Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Sužinojau, kad jis rašo scenarijų. Iš tiesų jis poetas, bet dirbo ir kaip literatūros kritikas, o kartais rašydavo romanus.

Dabar jis mano vyras. Išsyk pasirodė labai patrauklus. Galbūt todėl, kad aš jau buvau atsikandusi nuobodžių meilės istorijų. Jis atrodė ir vienišas, ir keliantis pasitikėjimą. Priėjau prie jo.

— Labai malonu susipažinti. Girdėjau, kad rašote scenarijų.

— Taip.

Trumpai atsakęs, nutilo. Man pasidarė nejauku. Vėl pradėjau kalbą:

— Dirbate ir kitokius darbus, ar ne?

— Taip.

Tai ištaręs, lyg susierzinęs išgėrė dar vieną taurę. Sėdėjau tylomis, nes toliau tęsti pokalbį buvo sunku, o jis lyg tarp kitko prakalbo:

— Jau laikas liautis. Gyvenimas nėra ilgas.

— Ką norite pasakyti?

Jis smakru parodė į mano buvusįjį galustalėje.

— Kalbu apie tą draugą. Jūs gimėte ne tam, kad būtumėte jo paklote.

Nors atsakymas nebuvo emocingas, jo žemas vibruojantis balsas man dar ilgai skambėjo ausyse. Jo balse glūdėjo keista jėga, verčianti žmogų susigūžti. Jo aidas sklido taip, lyg karaokės salėje būtų veikęs aidėjimo efektas. Labai nustebusi, pasiteiravau dar kartą:

— Pa...klote?

— Pakaks. Baigiame.

Bet taip baigti negalėjome. Mano vaikinas, kuris dėl manęs nuolatos nervindavosi, nugirdo mūsų pokalbį. Jis atsistojo.

— Ei tu, šunsnuki! Galvok, ką kalbi, — suriko jis, iškėlęs alaus butelį.

Visi sunerimo, nesuprasdami, kas čia dedasi. Mano vyras nesutriko. Tiesiog trumpai pasakė:

— Klausyk, drauguži. Ar ši mergina jau žino, kad kitą mėnesį iškeliauji studijuoti į Prancūziją?

Nieko nebuvau girdėjusi. Meilužio veidas išblyško. O anas dar pridūrė:

— Nešvaistyk laiko veltui, skirk jį pasiruošimui kelionei.

Mano vaikinas liko stovėti vietoje, visas virpėdamas. Supratau, kad šią žinią pirmą kartą išgirdo ir jo draugai. Visi atsigręžė į jį ir pradėjo klausinėti.

— Prieš išvykdamas užbaik savo filmą.

— Kas čia, po velnių, darosi?

— Ei, ar sugebėsi pabaigti darbą, jei iškeliauji?

Jis buvo sutrikęs ir mėgino teisintis:

— Labai atsiprašau. Man teko rinktis...

Iš lėto stodamasis, vyras manęs paklausė:

— Ar liksite čia?

Aš bemaž praradau sąmonę. Labai nustebinta naujienos, kad jis netikėtai, nieko man nepranešęs, išvyksta į Prancūziją, nebežinojau, kaip deramai pasielgti. Pagaliau tarsi užhipnotizuota nevalingai pakilau ir aš. Išeidama žvilgtelėjau į savo meilužį, bet jis išvengė mano žvilgsnio.

Toks buvo mūsų pirmasis susitikimas. Išėję iš to baro, nuėjome į kitą. Pakeliui jis nieko nekalbėjo. Aš pasiteiravau:

— Iš kur tiek žinote apie mane ir mano vaikiną?

— Yra dalykų, kuriuos sužinau net nenorėdamas. Tai labai vargina, — pasakė jis visiškai abejingai.

Kaip vėliau supratau, tai buvo įprastas jo kalbėjimo būdas. Atrodė kaip žmogus, praradęs susidomėjimą šio pasaulio reikalais.

Kaip bebūtų, taip mes susipažinome. Kaip jis ir sakė, mano meilužis po mėnesio iškeliavo į Prancūziją. Kartu su mergina, ką tik baigusia kinematografijos studijas Meno kolegijoje. Jam iškeliavus, mūsų santykiai pagerėjo, pradėjome susitikinėti dažniau. Po trijų mėnesių susituokėme.

Tėvai labai priešinosi mūsų vedyboms. Sakė, kad jis jiems kažkuo nepatinka. Net kelia pasibjaurėjimą. Pradėjo ieškoti priežasčių. Viską aiškino tuo, kad jis yra visiškas našlaitis, be jokių giminaičių. Tėvų priešiškumas mane tik sutvirtino. Mačiau tik gerąsias vyro savybes. Aš jį išties įsimylėjau.

Gal todėl, kad jis kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo mano buvusiojo. Neturėjo nė vienos jo ydos. Buvo kantrus, tvirto būdo, sėkmingai tvardė savo jausmus, gerai sutarė su kitais žmonėmis, visada elgdavosi drąsiai ir ramiai. Nesirūpino pasaulinėmis problemomis ir nesigraužė dėl kasdienių smulkmenų. Kiekvienas jo teiginys man darė įspūdį, atrodė, kad apie pasaulį jis jau žino viską. Bendraudamas su moterimis, buvo gana šaltas, ir iš pradžių net tai kėlė susižavėjimą. Kai vyrai susižada, jie nori ir permiegoti. Jis buvo kitoks. Labai subtilus žmogus. Nors dabar tai man atrodo trūkumas.

