Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Vieną dieną prasidėjo užsakymų potvynis. Tik per dieną pardaviau prekių už penkis šimtus tūkstančių vonų. Prieš ją sutinkant, man pakako užsidirbti vos penkiasdešimt tūkstančių vonų. Net ir ją įdarbinus, pakako šimto tūkstančių. Tačiau ruošėmės iškeliauti, todėl tapau stropesnis ir praturtėjau.

Kaupiant pinigus ir padaugėjus darbo, ji vis dažniau liūdėdavo. Ji dirbo dienomis, o aš — naktimis. Susitikęs su patalpos nuomotoju, pasakiau, jog noriu atsiimti užstatą. Šis atsakė, kad grąžins užstatą tik susiradęs kitą žmogų. Nekilnojamojo turto agentūros darbuotojas tvirtino, kad toks žmogus atsiras netrukus. Nauju žvilgsniu pažvelgiau į tą tamsią ir niūrią vietą. Vietą, į kurią nei dieną, nei naktį nepatenka šviesa. Pirmą kartą pasidarė baisu ją palikti. Kodėl leopardas Kilimandžare sušalo snieguotoje kalno viršūnėje? Turėjau dar kartą pagalvoti. Kuo aš skiriuosi nuo vyriškio, tris mėnesius nešiojusio rytinius laikraščius, kad įkoptų į Kilimandžaro viršūnę? Girdėjau, kad aukštai iškeltame Čongkjė greitkelyje gyvena luoši balandžiai sulaužytomis kojomis. Kodėl jie taip gyvena? Tačiau šios mintys tetruko akimirką. Sutelkiau dėmesį į darbus. Smulkūs įtrūkimai jau aižė mano gyvenimą, tad nusprendžiau negalvoti apie nieką kitą, tik apie kelionę.

11

Ji vis dažniau pasirodydavo mano sapne. Košmarus, kuriuose ją iš manęs pasigrobia nepažįstami vyriškiai, keitė sapnai, kuriuose vaikštinėjau su ja Karibų jūros pakrantėje ar panašiai. Aš niekada nesirūpinau nei praeitimi, nei ateitimi, tačiau dabar pradėjau kurti planus. Pasidariau pasą ir užsakiau lėktuvo bilietus. Kartu nuėjome į kelionių agentūrą. Dideliame knygyne nusipirkome žemėlapį, o vėliau ir kelionių vadovą. Kūrėme maršrutą, kiekvieną miestą žemėlapyje žymėdami rutuliukais. Tai buvo palaimingas užsiėmimas. Žemėlapyje beatodairiškai buvo surašyti mūsų planuojamų aplankyti miestų ir kalnų pavadinimai. „Ar mes tikrai keliausime?“ — nuolatos manęs klausdavo. „Būsime visiškai nusigyvenę, kai sugrįšime.“ Taip tikrinau jos apsisprendimą, o ji su šypsena vadavo mane nuo rūpesčių. „Tada gyvensime kaip dabar. Pakaks išsinuomoti pigų biurą rūsyje ir po truputį užsidirbti. Kartais galėsime išgerti alaus, užsikąsdami dešra.“

Mes dar nusipirkome nešiojamąjį kasetinį garso grotuvą, kad net keliaudami galėtume klausytis jos mėgstamiausių Bacho ir „Nirvanos“. Tai buvo puikios kokybės japoniškas ausinukas. Leidžiantis prijungti dvejas ausines iš karto. Traukinyje ar autobuse galėsime kartu klausytis tos pačios muzikos. Jeigu bus leidžiama.

12

Dabar prisiminus, akivaizdu, kad tąkart aš pats buvau dėl visko kaltas. Ir negailestingi žudikai padaro bent vieną klaidą. Tą klaidą lemia kokia nors silpnybė, toks visų, gimusių žmonėmis, likimas. Ir ta vienintelė klaida prisišaukia mirtį. Tai „juodosios literatūros“ gramatika. Yra taisyklių, kaip išlikti tokiam, kaip aš, kuris negali tapti žudiku ir lieka šiek tiek nuošalyje. Bet aš jų nesilaikiau.

Man turėjo kilti įtarimas, kai vienas žmogus užsisakė išsyk dešimt diskų. Juo labiau kad jis norėjo susitikti su manimi asmeniškai. Kita vertus, tokių klientų pasitaikydavo neretai ir jie nekėlė problemų. Daug žmonių nepasitikėjo nelegaliai kopijuotų prekių pardavėjo pažadu, kad išsiųs prekę iš karto po pinigų pervedimo. Bet retai pasitaikydavo tokių, kurie užsisako iš karto dešimt diskų.

Nuėjau į vieno universiteto studentų atstovybės pastatą. Užduotis buvo labai paprasta. Aš padaviau jam krūvelę kompaktų, o jis, ne per atidžiausiai peržiūrėjęs prekes, už jas sumokėjo. Uždavė kelis trumpus ir paprastus klausimus. Nieko ypatingo neklausė, tik kaip sekasi prekyba, o aš atsainiai jam atsakiau, linktelėdamas galvą. Paprašė surasti dar keletą dalykų, kurių nebuvo internete paskelbtame sąraše. Atsakiau pabandysiąs, o jis paprašė paskambinti ir davė savo telefono numerį. Po to atsisveikinome ir nuėjome savais keliais.

