Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Iki pasimatymo.

Iš Dogokdongo

Kim Hyjon

Taip baigėsi laiškas. Neaprašiau jos prisegtų atšviestų tekstų dėl laiko stokos. Viskas sutrumpintai perteikta laiške.

Matote, aš pažįstu jos vyrą. Tai mano draugas rašytojas, parašęs mano romano recenziją, kaip ji ir minėjo.

Aš niekada nepagalvojau, kad jis galėtų būti vampyras. Bet reikėtų atidžiai jį stebėti. Mane stebina tvirtinimas, kad išsamios žinios apie literatūros klasiką, Rytų ir Vakarų autorius — ne jo genialumo ženklas, o tiesiog ilgo gyvenimo pasekmė. Jis visada man kėlė nevisavertiškumo jausmą.

Tai įdomiausia patirtis mano gyvenime. Ir jums siūlau atidžiai perskaityti jo knygas. Begalinis mirties šlovinimas ir gyvenimo neigimas jau nebeskambėtų įprastai. Neatskleisiu to draugo vardo. Skaitytojai, pasitelkę nuojautą, tikrai greit atspės, kas jis.

Ji man dar neskambino. Gal laukia, kol tas apsakymas bus paskelbtas. O gal dar laukia mano atsakymo? Bet kažkodėl atsakyti nelabai noriu. Todėl, kad, mano manymu, ji yra vampyre... Bet tai tik mano spėjimas. Tik spėjimas.

Vėjas pučia

Vėjas pučia. Vėjas pučia. Vėjas pučia. Tai vėjas, kuris pučia. Vėjas pučia. Pakartojęs tai penkis kartus, žiūriu į dangų. Įjungiu kompiuterį. Išjungiu kompiuterį. Laikas teka. Laikas teka. Laikas teka. Tai laikas, kuris teka. Neįstengiu užmiršti vienos moters. Žaidimą žaidžiu. Žaidimas žaidžia. Žaidimą žaidžiu. Su žaidimu žaidžiu. Žaidimą žaidžiu. Laikas neprabėga. Laikas neprabėga. Laikas tai neprabėga. Išjungiu šviesą. Tik dabar matau jos veidą.

Ji ateina. Ateina trumpai pakirptais plaukais. Ateina trumpai pakirptais plaukais ir plačia tamsiai ruda suknele. Ateina dar žavingesnė dėl patrumpintų plaukų ir plačios tamsiai rudos suknelės, kuri kartą išvarė mane iš proto.

1

Tuo metu skaičiau Hemingvėjaus apsakymą „Kilimandžaro sniegynai.“ Gerdamas kavą, kuri, atrodo, labai tiko šio apsakymo skaitymui. Bet perskaičiau apsakymą nespėjus kavai atvėsti. Pakilau iš vietos. Kodėl leopardas žuvo nuo šalčio Kilimandžaro viršūnėje? Apsakyme nepaaiškinta. Tačiau ten kalbama apie gyvenimą dėl menkos klaidos pražudžiusį ištvirkėlį ir Afrikos žemės karštį, kuris lyginamas su Kilimandžaro sniegynais.

Svarsčiau. Kodėl leopardas turėjo sušalti būtent Kilimandžaro viršūnėje? Kodėl ištvirkėlis, sugundęs daugybę turtingų namų šeimininkių, turėjo mirti tik dėl menkos klaidos? Kodėl Hemingvėjus sugretino elegantišką leopardo žūtį Kilimandžare su atsitiktine ištvirkėlio mirtimi? Kodėl jis rašo tokiais trumpais ir paprastais sakiniais? Ar apsakymų sakiniai turi būti būtent tokie? Svarsčiau apie tai.

„Tris mėnesius nešiočiau rytinius laikraščius vien tam, kad galėčiau įkopti į Kilimandžarą.“

Vienos fotostudijos reklamos fragmentas. Reklamoje buvo fotografo nuotrauka, ir dar jis išdidžiai šypsojosi. Tikriausiai jis tris mėnesius nešiojo rytinius laikraščius. Taip elgėsi treniruodamas kūną, ne dėl uždarbio, tačiau aš jam labai pavydėjau. Stebuklingas žmogus, kuris dėl savo svajonės gali tris mėnesius praleisti lyg vieną dieną. Negalėčiau iškęsti nė savaitės. Pasaulis juda į priekį tokių žmonių dėka.

Stovėjau kiek nuošaliau nuo tokio pasaulio. Pakrutindavau savo kūną tik norėdamas išsisukti nuo atvažiuojančio automobilio. Žvelgiant į pasaulį iš tokio taško, jis atrodo be galo taikus. Įsiveržusi į tą taikų pasaulį, ji mane partrenkė, nepalikdama nė akimirksnio atsitraukti. Griūdamas ant žemės labai daug supratau. Visokius nereikšmingus dalykus.

