Išgirdau, kad po ketverių metų vyrui su nukirstu pirštu ir moteriai gimė sūnus. Ji melavo ir sakydama, kad mokėsi šaltos šalies kalbą universitete. Išgirdau, kad sūnus serga cerebraliniu paralyžiumi. Prieš dvejus metus jiedu išsiskyrę. Sužinojau apie ją daug naujo ir sykiu nieko naujo.
Nusprendžiau tikėti tik puse to, ką kalbėjo vyras ir moteris. Tikriausiai vyriškis nusikirto pirštą dėl moters. Tikriausiai ta moteris už jo ištekėjo. Ir gal buvo kiek pasimokiusi šaltos šalies kalbą. Galbūt tas cerebraliniu paralyžiumi sergantis sūnus nebuvo jos vaikas. Jie tikriausiai išsiskyrę. Galbūt moteris norėjo iškeliauti. Ne, net ir dabar ji to norėtų.
Vyriškiui pas mane apsilankius, moteris internetu man atsiuntė laišką. Skaitant jį, man buvo smalsu, koks jos raštas. Visada skaičiau tik „Wordu“ išspausdintus jos tekstus. Ar ir jai būtų smalsu pamatyti mano raštą?
Iškeliaujame kitą savaitę. Kruopščiai ruošiamės. Šiuo metu įrašinėjame į kasetes muziką. Atrinkome tik mano mėgstamiausią. Patekusi į Rusiją, išmokysiu jus kazachų dainų. Daug gražiau, kai dainuoja vyrai.
Kada nors jus aplankysiu, jei gyvenate ten pat. Šį kartą aš tikrai iškeliauju.
Žinau, kad tas vyriškis pas jus buvo. Netikėkite juo.
Aš jau pasiruošęs. Biuras išnuomotas ir tuoj pat atgausiu užstatą. Išpardaviau visą įrangą ir užsakiau lėktuvo bilietus. Bet vis dar netikiu, kad ji ateis. Tuo pat metu aš kaip pašėlęs žaidžiu žaidimą po žaidimo. Vėjas pučia. Vėjas pučia. Vėjas pučia. Vėjas pučia šiame rūsyje, kur nėra nei šviesos, nei dienos, nei nakties. Vėjas pučia. Žaidžiu žaidimą. Žaidžiu žaidimą. Žaidimas žaidžia. Žaidžiu žaidimą. O ji neateina.
Aš tikiu, kad likimas mane apsaugos nuo rytinių laikraščių nešiojimo ištisus tris mėnesius. Vėl galvoju apie priežastį, kodėl Kilimandžaro leopardui teko žūti įkopus į amžinais sniegynais padengtą viršukalnę. Tikriausiai todėl, kad pūtė vėjas. Galbūt leopardui buvo labai nuobodu, nes Masajų stepėje vėjas pūtė, pūtė, pūtė ir vis dar pučia. Jam atsibodo, nes jis medžiojo, jis medžiojo, medžioklė medžiojo ir jis medžiojo. Baltaodis vyriškis iš filmo „Kalifornija“ spoksojo į mane nuožmiu žvilgsniu. Rytoj pagaliau aš iškeliauju. Iškeliauju. Iškeliauju. Galiu iškeliauti. Iškeliausiu be jos. Galiu. Išmesiu žaidimus. Nuolat tai kartoju, tvarkydamas kortas, kurias išdėsto kompiuteris. Kortos jau buvo tvarkingai išrikiuotos dešimtis kartų.
Iš kur į šį ankštą rūsį, apstatytą iš visų pusių, taip skverbiasi vėjas? Vėjas pučia. Vėjas pučia. Vėjas pučia. Laukiu vienos moters. Vėjas pučia. Vėjas pučia. Pučia.
Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?
Gyvenime būna keistų dienų. Tomis dienomis iš pat ryto pajuntame, kad viskas klostosi kažkaip ne taip. Ir įvykiai, kurie galėtų nutikti vos kartą per metus, rikiuojasi vienas po kito, tarsi mūsų tykotų Šiandien buvo kaip tik tokia diena.
Ryte skutantis sulūžo skustuvas. Nesmarkiai spustelėjau, ir jo galvutė bejėgiškai nukrito. Ar jis buvo vienkartinis? Žinoma, ne. Tai buvo neseniai „Gillette“ bendrovės pristatytas gana brangus kokybiškas daiktas Nepaprastai tvirtas skustuvas, kurio ir norėdamas nesulaužytum, bet jis sulūžo vos po mėnesio.
