Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Staiga pradėjau jo bijoti. Kas, po velnių, yra jo kambaryje? Ką aš apie jį žinau, be keleto jo rašinių? Man buvo smalsu. Tada prisiminiau, kad jis niekada man nepasakojo apie savo vaikystę. Tikriausiai slėpė savo praeitį, nes buvo našlaitis. Turėjau tik tokius atsakymus. Gal jis Šiaurės Korėjos šnipas? Gal tame kambaryje saugomas bevielis radijo imtuvas su atsitiktinių skaičių lentele? Pradėjau įtarinėti. Guldamasi prie jo, pasakiau:

— Manau, kad per mažai apie tave žinau.

— Kodėl norėtum žinoti?

— Esu tavo žmona. Turiu teisę žinoti.

— Seniai būčiau papasakojęs, jeigu turėčiau ką. Ar manai, kad žmonės gali suprasti vienas kitą? Manai, kad to reikia?

— Taip. Manau, tai svarbu.

— Nesvarbu. Kaip ir dabar.

— Vis tiek papasakok.

— Nenoriu nieko pasakoti. Ir tu turi teisę man nieko nepasakoti. Ar taip ne geriau?

— Nesuprantu tavęs.

— Šiaip ar taip, pasaulyje daugybė nesuprantamų dalykų.

Paskui vyras nutilo.

— Tai kodėl mane vedei?

— Niekas negalėtų atsakyti į tą klausimą. Jeigu išdrįsčiau į jį atsakyti, tai būtų melas arba klaidingas teiginys. Nežinau atsakymo. Jeigu užsispyrusi jo reikalausi, pasakysiu, kad turi ištverti.

— Ištverti ką?

— Laiką.

Nuo tos dienos mano gyvenimas po truputį pradėjo keistis. Užsimaniau sužinoti apie jį daugiau. Tačiau nežinojau, ko griebtis. Visų pirma pradėjau skaityti jo eilėraščius. Buvau skaičiusi juos ir prieš vedybas, bet tuomet jie man nepasirodė keisti. Galbūt dėl prieš ištekant apėmusio jaudulio. Dabar viskas atrodė neįprasta. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad jo eilėraščiuose nuolat kalbama apie mirtį ir išnykimą. Pacituosiu vieną jo knygos įžangą parašiusio kritiko pastraipą:

Šio poeto pasaulyje gyvybė tėra jokios vertės neturintis elementas, kurį reikia eliminuoti iš pasaulio, pasitelkus išcentrinę jėgą. Jam gyvenimas — ne daugiau nei „amžinas šokis, neišvengiamai šokamas ant įkaitintos geležies plokštės“ ar „jūroje nuskendęs butelis su demonu, priverstu ten tūnoti tūkstančius metų “. Jis eilėraščiuose atsisako minėti gyvybę ir pripildo juos begalinio mirties ilgesio. Iš kur toks nihilizmas? Kas pasėjo jauno poeto dvasioje šį užkratą?

Pradėjau skaityti ir jo scenarijų trumpametražiam filmui. Čia pateiksiu jo santrauką.

Gyveno sau žmogus. Vieną dieną jį pradėjo kankinti nuojauta, kad gyvenimas tęsis amžinai. Pagaliau jis patikėjo, kad tapo nemirtinguoju. Patikėjo, kad tapo vampyru dėl Olandijos karo kapeliono, Koniši Jukinakos įsakymu su japonais atvykusio į Korėją per Didįjį karą tarp Korėjos ir Japonijos [* 1592–1598 m], kaltės. Jis suprato, jog nuo 1592 metų gyvens amžinai, negalėdamas nei mirti, nei pasenti ,ir puolė į neviltį. Be to, manė, kad žmona jo nemyli. Nekenčia kaip nemirtingos būtybės. Dar įtikėjo, kad visa šeima ir draugai jį apgaudinėja ir gražiai su juo elgiasi tik iš baimės, nes jis — vampyras.

Suprato, kad ilgai buvo pamiršęs, kas esąs. Tikėjo, jog labai stengdamasis ir atsisakęs visų vampyro įpročių pritaps prie pasaulio, nepripažįstančio vampyrų. Pagaliau prisiminė dalyvavęs valstiečių sukilime 1894 metais, 1919 metų kovo pirmosios dienos sukilime prieš Japonijos okupaciją ir atsiminė 1945 metų rugpjūčio 15-ąją — Nepriklausomybės dieną. Dar suprato, kad atgyja senieji prisiminimai, kuriuos privalėjo užmiršti, tapdamas žmogumi. Filmas buvo apie tokį žmogų.

Jo šeima ir draugai iškviečia gydytoją, kuris turi įtikinti, jog jis nėra vampyras. Gydytojas psichiatras diagnozuoja jam šizofrenines haliucinacijas. Jis priverstinai gydomas. Bet prasideda keisti įvykiai. Po kelių mėnesių padaugėja žmonių, manančių, kad jie vampyrai. Iš pradžių tokių atsiranda tik tarp ligonių, vėliau net slaugytojos ir gydytojai, kurie juos gydo, pradeda tikėti tapę vampyrais. Galų gale visus ligoninėje: ligonius, gydytojus ir slaugytojas, ištinka tas pats.

