Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Song perskaitė mano mintis. „Maniau, kad jūs nesugebate pykti, bet aš klydau.“ Ji juokėsi. Nuo jos juoko viskas pasirodė juokinga. Iš manęs juokėsi širdys, vynai, būgnai, kryžiai, kurių nesuskaičiuojama gausybė nukrito ir buvo atversta per dvi dienas, kol ji nėjo į darbą.

Mes kartu užsisakėme priešpiečius. Kai lazdelėmis pakabinęs garnyro, sumaišyto su cheminiais prieskoniais, pakėliau galvą, ji žiūrėjo į mane, o jos lūpos judėjo. Žinau, kad kai stebi kitą valgantį, įsiplieskia jausmai ar emocijos. Tokie dalykai vyksta tarp meilužių arba šeimoje. Tuo metu pajutau nelaimę pranašaujantį ženklą, kuris įsiskverbė į mano gyvenimą Nors tai jutau, vis tiek ilgai žiūrėjau į jos veidą. Kol ji, sukramčiusi maistą, palenkė galvą.

7

„Iškeliaukime.“

Pasibaigus ilgam ir maloniam pasimylėjimui, ji ištarė šitą žodį smarkiai pabrėždama. Iš garsintuvų, sujungtų su kompiuteriais, liejosi Sebastiano Bacho violončelė. Išradus kompaktinį diską, tai tapo įmanoma. Mėgstu tokius kompaktinius diskus. Netikiu žmonėmis, garbinančiais gramofonų prisiminimus. Turiu omeny žmones, kurie sako, kad garsas, sklindantis iš plokštelės, buvo šiltas ir malonu buvo girdėti dulkelių sukeltą adatos traškėjimą. Tie žmonės brangina savo dulkėse skendinčius atsiminimus, o ne plokštelės traškėjimą, žmonės, turintys ką atsiminti, per žiaurūs tiems, kas neatsimena. Mano tėvas, daužydamas mano mėgstamiausių roko grupių plokšteles, sakė: „Tai ne muzika, o triukšmas. Nevisavertis. Ar leidi pinigus tik tam, kad klausytumeisi šios muzikos?“ Iš tėvo lempinių stiprintuvų bangavo Vagneris, tačiau iš tiesų tai buvo pats tėvas, besislepiantis nuo pasaulio savo lempiniuose prietaisuose.

Jau seniai gyvenu kompaktinių diskų pasaulyje. Net kompaktiniuose diskuose kaupiasi atsiminimai. Muzikinis signalas nuskaitomas 44 100 kartų per sekundę, kiekviena ši dalis suskirstoma į 65 000 lygių, atitinkančių šešiolika bitų, — ir tokiame mažame plyšyje išlieka šiluma, kuri sušildo gyvenimą.

Prisimenu vienos merginos man atsiųstą atsisveikinimo dovaną, kai buvau vos dvidešimties. Kai susipažinome, buvome lyg apsvaigę, pykomės tarsi nuo pagirių, o išsiblaivę — atsisveikinome. Ji buvo kiek isteriška, ir tai teikė jai žavesio. Kai atsiuntė man atsisveikinimo dovaną, ne iš karto ryžausi atplėšti voką. Paštininko perduotas siuntinys buvo gana storas, o laikant rankose viduje kažkas keistai šiugždėjo. Atsargiai jį praplėšus, kaip medžio lapai pabiro plokštelės, kurios dažnai susitikę klausydavomės, šukės. Plokštelė nebuvo tiesiog sudaužyta, bet smulkiai sukarpyta žirklėmis. Daugiau ten nebuvo nieko. Man pasidarė baisu.

„Iškeliaukime“, — pakartojo ji. Apkabinau jos galvą.

8

Vis dažniau po darbo ji negrįždavo į namus. Mes eidavome kartu apsipirkti arba išsinuomoti vaizdajuostės. Mane aplankė paprastų piliečių kasdienybė.

Vieną dieną eidamas į parduotuvę cigarečių, pastebėjau vyriškį. Jis vilkėjo trumpą išblukusį paltą ir bastėsi aplink mano darbovietę. Stovėjo nugara į statomą trijų aukštų pastatą. Šiame fone atrodė dar menkiau. Vyriškis palydėjo mane žvilgsniu. Jaučiausi prastai. Einant į parduotuvę, jis sekė iš paskos. Nenorėjau bėgti. Ar jis policininkas? Jeigu jau čia pasirodė, vadinasi, viską žino.

Kai mokėjau, vyriškis stovėjo už nugaros. „Gal pasikalbėkime“, — pasiūlė žvelgdamas man į krūtinę. Su dviem buteliais alaus prisėdome po skėčiu priešais parduotuvę. Įpyliau alaus į jo popierinį puodelį. Nutekėjo puta. Jei sutiko išgerti alaus, jis ne policininkas.