Beje, tuomet nemaniau, kad mano vyras keistas. Mane trikdė tik vienas dalykas. Jis mokėjo skaityti mano mintis. Pavyzdžiui, man užsimanius išgerti kavos, jis jau būdavo jos užsakęs, paklaustas, kodėl taip padarė, atsakydavo tiesiog pamanęs, kad norėsiu išgerti kavos. Jeigu nutardavau parvažiuoti taksi, jis jau gatvėje stabdydavo automobilį. Paprastai važinėju autobusu. Kai susinervindavau dėl tėvų priešinimosi, patardavo nesijaudinti, nes tai truks ne ilgiau nei keletą dienų. Po kelių dienų mano tėvai iš tiesų leido mums susituokti.

Pirmąją povestuvinės kelionės dieną viešbučio kambaryje gėrėme vyną. Tada nedrąsiai pratariau:

— Tikriausiai žinai, kad jau esu buvusi su vyrais.

Jis pažvelgė į mane abejingu žvilgsniu.

— Tiesiog išgerkime.

— Ar tikrai nieko tokio? — paklausiau, o jis:

— Kodėl manai, kad turėčiau tave teisti, gilintis į praeitį? Nesirūpink.

Tai pasakęs net nusijuokė.

Jis iš tiesų tokiais dalykais niekada nesidomėjo. Iš pradžių buvau labai dėkinga. Koks geraširdis žmogus, galvojau, jis tikrai skiriasi nuo kitų korėjiečių.

Manau, kad turėčiau papasakoti, kaip buvo pirmą kartą. Dvejojau, ar reikėtų apie tai kalbėti, bet verčiau jau papasakosiu viską.

Mes atsigulėme, tačiau vyras kokią valandą pragulėjo tylomis nė nekrustelėdamas. Prisiglaudžiau prie jo visu kūnu. Bet vyras nesujudėjo.

— Taip ir užmigsi?

— Tau greitai atsibos.

— Kas?

— Seksas.

— Ir kas iš to?

— Noriu miego. Jau seniai nebuvau sumerkęs akių.

— Juk šiandien pirmoji mūsų naktis.

— Pirmoji naktis, tavo pirmoji naktis...

Aš nusiminiau ir nutilau, manydama, kad jis taip sako dėl mano praeities, tačiau, sprendžiant iš tolesnių jo žodžių, klydau.

— Ar tu mane atsiminsi?

— Ką?

— Ar tu atsiminsi šią pirmąją naktį?

— Taip, iki mirties.

— Ačiū. Visos pradžios greitai nutolsta.

Tai pasakęs, jis trumpai ir giliai atsiduso ir pradėjo nusirenginėti. Tada pajutau, kad jis labai vienišas. Apkabinęs iš lėto pradėjo skverbtis į mane. Jo kūnas šildė. Visiškai įėjęs, labai ilgai nejudėdamas laikė mane glėbyje. Niekas anksčiau manęs nebuvo taip laikęs. Jaučiausi, lyg būčiau atsidūrusi kape. Bet kartu šis apkabinimas buvo tobulas.

Nežinau po kiek laiko užmigau jo glėbyje. Buvo išties stebuklinga. Kaip tai įmanoma? Buvo pirmoji naktis ir nedarėme nieko daugiau, tik apsikabinome. Galbūt aš buvau pernelyg išvargusi. Negalėjau patikėti, kad pro viešbučio langą į kambarį jau skverbiasi saulės spinduliai. Bet dabar žinau, kad tai įmanoma.

Prabėgus gal metams po vestuvių kilo įtarimų. Prieš tai pagalvodavau, kad jis, kaip ir visi rašytojai, turi keistų savybių. Bet viena naktis buvo ypač keista. Vyras, visą naktį negalėjęs užmigti, tyliai atsikėlė. Išėjo į svetainę. Ilgai laukiau, bet jis negrįžo. Pamaniau, kad nuėjo į savo darbo kambarį rašyti, priėjau prie durų, bet nieko neišgirdau. Turėjo keistą įprotį — buvo griežtai visiems uždraudęs eiti į jo darbo kambarį, ir tai man visai suprantama. Kai kartą netyčia ten įėjau, vos netrūko mano ausies būgnelis. Niekada negirdėjau vyro taip baisiai šaukiant. Jis buvo lyg išalkęs žvėris. Jo riksmas nebuvo panašus į žmogaus balsą.

Tai prisiminusi, vaikštinėjau prie kambario durų, nedrįsdama įeiti vidun, tačiau, kaip bebūtų keista, nieko neišgirdau. Normalu būtų buvę išgirsti klaviatūros kaukšėjimą arba girgžtelint kėdę. Grįžau prie darbo kambario durų nešina vyro mėgstamiausia žaliąja arbata. Tuk, tuk. Nors pabeldžiau į duris, niekas neatsiliepė. Švelniai stumtelėtos, durys atsidarė. Viduje buvo tamsu. Kur, ko velnių, mano vyras? Staiga man pasidarė baisu. Kur jis dingo? Vidury nakties? Tyliai pašaukiau: „Mielasis, mielasis!“ Staiga jis išniro iš tamsos. Išsigandusi vos neišmečiau žaliosios arbatos puodelio. „Ką tu ten veikei?“ Nieko neatsakęs, vyras nužingsniavo į miegamąjį ir atsigulė į lovą.