Jie visi kartu pabėga iš ligoninės, pagrobia automobilius ir dideliu greičiu skrieja per miestą. Tie automobiliai suvažiuoja prie jūros, juos persekioja policininkai. Jie nustumiami ant uolos. Atvažiuoja to žmogaus šeima ir draugai, jie šaukia: „Tu nesi vampyras!“ Visų ligonių šeimos taip pat šaukia: „Atsipeikėk! Tu ne vampyras. Meldžiame, atsipeikėk!“ Balsai aidi lyg didelis choras. Nuo uolos vampyrai atsako taip pat vienu balsu: „Mes esame vampyrai. Mes esame vampyrai..“ (Vyras užrašė, kad tuo metu fone turi skambėti iškilmingas requiem.)

Policininkai vis artėja prie jų. „Jūs apsupti. Nebandykite priešintis, pasiduokite geruoju.“ Tada herojus pradeda kalbėti. „Gerai. Einam. Jūs patys įsitikinsite, kas esame.“ Jie pamažu eina policininkų ir šeimų link. Tačiau policininkai ir šeimos ima trauktis atatupsti. Visos šeimos, garsiai skandavusios, kad jie ne vampyrai, puola bėgti. Vampyrai vejasi. Pagaliau leidžiasi bėgti ir policininkai.

Šimtai vampyrų artėja prie jų, kyla chaosas. Dabar ant uolos atsiduria policininkai ir šeimos. Vampyrai juos toliau persekioja. Žmonės po vieną pradeda kristi nuo uolos. Vampyrai taip pat krinta. Visi kaip vienas. Dabar niekas nebesužinos, ar jie tikrai buvo vampyrai. Nei jie, nei kiti. Filmas baigiasi, pabaigoje rodomi subtitrai: „Jei jie iš tiesų buvo vampyrai, gal vis dar gyvena tarp mūsų.“

Toks turinys. Ar mano vyras, rašydamas scenarijų, manė, kad toks filmas tikrai gali būti sukurtas? Galvoje sukosi įvairios keistos mintys. Tada pradėjau skaityti jo kritikos straipsnius, susiradusi įvairiuose literatūriniuose žurnaluose. Supratau, kad ir jo kritika tokio pat pobūdžio. Pastebėjau, jog jis vertina (nors ir labai ciniškai) romanus ir eilėraščius tik apie mirtį arba gyvenimo beprasmiškumą. Pavyzdžiui, ten buvo minimas japonas Jukio Mišima, Oskaro Vaildo, Lotreamono, Bodlero kūryba ir jūsų romanas.

Atradau įkalčių, kurie užpildė tuščias dėlionės dalis. Vyrui išėjus iš namų, paslapčia įėjau į jo darbo kambarį. Jo kabinetas niekuo nesiskyrė nuo kitų, bet prie knygų lentynos pastebėjau keistą medinę dėžę. Atidariau ją, manydama, kad ši dėžė skirta knygoms. Tačiau jos viduje nieko nebuvo. Tik uždariusi supratau, kas tai. Tai buvo karstas.

Man neprireikė daug laiko susigaudyti, kad aną naktį jis nuėjo į kabinetą norėdamas numigti šiame karste. Atrodė, kad mano širdis sustojo.

Mano vyras — vampyras. Dievulėliau. Pamėginau nusiraminti. Permąsčiau viską nuo mūsų pažinties iki šios dienos. Tikrai, daug kas buvo keista. Taip pat ir seksas. Jis visiškai juo nesidomėjo. Nenorėčiau sakyti skaičiaus, bet manau, kad mylėjomės žymiai rečiau nei kitos poros. Sueitį jis norėdavo pabaigti kuo greičiau. Dingtelėjo mintis, kad niekada nebūdavo ejakuliacijos. Buvau teisi. Kai iš pradžių pasiteiravau, ar nereikės prezervatyvo, jis net nesusimąstęs atsakė, kad tokio daikto neprireiks. Dabar jau supratau, ką jis turėjo omenyje.

Be to, nebuvo dalykų, kurių jis nežinotų. Cosono dinastijos literatūra, anglų ir amerikiečių literatūra, XX amžiaus pradžios naujasis romanas ir naujausi šiuolaikiniai romanai — nebuvo jo neskaitytų knygų. Ar galite manimi patikėti? Tai tiesa. Pasižiūrėkite į didžiulį literatūros sąrašą jo tekste. Kai aš pasiteiraudavau apie kokį nors romaną, jis lengvai atsakydavo, tarsi viską mokėtų atmintinai. Kaip trisdešimt penkerių metų žmogus galėtų būti perskaitęs tiek knygų?

Vyras nesidomėjo ir valgiu. Jis labai mažai suvalgydavo to, ką paduodavau. Ar esate matęs korėjietį, kuris nemėgsta kimči [* Tradicinės korėjietiškos kopūstų salotos su įvairiomis daržovėmis, česnakais, pipirais ir jūrų gėrybėmis]? Na, gali būti žmonių, kuriems tai nepatinka. Tačiau jis nepaliesdavo lazdelėmis kimči visą mėnesį. Įsidėdavo burnon tik labai prašomas paragauti, šviežiai pagaminto. Apskritai jis noriai valgė tik tokius patiekalus kaip kepsniai, iš kurių dar ištrykšdavo kraujo lašelis.