„Kuo galėčiau padėti?“ — paklausiau vos atsisėdus. Jis kažką rimtai svarstė ir pagaliau prabilo. „Pas jus dirba moteris, ar ne? Ar vadinate ją panele Song?“ Aš ryžtingai paneigiau. „Ne. Taip aš jos nevadinu.“ Jis kreivai šyptelėjo. Pro parduotuvę, uostinėdamas aplinkui, prabėgo šuo. Jo kailis vietomis buvo išslinkęs, dar ir šlubčiojo. Tai buvo senas sergantis šuo. Popierinį puodelį laikančio vyriškio kairės rankos mažajam piršteliui trūko vieno sąnario. Jis greitai išgėrė visą puodelį. „Užsuksiu pas jus, nes mūsų namų šeimininkė jau senokai negrįžta. Ar ji atėjo į darbą?“ Į mane įsmeigtos akys buvo paženklintos nerimo. „Nežinojau, kad ji ištekėjusi. Niekada man to neminėjo.“ Netikėtai mano ranka pati pripylė į puodelį alaus. Parduotuvės savininkas išnešė ir pastatė viduryje dėžę ramenų [* Greitas patiekalas, paruošiamas per 3-5 minutes], tarsi tai būtų įprasta. „Prašau pasakyti namų šeimininkei, kad šiandien būtinai grįžtų.“ Vyriškis atsistojo ir iš vietos švystelėjo popierinį puodelį į šiukšlių dėžę.

Buvau pakankamai subrendęs suprasti, kad jis atėjo ne vien įsitikinti, jog ji darbe, ir pranešti man šią žinią. „Pasakykite jai pats.“ Mano popierinis puodelis taip pat nuskriejo į šiukšlių dėžę. Vyriškis dar kartą šyptelėjo lūpų kampučiais. Kelis kartus švelniai patapšnojo man per petį, lyg klausdamas: ar viską žinodamas tyčia taip elgiesi, ir pasuko link gatvės.

9

„Visa tai melas. Jis taip sako visiems vyrams, kurie, jo nuomone, maloniai su manim bendrauja, ir nuolatos sekioja man iš paskos. Nekreipkite dėmesio.“ Taip nerūpestingai pasiaiškinusi, moteris vėl atsidėjo žaidimui. Atsisėdęs greta taip pat pasinėriau į žaidimų pasaulį. Mes drauge keliavome į užburtą pilį ieškoti lobio. Nugalėjome ugnimi besispjaudantį slibiną ir po vieną pabaisą. Kuo daugiau nugalėdavome, tuo galingesni darėsi mūsų ginklai. Ji turėjo kardą, o aš — geležinį vėzdą. Taip kovėmės. Vienam pavargus, kitas ateidavo į pagalbą. „Ar tas vyriškis nevargina?“ Geležiniu vėzdu stipriai tvojau slibinui per galvą. „Ar matėte jo pirštą?“ Moteris pasiėmė lobį, kurį paliko slibinas. Energija pakilo iki aukščiausio lygio. Atskridęs šikšnosparnis gerokai aptalžė man galvą. Mano energija sumažėjo. Sugriebiau vėzdą dar tvirčiau. „Vieną dieną neperspėjęs jis įpuolė į mano namus ir nusikirto jį peiliu. Mama neteko sąmonės, be abejonės, kilo chaosas. Kraujavo labai smarkiai.“ Burtininkas atėmė jos kardą ir mus užpuolė. Stumtelėjau ją iš už nugaros ir sumojavau priešais burtininką vėzdu. Burtininkas pasiuntė ugnies srovę. Pereisime šį lygį tik nukirtę jam galvą. Atgavusi iš burtininko kardą, stojo kovon ir ji, ir mes kartu kovėmės dėl jo galvos. Atskridę šikšnosparniai aptemdė sąmonę. Burtininkas vos vos atsitraukė. Pradėjau jį persekioti, mojuodamas vėzdu. Staiga žemė prasivėrė, ir nugarmėjau į duobę, prismaigstytą kuolų. Pasigirdo garsas, lyg būčiau nusisukęs sprandą ir lietųsi kraujas, ji liko kovoti viena. Peršokusi spąstus, nukirto nebeturinčiam kur pasislėpti burtininkui galvą. Antrasis lygis baigtas.

10

Tą naktį ji vėl negrįžo namo. Pabuvusi virš manęs, ji vėl mane kaitino. Su malonumu jaučiau juosmenį apglėbusias jos šlaunis. „Noriu kartu iškeliauti. Norėčiau tokios kelionės, į kurią iškeliavusi net prieš savo valią niekada negalėčiau grįžti. Važiuosime į Pietų Ameriką, Uolinius kalnus ir Keniją bei Egiptą. Leisimės į pėsčiųjų žygį Nepale ir Ciangmajuje pakeliausime po džiungles ant dramblių. Užmirškime kompaktinių diskų dauginimą. Girdėjau, kad pusės metų kelionei be rūpesčių pakaktų ir penkių milijonų vonų, neskaitant lėktuvo bilietų kainos. O už dešimt milijonų galima keliauti ištisus metus. Aš ir pati turiu pinigų. Galiu atsiimti ir užstatą už butą.“

Pradėjau labai stropiai dirbti. Uoliai siuntinėjau į įvairius interneto tinklalapius skelbimus, kuriuos rytais ištrindavau. Jeigu skelbimai lieka ir dieną, jie gali pakliūti policininkams arba prižiūrėtojams į akis. Pasipylė užsakymai. Buvo nemažai norinčiųjų įsigyti kompaktinių diskų su įvairiomis programomis tik už dešimt arba dvidešimt tūkstančių vonų. Pranešimų gaviklis skambėjo be paliovos, stropiai bėgiojau į paštą ir banką. Man trūko miego. Ir žaidimų kompaktiniai diskai buvo labai populiarūs. CD-ROM rašytuvas nuolat kepė kopijuojamas prekes.