Sulūžus skustuvui, nusiskusti pavyko tik pusę veido. Kairė pusė buvo tvarkinga, o dešinė — ne. Teks eiti į darbą tokiu veidu... Pakliuvau į bėdą. Žvilgtelėjau į laikrodį. Septynios keturiasdešimt. Laiko nebeturėjau. Pasidžiovinau plaukus, apsirengiau ir išėjau pro duris laukti lifto. Laukiau tikrai ilgai, bet liftas neatvažiavo. Matyt, sugedo. Pasižiūrėjau į laikrodį dar kartą. Septynios penkiasdešimt penkios. Pasileidau bėgti iš penkiolikto aukšto į pirmą lyg kiniško maisto išnešiotojas. Penktame aukšte paaiškėjo, kad liftas įstrigo tarp šeštojo ir penktojo, o pro atdaras jo duris matėsi kadaruojančios lifte kabančio žmogaus kojos. Viena pėda buvo be bato. Jis gyvas ar miręs? Mane stumtelėjo skubiai žemyn besileidžiantys viršutinių aukštų kaimynai. Apsivilkę tvarkingais kostiumais, jie nuskubėjo į darbą. Kaipgi galima taip nerūpestingai praeiti pro šalį, net nepasidomėjus, ar čia pat lifte įstrigęs žmogus tebėra gyvas? Bet ir aš nieko negalėjau pakeisti. Užmečiau akį į laikrodį. Lygiai aštuonios. Dievulėli. Smarkiai nervindamasis tylomis spoksojau žemyn. Nieko nepadarysi Švelniai truktelėjau neapautą koją (ji kabojo ties mano veidu). „Ei.“ Kojos pirštas krustelėjo. Pasigirdo dejonė, kurios negalėtum pavadinti kalba. Lyg ir gyvas. Vis dėlto neturėjau nei jėgų, nei laiko traukti jį iš lifto. „Paklausykite. Nežinau, kaip jūs čia pakliuvote, bet pakeliui į darbą pranešiu apie jus avarinei tarnybai. Arba budėtojui pirmame aukšte, tad luktelėkite.“
Šuoliais nusileidau iki pirmojo aukšto. Ant budėtojo būdelės lango kabėjo užrašas: „Apžiūriu teritoriją.“ Apsižvalgiau kieme, bet budėtojo nepamačiau. Ką gi daryti? Nubėgau iki autobuso stotelės. Autobuso dar nebuvo. Paklausiau šalimais laukiančio vyro. „Ar turite mobilųjį telefoną? Man reikia pranešti avarinei tarnybai, kad kažkas įstrigo lifte.“ Vyras žvilgtelėjo į mane lyg į kokį beprotį, labai šaltai atsakė, kad mobiliojo telefono neturi, ir nusigręžė į autobusą. Panaši buvo ir už manęs stovinčios moters reakcija.
„Ar nematote viešojo telefono būdelės?“ Sunkiai tarsi svarmenį kilstelėjusi pirštą, moteris parodė į viešąjį telefoną kitapus gatvės. Paaiškinau padėtį. „Ką reiks daryti, jeigu autobusas atvažiuos kaip tik tuo metu, kai būsiu kitapus gatvės? Mano direktorius it piktas šuva, tad jei pavėluosiu į darbą, aš žuvęs. Pagalvokit ir apie lifte įstrigusį žmogų. Kaip jam būtų apmaudu?“ Ji vyptelėjusi nusigręžė, tarsi rodydama, kad nebėra apie ką kalbėtis, ir įlipo į ką tik privažiavusį autobusą. Būtinai nusipirksiu mobilųjį telefoną. Pirmą kartą gyvenime apgailestavau, kad jo dar nenusipirkau. Tuo metu pasirodė ir mano autobusas, įlipau į jį, stumdomas kitų keleivių. Apsigraibiau užpakalinę kišenę, ieškodamas transporto kortelės — po velnių, piniginės nebuvo. Suirzęs vairuotojas paprašė mokėti grynais, bet atsakiau negalįs, nes nepasiėmiau ir piniginės. Vairuotojas piktai liepė išlipti. Visi už manęs stovėjusieji sulipo į vidų, braudamiesi pro šalį ir prie komposterių žymėdami savąsias korteles. Meldžiau vairuotojo: „Rytoj atsiskaitysiu už du kartus. Ar negalėčiau?