2

Nėra nei nakties, nei dienos. Man, gyvenančiam tarp naujamiesčio daugiabučių ir kaip nekviestam svečiui įsikūrusiam vienam butui priklausančio prekybos pasažo rūsyje, nėra nei dienos, nei nakties. Į drėgną patalpą, kuri yra ir mano darbo vieta, ir gyvenamasis būstas, neįsiskverbia jokia šviesa. Ne, anksčiau jos patekdavo, bet užsidengiau nuo jos. Pakeliamas langas kiek didesnis už filmo plakatą. Nenorėjau gyventi, nuolat jausdamas dėkingumą už tą šviesos spindulį.

Kampe — lovelė, greta jos — kriauklė. Formaliai atitvėriau jas knygų lentyna, nors tokioje vietoje šis atskyrimas nėra svarbus. Prie kriauklės kabo filmo „Kalifornija11 plakatas. Baltaodis vyriškis spokso į mane, jo akis slepia užkritę ilgi plaukai.

Už kokių penkių žingsnių — du į sieną atgręžti darbo stalai, o ant jų, lyg taip ir turėtų būti, — kompiuteriai, monitoriai, spausdintuvai ir skeneriai. Dvi mažos garso kolonėlės sujungtos su kompiuteriais, kad galėčiau klausytis muzikos. Žinoma, panašiu būdu galima žiūrėti ir televiziją ar filmus. Jeigu nebūtų kompiuterio, nebūtų nei muzikos, nei filmų. Todėl pirma užduotis pabudus — įjungti kompiuterį. Aišku, kad paskutinė užduotis prieš miegą — jį išjungti. Šiame belangiame kambaryje kompiuteris yra mano langas. Iš čia ateina šviesa, garsas ir sklinda muzika. Pro jį žvelgiu į pasaulį, ir pasaulis pro tą patį langą paslapčiomis stebi mano gyvenimą.

„Man čia labai patinka.“

Pasakė ji, atėjusi pirmą kartą. Nustebau. Nors keletas moterų lankėsi šiame kambaryje, nė viena taip nesakė. Tai išgirsti maloniau nei žodžius „tu man patinki“. Jai tikrai čia patiko. Labai iš lėto, bet pagaliau ji prisijaukino šią vietą.

Aš susipažinau su ja per darbo paieškos tinklalapį internete. Tuo metu man reikėjo darbuotojo. Nerūpestingai spaudydamas Enter klavišą, aukštyn kylančiame duomenų stulpelyje ieškojau rūpimos informacijos. Virtualioje erdvėje visi supanašėja. Taip nutiko ir darbo paieškos tinklalapiui. Beveik viskas sutampa. Visi prisistatydami truputį pasigražindavo, dažniausiai rašydavo apie darbo kompiuteriu patirtį, svarbią ieškant veiklos, susijusios su internetu. Turiu pirmojo lygio „Word“ programos licenciją, moku spausdinti 400 raidžių korėjietiškai ir 250 angliškai, moku C programą etc. Jos prisistatymas smarkiai skyrėsi nuo šių banalybių:

Ieškau darbo. Nieko gerai nemoku. Truputį dirbu „ Wordu“, o internetu naudojuosi tik čatui. Neišmanau kompiuterinių programų. Dažnai šypsausi ir retkarčiais liūdžiu. Neturiu religijos nei draugų. Galiu dirbti naktį, bet nenoriu šeštadieniais. Patinka žiūrėti filmus, o skaityti romanus — ne. Mėgstu Bachą ir „Nirvaną“. Norėčiau dirbti ramioje vietoje. Siųskite informaciją į pranešimų gaviklį.

Man parašius, ji iš karto paskambino. „Negaliu daug mokėti“, — išsyk pasakiau. Atrodė, kad ji nenustebo. „Nereikia daug pinigų. O koks tai darbas?“ Padvejojau. Paaiškėjo, kad apie tai dar nemąsčiau. Koks darbas tiktų atsakymui. Trumpai pasvarstęs, be ceremonijų paaiškinau: „Esame internetinė parduotuvė, pardavinėjanti kompaktinius diskus. Darbuotojų dar neturime. Daug jų ir nereikia, nes užsakymus priimame tik telefonu ir su kurjeriu išsiuntinėjame į namus.“ Ji linksmai atsakė norinti dirbti. „Pradėkite darbą nuo rytojaus.“ Tai pasakęs, baigiau pokalbį.

3

Susitikimai su naujais žmonėmis visuomet vargina. Jau prieš penkerius metus man teko sutikti pačių įvairiausių žmonių. Paskui knygos pradėjo mane traukti labiau nei žmonės, muzika labiau nei knygos, o paveikslai labiau nei muzika. Galiausiai — žaidimai labiau negu paveikslai.

Ji pasirodė anksti iš ryto. Kadangi sėkmingai atrado sunkiai pasiekiamą vietą, pamaniau, kad nėra visai žiopla. Buvo žiema, pūtė stiprus vėjas, tad kaklą tarsi geležies šarvais buvo apsivyniojusi raudonu šaliku. „Prašau užeiti.“ Moteris kurį laiką tylomis pastovėjo prie durų, o paskui, lėtai leisdamasi laiptais, nusivilko paltą ir nusivyniojo šaliką. Išslydo po šaliku slėpti ilgi plaukai. Ant laiptų ji trumpam stabtelėjo, nes nedideli akinių stiklai apsitraukė rūku.