis visada buvo toks. Jo meilės istorijos tęsėsi, kol jis pradėjo kurti romantinę komediją. (Šioje vietoje Kim Hyjon labai plačiai aprašė jo sukurtą romantinę komediją, o aš ištryniau, manydamas, kad šiuo atveju tai nesvarbu. Rašytojo past.)

Susiklosčius tokiai situacijai, nebegalėjau rasti argumentų, kodėl turėčiau likti su juo. Tačiau jis visada man vadovavo. Jei ateidavo pas mane naktį — su juo permiegodavau, jei būdavo alkanas — jį pavalgydindavau, jei jam pritrūkdavo pinigų — duodavau, ir taip toliau.

Kartą mes nuėjome į vakarėlį. Vyko jo filmavimo grupės susirinkimas, bet pastebėjau ir nematytą vyriškį. Nenusakomo amžiaus, labai keistu žvilgsniu. Atrodė, kad jam niekas nerūpi, bet tuo pat metu jis kiekvieną permatė kiaurai — jo akys buvo gilios lyg urvas. Jo elgesys taip pat buvo išskirtinis. Jis visą laiką gėrė vienas, su niekuo nebendraudamas. Atrodė, kad jis tai daro iš nuobodulio, o ne dėl to, kad mėgtų išgerti. Vieta, kur jis prisėsdavo, išsyk ištuštėdavo. Žmonės norom nenorom laikėsi nuo jo atokiau.