“ Tuo metu didžiulis krovininis furgonas siūbuodamas kirto skiriamąją kelio juostą ir ėmė riedėti tiesiai į mano autobusą. Su manim besiginčydamas vairuotojas nespėjo jo pamatyti, nors ir pamatęs nieko nebebūtų pakeitęs. Prisigrūdusiame autobuse tik aš, tą akimirką gailiai prašantis vairuotoją, galėjau jį pastebėti. (Iš tiesų tai buvo laimingiausias iš visų šiandien man nutikusių įvykių.) Saugiai prasispraudžiau į autobuso vidurį, o furgonas kaktomuša trenkėsi į jo priekį. Mane užgriuvo žmonės, iš visų pusių pasigirdo klyksmai ir dejonės. Labai apsidžiaugiau, kad nebereikės aiškintis dėl autobuso kortelės. Pirmajai smūgio bangai atlėgus, žmonės pradėjo stotis. Autobuso priekinė dalis buvo visiškai suniokota furgono, įvažiavusio iki pat komposterio ir veidrodėliu įsirėmusio į vairuotojo krūtinę. Aš lyg ir nebuvau sužalotas, jutau tik nestiprų skausmą juosmens srityje. Atsigavę nuo smūgio, visi griebėsi mobiliųjų telefonų. Vyras, ką tik sakęs, kad telefono neturi, kažkam skambino naujausio modelio mobiliuoju su atlenkiamu dangteliu. Autobusas prisipildė skambučių greitajai pagalbai, namiškiams ir į darbą. „Mama, tai aš. Tik įlipus į autobusą įvyko avarija. Taip, aš sveikas. O autobusas visiškai sumaitotas“, „Ar tai greitoji pagalba? Aš esu prie Samdongo apartamentų kvartalo, ir atrodo, kad 88-asis autobusas su kažkuo susidūrė. Atvažiuokite greičiau“, „Ak, direktoriau. Čia jūsų padėjėjas Ji. Aš šiuo metu priešais savo namus, o mano autobusas susidūrė su krovininiu furgonu. Taip. Atrodo, kad vairuotojas žuvo. Aš? Man nugarą sutrenkė užgriuvę žmonės. Taip, apie tai puikiai žino ponas Bakas.“ Paprašiau pokalbį baigusio žmogaus paskolinti telefoną. Bet jis atsisakė, nes turįs dar kai kam paskambinti. Žmonės skambino šeimoms, draugams, į darbą ir netgi į transporto radijo stotį. Po to su sirenomis atlėkė gaisrinės. Paprašė susirinkusiųjų pasitraukti ir plaktuku išdaužė autobuso lango stiklą. Žmonės paskubomis grūdosi pro atsivėrusią angą. Jiems iš paskos pro langą išlindau ir aš. Gelbėtojai tikrino kiekvieno keleivio būklę. Kai vienas gelbėtojas manęs paklausė, ar viskas gerai, papasakojau jam apie liftą: „Vyriškis įstrigo mano namo lifte. Manau, kad reikėtų paskubėti. Aš jau seniai ketinau apie tai pranešti, bet negalėjau, nes neturiu mobiliojo telefono. Ir niekas nenorėjo man jo paskolinti.“ Kai baigiau kalbėti, gelbėtojas jau apžiūrinėjo kitą žmogų. Ar jie važiuoja tik gavę pranešimą telefonu? Gal taip būtų patikimiau. Kas galėtų patikėti žmogumi, pranešančiu apie liftą autobuso avarijos vietoje? Ranka laikydamasis už šono, nuėjau į telefono būdelę. Pro stiklines duris patekęs į vidų, pamačiau, kad šiuo telefonu galima skambinti tik su kortele. Išėjęs iš būdelės paprašiau avariją stebinčių žmonių paskolinti telefono kortelę: „Aš neturiu piniginės. Paskolinkite man telefono kortelę.“ Stambi moteriškė išsyk pasiteiravo, kur noriu skambinti, pareiškė, kad apie avariją niekam pranešti nebereikia, nes gelbėtojai jau atvyko, ir pridūrė, kad šiandien vienas žmogus, kuriam ji paskolino kortelę, išnaudojo visą kreditą, skambindamas į mobilųjį telefoną, o pasaulis pilnas blogų žmonių. Ji plepėjo be atvangos, neleisdama net įsiterpti. Atsakiau, kad skambinsiu greitajai pagalbai, bet ne dėl avarijos, nes vienas žmogus įstrigo lifte. „Koks jūs kvailas, — pasakė ponia, — greitajai pagalbai galima paskambinti ir be kortelės, nemokamai.“ Aš dar kartą užėjau į būdelę, surinkau greitosios pagalbos numerį, bet nebuvo jokio signalo. Tik tada pastebėjau užrašą ant priešais pakabintos baltos aliuminio lentelės. Neveikia.
Читать дальше