Paskui atsirado vyriškis, kuris ieškojo Song Džinjong. Tačiau jai nesirodė. Tik šmėkštelėjo man prieš akis. Jaučiausi, lyg priešais būtų dantis šiepiantis šuo. Akyse stovėjo ir jo nukirstas mažasis pirštelis. Kuo jis skiriasi nuo žmogaus, kuris tris mėnesius nešiojo rytinius laikraščius, kad įkoptų į Kilimandžarą? Ir kuo aš skiriuosi nuo jo?

Po kelių dienų grįžęs iš pašto radau savo biurą suverstą. Visur mėtėsi ištraukyti laidai, dingę visi kompiuteriai, jų priedai ir kompaktiniai diskai. Pamaniau, kad įsibrovė vagys. Pasiteiravus budėtojo, viskas paaiškėjo. Jis pranešė, kad buvo atėję policininkai ir ją išsivedė.

Pagalvojau, kad policininkai negalėjo žinoti, kur mes dirbame. Nesu iš čia pardavęs prekių, be to, nenurodžiau adreso internete. Iš karto įtariau vyriškį nukirstu pirštu. Man išbėgus iš rūsio, jis stovėjo prie durų, lyg būtume susitarę. Pagriebiau jį už pečių. „Tai tu? Tu tai padarei, ar ne?“ Vyriškis taip pat mane sugriebė. „Kur mano žmona?“ Mes ilgai tylomis stovėjome įsikibę vienas kitam į atlapus. Kol įsitikinau, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės.

13

Kitą dieną pasisamdžiau advokatą, ir su juo nuėjome į policiją. Nebuvo gaila pinigų, net jei tektų nemažai jų pakloti. Turėjome išvykti — tai buvo svarbiau.

Policijoje ji atrodė visiškai kitaip. Atėjęs kurį laiką net negalėjau atpažinti. Veidas buvo išblyškęs, o ilgi plaukai, atrodė, jai tik trukdė. „Labai atsiprašau“, — ištariau, bet ji tylėjo. Mano kompaktinius diskus pirkęs policininkas sėdėjo ir šypsojosi. „Kaip sekasi prekyba?“ Niekas nesijuokė iš tokio policininko juokelio. Viską papasakojau. Kartu buvusio advokato dėka padėtis neatrodė beviltiška. Bet Song išlaisvino ne išsyk. Ji galėjo eiti tik sulaukus prokuroro sprendimo, jog yra nekalta. Atrodo, kad jai išeinant iš policijos pamačiau ir tą vyriškį nukirstu pirštu. Kai ketinau stotis, policininkai mane sulaikė. Inspektorius labai greitai surašė protokolą. Jis aną dieną paspendė man spąstus. Pasak jo, man paskambinus tąkart duotu numeriu, jie sužinojo mano adresą ir taip viskas paaiškėjo. Finansinių operacijų įstatymo pažeidimas buvo pridėtas prie autorinių teisių įstatymo pažeidimo. Pagaliau buvo liepta patvirtinti protokolą antspaudu. Patvirtinau ranka, nes nespėjau pasiimti savo antspaudo. Buvau įkalintas ir po dienos išlaisvintas už advokato užstatą. Advokatas neužmiršo pridurti, kad baudos suma bus milžiniška.

Grįžus į sujauktą kambarį, pirmą kartą paskambinau jai į namus. Atsiliepė vyriškis. Galėjau atspėti, kieno šis balsas. „Norėčiau pasikalbėti su ponia Song Džinjong.“ Jis turėjo žinoti, kas skambina. „Palaukite.“ Ji paėmė ragelį. „Labai atsiprašau.“ Po ilgos pauzės ji susijaudinusi atsakė: „Nėra dėl ko atsiprašyti. Kažkodėl visą laiką maniau, kad tokia diena ateis. Nuo pat pirmos darbo dienos. Maniau, kad tai įvyks, kai būsiu viena. Todėl kiekvieną kartą, kai jūs išeidavote, man būdavo baisu.“

14

Man pavyko dar kartą sutikti vyriškį nukirstu pirštu. Sakė, kad jai sekasi neblogai. Pridūrė, kad leidžia laiką pokalbių svetainėje ir žaisdama. Prisiminiau kartu su ja praleistą laiką. Mes negalėjome nueiti į kino teatrą, vaikščioti po parką arba žiūrėti į beždžiones zoologijos sode, kaip darydavo kitos įsimylėjėlių poros. Mes negalėjome eiti į prabangius restoranus nei vaikščioti į kavines. Mes tik kartu kovojome prieš burtininkus — tai buvo viskas, ką darėme. Užsisakyti kiniški patiekalai, priešpiečiai buvo viskas, ką kartu valgėme. Nebuvo blogai. Kai ji spardydavo mane iš visų pusių, jos veidą nušviesdavo pasitenkinimas. Kai ji kirto burtininkui galvą, atrodė, kad subyrės klaviatūra, — taip stipriai ją maigė. Man patiko šie atsiminimai.