Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Atvyko policininkų automobiliai ir apklausė liudininkus. Visi kartu važiavusieji rodė į mane. „Jis buvo pačiame priekyje. Jis barėsi su vairuotoju, nes norėjo važiuoti be autobuso kortelės. Gal avarija nebūtų įvykusi, jeigu ne jis. Su juo aiškindamasis vairuotojas negalėjo vairuoti.“ Du uniformuoti policininkai priėjo prie manęs. Vienas paklausė: „Pone, jūs matėte, kaip įvyko avarija, ar ne?“ Aš atsakiau: „Taip, mačiau, tačiau yra ir svarbesnių reikalų. Aš šį rytą darbe turiu skaityti pranešimą, o dar svarbiau yra tai, kad kažkoks vyriškis įstrigo mano namo lifte. Pamenu, kad jis įstrigo kažkur tarp penktojo ir šeštojo aukštų, ir jums reikėtų kuo greičiau ten nuvažiuoti. Kalbu rimtai.“ Į mane net nežvilgtelėjęs, policininkas atsivertė užrašų knygelę. „Kalbėkite tik apie tai, ko klausiu. Ar matėte avariją?“ — „Mačiau. Tas krovininis furgonas kirto skiriamąją kelio liniją ir įvažiavo tiesiog į mūsų autobusą. Bet svarbiau yra tai, kad žmogus įstrigo lifte.“ Į pokalbį įsiterpė ir greta stovintis policininkas: „Kada pastebėjote tą lifte įstrigusį žmogų?“ — „Buvo apie septynias penkiasdešimt.“ Aš spoksojau į laikrodį. Rodyklės jau priartėjo prie aštuonių dvidešimt. Policininkas nuo diržo atsisegė radijo stotelę ir prisidėjo prie lūpų: „Klausyk, ar gavote pranešimą apie lifto gedimą Samdongo apartamentuose?“ Vėl už diržo užsikišęs radijo stotelę, susierzinusiu veidu pasakė: „Pone, ar norite pokštauti su užsiėmusiu žmogumi? Pasakykite savo asmens kodą.“ Pasakiau jam asmens kodą ir telefono numerį. „Ar galiu eiti?“ Policininkas pasakė „taip“. Per tą laiką žmonės besistumdydami sulipo į kitą autobusą. Aš greitai prisidėjau prie jų. Kadangi mūsų autobusas buvo sugadintas ir jau prabėgo nemažai laiko, ten buvo sausakimša kaip silkių statinėje. Laimė, niekas ankstesnio autobuso keleivių nebereikalavo susimokėti už bilietą. Norėjau šaukti „valio“. Buvo labai ankšta, tačiau galėjau važiuoti nemokamai. Mane gąsdino net mintis apie lipimą pėsčiomis į penkioliktą aukštą vien tam, kad pasiimčiau piniginę, o dar baisiau būtų pamatyti to tarp penktojo ir šeštojo aukštų lifte įstrigusio žmogaus koją. Ką turėčiau jam pasakyti? Papasakoti, kad budėtojas vaikštinėja aplinkui, žmonės nenori man skolinti mobiliųjų telefonų, viešieji telefonai neveikia, o policininkai nepasitiki mano pusiau nuskustu veidu? Be to, aš jau vėlavau į darbą. Ką daryti su posėdžiu? Šiandien privalau firmoje perskaityti svarbų pranešimą apie atliekų panaudojimą Tiksliau, žvaliu ir linksmu balsu turiu firmos valdybos prezidentui pristatyti pasiūlymus, kaip antrines popieriaus žaliavas panaudoti spaudai ir kaip taupyti tualetinį popierių, tačiau iš ryto sulūžo skustuvas, žmogus įstrigo lifte, krovininis furgonas neperspėjęs atsitrenkė į niekuo dėtą autobusą. Jau buvo aišku, jog toji nelaiminga diena yra kaip tik šiandien.

Ar antrajame autobuse nieko nenutiko? Aišku, nutiko. Pajutau kažką slenkant palei mano dešinį šoną ir pastebėjau, kad vienas vyriškis glosto šalia manęs stovinčios moters klubą. Dar ir tokių pasitaiko? Labai įsiutau, tačiau pasistengiau susivaldyti, nes tai buvo ne mano klubas. Vis dėlto ilgai kentėti negalėjau, nes moteris įtariai pažvelgė man į veidą (būtent į neskustąją dešinę pusę). „Klausykite, panele. Tai ne aš glostau jūsų klubą. Ir mano veido dešinė pusė nenuskusta, nes šį rytą sulūžo skustuvas, o mano kostiumas sulamdytas, nes į ankstesnį autobusą įvažiavo furgonas.“ Ar aš kažką pasakiau ne taip? Aplinkiniai žmonės vienu metu sužiuro į mane. Tuo pat metu moters klubą glostęs vyriškis atitraukė ranką, ir nebebuvo aišku, kas ją lietė. Atsigręžusios moters veido išraiška neleido tikėtis pasigailėjimo, ji įsistebeilijo į mane. „Kaip jums ne gėda! Ar žinote, kas yra mano vyresnysis brolis?“ Ji prikišo veidą dar arčiau. „Kas jis?“ Dabar manau, kad tąkart derėjo patylėti. Klausimas nuskambėjo kaip prisipažinimas, kad jos klubą glosčiau aš. Moteris neatskleidė savo brolio pareigų nei vardo, tiesiog pasakė: „Jeigu nenorite pakliūti į kalėjimą, elkitės deramai.“

Kai moters nosis bemaž palietė manąją, puikiai supratau, kad turiu kuo greičiau išlipti. Triukšmą išgirdęs vairuotojas garsiai paklausė, ar nesustabdyti autobuso prie policijos nuovados. Lyg norėdama pasimėgauti grasinimo poveikiu, moteris nieko neatsakė. Tuo metu autobusas stabtelėjo stotelėje, ir aš turėjau skubiai išlipti pro priekines duris, grūsdamasis pro įlipančius žmones.

Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo devynios, tad į darbą pavėluota jau trisdešimt minučių. Net labai sparčiai einant, nuo stotelės iki mano biuro dar bent trisdešimt minučių kelio. Neturėjau kitos išeities, tik eiti pėsčiomis, nes negalėjau nei paskambinti, nei važiuoti taksi. Turiu skaityti pranešimą apie popieriaus žaliavos panaudojimą spaudai ir tualetinio popieriaus taupymą, bet ką daryti su tuo lifte įstrigusiu žmogumi? Pajutau neapykantą autobuse sutiktai moteriškei. Nebūtų buvę taip apmaudu, jeigu išties būčiau palietęs jos klubą. Ak, viskas per sulūžusį skustuvą. Jeigu skustuvas nebūtų sulūžęs, būčiau anksčiau išėjęs iš namų, liftas būtų veikęs normaliai ir nebūtų įvykusi avarija. Ar laimėčiau bylą, jeigu patraukčiau „Gillette“ į teismą? Su šiomis beprasmiškomis mintimis einant Gvanghvamuno prospektu, trankiai suskambėjo pranešimų gaviklis. Jis rodė firmos numerį. Pasileidau bėgti. Tik firma gali mane išgelbėti. Ten bus pažįstamų, kurie gali paskolinti pinigų, aš galėsiu paskambinti ir važiuoti autobusu. O su greitąja pagalba galėsiu susisiekti netgi telefonu nuo savo stalo, tad viskas bus okei. Bėkime! Plevėsuodamas kaklaraiščiu lėkiau Gvanghvamuno prospektu. Jaučiausi kaip smaugiamas. Nors jutau skausmą iš ryto sužalotame šone, nebuvo laiko juo rūpintis. Pastate, kur mano firma nuomojasi patalpas, šeši liftai, vienas jų skirtas tik pakilti į viršuje esantį prezidento kabinetą, o kiti penki — darbuotojams. Įlipau į vieną iš jų. Daugiau kylančių liftu nebuvo, nes darbas jau senokai buvo prasidėjęs. Dar kartą prisiminiau žmogų, kuris vis dar laukia įstrigęs lifte. O gal jis jau išgelbėtas, pranešus kam nors kitam? Ir budėtojas turėjo pasižiūrėti, kodėl liftas neveikia. Penktas aukštas nėra labai aukštai. O jei ir kiti užsiėmę taip, kaip aš, ir budėtojai surengė kokį streiką, reikalaudami darbdavių padidinti atlyginimą, kokią didelę pagiežą, įstrigęs lifte, jis turėtų jausti pasauliui ir žmonėms.

Dzing, penktas aukštas.

Į liftą įlipo moteris. Mes gal keletą kartų buvome prasilenkę. Jos veidas lyg kažkur matytas. Penktame aukšte yra buhalterijos skyrius. Violetinė uniforma ir ilgoki surišti plaukai. Sprendžiant iš ilgų plaukų, ji dar neištekėjusi. Kodėl moterys nusikerpa plaukus išsyk po vedybų? Taip man besvarstant, liftas braškėdamas sustojo. Iš pradžių moteris apsimetė esanti rami. Žvilgtelėjusi į mane, ji įsispoksojo į lifto duris. Paskui vėl pažvelgė į mane, tarsi ragindama — nagi, darykite ką nors, liftas nenori judėti ir durys neatsidaro, nors laukiame jau ilgai. Aš nutaisiau veido išraišką, reiškiančią, jog nežinau, ką daryti, ir patraukiau pečiais kaip amerikietis. Liftą užplūdo beviltiška ir slogi nuotaika. „Atrodo, kad sugedo. Ar paspausti avarinį mygtuką?“ — paklausė moteris nekantriu balsu. „Gerai“, — atsakiau linktelėdamas galvą. Moteris iš pradžių lėtai, o paskui vis nervingiau spaudė raudoną avarinį mygtuką. Pasidavė, kai pirštas paraudo. Galbūt apačioje nieko nėra. Laikas bėgo. Aš ir moteris nusprendėme visiems pranešti, kad esame uždaryti lifto viduje, ir smarkiai pabeldėme į duris. Garsiai trankėme duris rankomis ir kojomis. Po kurio laiko pasakiau, kad ir toliau taip trankant duris liftas gali nukristi žemyn. Ji net ir išsigandusi nesiliovė beldusi. „Aš šįryt mačiau žmogų, kurio kūnas įstrigo lifte. Ar mes nesame laimingesni nei jis?“ — pasakiau norėdamas ją nuraminti, tačiau tik pabloginau padėtį. Ji tiesiog susmuko. „Kas jam atsitiko, pone?“ — „Aš jį mačiau lipdamas laiptais žemyn, bet dar nesuspėjau niekam pranešti. Reikėjo eiti į darbą, be to, neturėjau su savimi mobiliojo telefono. O taip, mobilusis telefonas, panele, ar jūs neturite mobiliojo?“ Moteris nusiminusiu balsu atsakė, kad paliko jį savo rankinėje. Abu kartu atsidusome. Kaip gaila, kad šiuo metu neturime mobiliojo telefono. Jeigu moteris turėtų mobilųjį, galėtume pranešti, kad esame čia uždaryti, taip pat ir apie lifte įstrigusį vyriškį.