Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Ar žinote, kokie filmai jam patinka? Nėra tokių, kuriems nepatiktų Holivudo filmai, ar ne? Žinoma, yra žmonių, kurie domisi poetiškais filmais, bet ir jie negalėtų paneigti, kad Holivudo filmai įdomūs. Juose gražios meilės istorijos, kvapą gniaužiantys įvykiai ir įspūdžiai. Jeigu yra galimybė rinktis, ar nebūtų natūralu pasirinkti Holivudo filmus su visais šiais elementais? Bet mano vyrui — ne. Gal jūs jau atspėjote, kokie filmai patinka mano vyrui? Žinote kultinių filmų, ar ne? Tokių filmų, kur žmogų pjausto elektriniu pjūklu ir parduotuvėje parduoda žmogieną. Arba jis žiūri filmus, kurie be galo nuobodūs ir beprasmiai. Pavyzdžiui, Tarkovskio. Kartą paklausiau:

— Ar tau nenuobodu?

— Įdomiau nei gyvenimas. Nuobodesni už gyvenimą tie filmai, kurie jį mėgdžioja.

Visada taip pat. Taip jis renkasi ir kompiuterinius žaidimus. Jam patinka tik tetris arba minų laukas. Paklausiau kodėl. Kodėl jis žaidžia būtent šiuos žaidimus, juk yra daugybė įdomesnių.

— Tetris — tai nesibaigiantys pasikartojimai. Kaupdamas griauni ir tik sugriovęs vėl gali kaupti. Nėra kito tokio žaidimo. Todėl jis man ir patinka. Nemėgstu žaidimų, kurie bando mėgdžioti gyvenimą.

Nusprendžiau paieškoti dar rimtesnių įrodymų. Vieną dieną, tvarkydama lovą, atradau labai svarbų dalyką — ant jo pagalvėlės nebuvo nė vieno plauko. Ar taip gali būti? Taip pat ir dušo kambaryje, kur jis plaunasi galvą. Mane lyg elektros srovė nupurtė šiurpas.

Buvo ir toks įvykis. Praėjus keletui mėnesių po vedybų, pasakiau, kad noriu turėti kūdikį. Tada jis, žiūrėdamas į mane gailesčio kupinomis akimis, tarė:

— Aš nenoriu.

— Kodėl? Juk toks gyvenimas. Ar tau nepatiktų normalus gyvenimas: pasigimdytume vaiką, jį augintume, dėl jo ginčytumės? Ar tau nebus liūdna pasenus?

— Gimdyti vaiką tokiame pasaulyje yra nuodėmė.

Tada pamaniau, kad jis pajuokavo, bet dabar taip nebemanau. Taip norom nenorom po truputį jis man atskleidė savo paslaptį. Tik jis apie tai dar nesužinojo. Iš tiesų jis turėtų jaustis vienišas. Seksas su juo būdavo nuobodus, bet kartais pasijusdavau sujaudinta jo apsikabinimo. Dar prisimenu, kaip jis kartą man pasakė:

— Man labiau patinka tokie apsikabinimai nei seksas. Atrodo, lyg tai truktų amžinai. Taip pat jaučiuosi lyg pasaulio pradžioje. Ką nors apkabindamas, lyg įsiskverbiu į to žmogaus vidų. Norėčiau, kad taip būtų. Norėčiau atgimti kitu kūnu. Nors ir utėle. Labai nekenčiu dabartinio savo kūno.

Po kelių dienų vėl naršiau jo kabinetą. Išniro įdomūs dalykai. Nebepaskaitomai susidėvėjusių knygų krūva, nuotraukos, darytos Japonijos valdymo laikais. Kelios iš jų buvo grupinės, tačiau vienas žmogus iš jų buvo išpjautas aštriu peiliu. Matyt, tai buvo aukštosios mokyklos baigimo nuotrauka, trimis eilėmis sustoję gal dvylika moksleivių su mokyklinėmis kepuraitėmis. Tačiau vienas žmogus paskutinėje eilėje buvo išpjautas. Esu įsitikinusi, kad tai mano vyras. Tas pats buvo padaryta ir kitose nuotraukose. Dar vienoje nuotraukoje stovėjo moteris, tvarkingai apsivilkusi hanboku [* Korėjiečių tautinis kostiumas]. Iš hanboku stiliaus supratau, kad tai vestuvinis rūbas. Šalia stovintis žmogus, žinoma, buvo išpjautas. Atverčiau kitą pusę. Buvo užrašyta: „Tretieji Guangmu [* Čosono dinastijos XXVI karalius ir pirmasis imperatorius Korėjos imperijoje. Valdė 1863–1907 m]valdžios metai. Septinto mėnesio vienuoliktoji diena“, o po tuo užrašu kursyvu užrašyta: „Bak Cunšikas, Ji Bun.“ Tikriausiai anais laikais jo vardas buvo Cunšikas. Aš tyliai žiūrėjau į moterį, vardu Ji Bun. Į moterį, kuri jau tapo senele arba seniai iškeliavo į rojų. Su kiek moterų jis yra gyvenęs? Ar įstengia visas atsiminti? Staiga prisiminiau Simonos de Bovuar romaną Visi žmonės mirtingi. Šis romanas trumpai paminėtas viename jūsų apsakyme.

Ar ir šiame romane kalbama apie žmogų, kuriam, kaip ir mano vyrui, skirta gyventi amžinai? Ir pasakojama apie moteris, kurioms teko su juo gyventi? Aš tapau viena iš jų. Aš myliu vyrą, bet jam tesu viena iš daugelio moterų. Ar žinote, ką gauname dalindami vieną iš begalybės? Gauname nulį. Esu nulis. Tai tas pats, kaip nebūti iš viso. Niekas negalėtų pakęsti tokios padėties. Geriau jau gyventi su paleistuviu nei taip, kaip aš.

Negalėjau ilgiau ištverti. Jam parėjus, pradėjau priekaištauti:

— Atskleisk man savo paslaptį.

— Kokią paslaptį turiu atskleisti?

— Papasakok, koks esi žmogus.

— Esu toks, kokį mane matai.

Vyras buvo ramus.

— Žinau, kad esi vampyras. Ir tai, kad niekada nemirsi.

— Nesąmonė.

— Kodėl tau neslenka plaukai?

— Tai dėl netvarkos baimės. Viską sutvarkau prieš atsikeldamas. Taip pat ir duše.

— Tavo scenarijus yra apie savą patirtį, ar ne?

— Nemažai skaitytojų painioja rašytoją su pasakotoju.

— Aš žinau, kodėl tau nepatinka seksas. Puikiai suprantu, jog jis tavęs nedomina, nes gyvenime esi turėjęs daugybę moterų.

— Tiesa, kad seksas nelabai mane domina, bet ne dėl tos priežasties. Ar manai, kad visi žmonės turėtų mėgautis seksu?

— O kodėl tu nenori turėti vaiko?

— Ar nekeista visuomenė, kuri tikina, kad visi žmonės turi turėti vaikų?

— Kodėl tavo eilėraščiuose ir kritikos straipsniuose daugybė mirtį garbinančių žodžių?

— Todėl, kad gyvenimas yra nereikšmingas. Ar tavo gyvenimas pilnas vilties ir laimės?

— Kodėl tavo darbo kabinete stovi karstas? Tai neatremiamas įrodymas, kad esi vampyras.

— Visi žmonės turi teisę gyventi, kur nori. Aš ilgą laiką gyvenau vienas. Man tikrai nepatiko pasaulio šurmulys ir šviesos. Ten patogu ir ramu. Tik tiek. Tavo valia manyti, kad esu vampyras. Norėdamas pakeisti tavo nusistatymą, turėčiau numirti. Arba tave padaryti vampyre.

Pokalbiai visada būdavo tokie. Aš neturėjau jėgų jį įveikti. Vyras nepyko, bet labai liūdėjo. Tarp mūsų jau seniai vyko šaltasis karas. Sužinojusi, kad jis vampyras ir nemirtingas, nebegaliu gyventi kartu. Noriu laimingo gyvenimo: pasigimdyti vaiką, valgydama spragėsius žiūrėti Holivudo filmus, savaitgaliais eiti į pramogų parką. Bet gyvenant su vyru, kuris prarado susidomėjimą pasauliu, tai tėra svajonė, neįgyvendinama iliuzija.

Ketinu išsiskirti. Gaila vyro, bet norėčiau gyventi laimingai nors gyvenimo pabaigoje. Bet nusprendus išsiskirti su vyru man parūpo vienas dalykas. Neatsakyti klausimai — kodėl jis, būdamas vampyru? negeria kraujo, kodėl nepaverčia kito žmogaus vampyru. Ar nebūtų paprasčiau ir mane padaryti vampyre? Kodėl jis taip nepasielgė?

Vėl ėmiau naršyti jo darbo kambarį. Ieškojau ir kompiuteryje. Ir man pasisekė atrasti labai trumpą tekstą, panašų ir į eilėraštį, ir į prozą.

„Visi vampyrai pasaulyje buvo kastruoti. Pasaulis kupinas šviesos. Nėra kur slėptis. Mes buvome priversti paaukoti laisvę gerti kraują ir gebėjimą priešintis, vietoj jų lyg pažeminimas mums buvo suteikta laisvė gyventi...“

Suprantate? Mano vyras ir jo draugai po truputį prisitaikė, kad išgyventų. Per tą laiką jie neteko vampyrų instinkto. Kad galėtų gyventi šviesoje, jie pradėjo lankyti mokyklą, dirbti ir tuoktis. Negalėdami gyventi be kraujo, jie turėjo pasitenkinti ryžiais ar duona, tad tapo paprastais žmonėmis. Kitaip jie būtų mirę iš bado. Ką jūs manote apie mano interpretaciją? Ar skamba įtikinamai?

Pagaliau visos su mano vyru susijusios mįslės buvo įmintos. Man beliko išvykti. Tačiau vis dar rūpi skyrybų procedūra, ar ji bus lengva. Vis dėlto viską papasakojusi jaučiu palengvėjimą. Niekam negalėjau apie tai prasitarti. Visi būtų pamanę, kad išprotėjau. Tad nusprendžiau parašyti jums, tikėdamasi, kad perskaitysite, nors tai ir atims jūsų laiko. Lauksiu atsakymo. Prašau patarti, kaip man toliau gyventi. Labai prašau.