Maisey Yates - Itališkas netikėtumas

– Prašau, tik ne dabar.

Elisona Vitmen prispaudė ranką prie pilvo, mėgindama sutramdyti kylantį šleikštulį, kuris galėjo baigtis ir dar blogiau, jei tuoj pat negaus keleto sūrių trapučių ar gurkšnio imbierinio alaus. Rytinis šleikštulys jau blogai; dar baisiau, kai jis tęsiasi kiaurą dieną. Bet užvis blogiausia buvo dabar, nes pykino, o ji turėjo kalbėtis su vyru, kuris netrukus sužinos, kad taps tėvu.

Elisona pasuko į parką, giliai įkvėpė ir jai kone palengvėjo pamačius, kad toliau nenuvažiuos. Masyvūs kaltinės geležies vartai, nuo likusio pasaulio atskyrę didžiulį dvarą, atrodė neįveikiami. Ji nedaug težinojo apie tą vyrą, savo kūdikio tėvą, tiesą sakant, nieko daugiau, tik jo vardą. Ir buvo visiškai aišku, kas jis ne tik finansiškai, bet ir visais kitais aspektais – ne jos miško paukštis.

Mergina išplėtė akis, kai pamatė palei tvorą vaikštinėjantį juodai vilkintį, apsaugininkams įprastais tamsiais akiniais nosį pasibalnojusį vyrą. Gal Maksas Rosi priklauso mafijai? Kam reikalinga apsauga kažkokiuose Vašingtono valstijos tyruose? Rimtą veidą nutaisęs apsaugininkas – juk jis turėjo būti apsaugininkas – išėjo laukan pro pėstiesiems skirtus vartelius ir pasuko automobilio link. Parodė, kad ji atidarytų langą, ir Elisona pasuko rankenėlę. Jos automobilis nebuvo iš tų naujųjų, prikimštų įrangos.

– Ponia, ar jūs pasiklydote?

Jis kalbėjo švelniai ir mandagiai, tačiau tikėtina, kad dešiniojoje ant šlaunies nuleistoje rankoje, kurią kiek slėpė juodo kostiumo švarkas, spaudė ginklą.

– Ne. Aš ieškau pono Rosi. Man davė šį adresą.

Vyriškio lūpų kampučiai kiek kilstelėjo į viršų.

– Atleiskite. Ponas Rosi nepriima lankytojų.

– Aš… – Ji nurijo seiles. – Aš esu Elisona Vitmen. Jis manęs laukia. Tikiuosi.

Vyriškis pakėlė ranką, išsiėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė greitojo rinkimo mygtuką. Kalbėjo greitai, nesuprantama kalba, Elisonos manymu, itališkai, o kai išjungė telefoną, vėl atsigręžė į ją.

– Prašom važiuoti, automobilį palikite prie pagrindinių durų.

Pats priėjo prie vartų ir surinko kodą. Geležiniai vartai ėmė vertis, Elisona pasuko pro juos, o skrandis ėmė protestuoti dar įnirtingiau.

Ji iš tiesų nepažinojo Maksimo Rosi, nebuvo tikra, kad šis jos nenuskriaus. O gal tik nesvarstė to anksčiau.

Netiesa, ji svarstė . Išnarstė kiekvieną galimybę, kol galiausiai nusprendė, kad vienintelė įmanoma – atvažiuoti čia ir susitikti su vaiko tėvu, nors užvis mieliausiai būtų įkišusi galvą į smėlį ir nudavusi, kad nieko nenutiko. Tačiau, kad ir kaip norėjo, negalėjo sau leisti elgtis strutiškai .

Pastatas buvo milžiniškas, bet jo masyvumą kiek atsvėrė dangų remiantys kėniai. Dėl šilto klimato suvešėjusi žaluma atrodė pasakiškai. Tarsi ir nieko naujo merginai, gimusiai Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, tačiau dabar ji retai išvykdavo iš Sietlo, ir vešli gamta akį traukė taip, lyg gėrėtųsi ja pirmą kartą. O suvis labiausiai glumino naujutėlaitis, šiuolaikiškas, laukinėn žalumon įsodintas dvaras.

Žinoma, per pastarąsias dvi savaites gluminančių įvykių netrūko: pirmiausia teigiamas nėštumo testas, o vėliau – visi kiti su tuo susiję pojūčiai.

Seną automobilį ji pastatė prie namo ir pamažu išlipo, kupina vilties, kad grįsto keliuko vidury neatpils savo priešpiečių. Kažin, ar tai būtų pats geriausias būdas padaryti vyriškiui teigiamą įspūdį.

Dar vienas apsaugininkas išniro lyg iš po žemių ir tvirtai suėmęs už žasto timptelėjo Elisoną durų link.

– Ačiū už tokį džentelmenišką elgesį, bet pro duris galiu įeiti ir pati, – įgėlė ji.

Palydovas šyptelėjo lyg atsiprašydamas, paleido jos ranką, o jo ranka liko nuleista prie šono.

Vyras atidarė Elisonai duris, tačiau merginai susidarė įspūdis, kad apsaugininkas ją praleidžia toli gražu ne iš mandagumo, o veikiau norėdamas užsiimti kuo patogesnę padėtį.

– Ponia Vitmen.

Dabar jau ne nuo šleikštulio, o nuo gilaus aksominio balso su švelniu akcentu jos skrandyje vėl kažin kas apsivertė. Tokio jausmo ji dar nebuvo patyrusi: keistas kutenimas, kurio nepavadinsi nemaloniu. Stengdamasi jį suvaldyti Elisona uždėjo ranką ant pilvo.

Tačiau, išvydus kerinčio balso savininką, kutulys tik sustiprėjo. Ji stebėjo, kaip greitais ir lengvais žingsniais, vyriška, tačiau grakščia eisena jis leidžiasi laiptais. Elisona nebuvo pratusi vertinti vyriškių išvaizdos, tačiau šis, be abejonės, buvo gražiausias iš visų jos matytų. Jis kėlė pasigėrėjimą visiems, ji – ne išimtis. Be galo vyriškas, tvirtas. Kad ir kur eitų, į jį atsigręždavo ir vyrai, ir moterys. Ir ne tik dėl patrauklių bruožų ar dailaus sudėjimo. Jį supo valdžios aureolė, nuo jo sklido neginčijama galia. Toks mišinys ir žavėjo.

Kampuotas smakras rodė ryžtą. Jis žvelgė žemyn į merginą; akys – tamsios, slėpiningos, dar labiau padailintos juodų tankių blakstienų. Jei ne tas į ją sutelktas skrodžiantis žvilgsnis, Elisona galėtų pamanyti, kad jo akys gražios.

Vyras atrodė matytas, tačiau mergina negalėjo prisiminti kur. Toks vyriško tobulumo pavyzdys vargiai sėdinėtų priimamajame visuomeniniais pagrindais veikiančios teisininkų kontoros, kurioje ji dirbo.

Elisona sunkiai nurijo seiles ir giliai įkvėpė vildamasi, kad tyro oro gurkšnis nustums vėl kylantį šleikštulį.

– Taip.

– Ar jūs iš klinikos? – paklausė jis, sustodamas priešais ją.

Laikysenos jam pavydėtų ir kariškis. Kalbėdamasi Elisona turėjo užversti galvą, nes už ją, penkių pėdų ir keturių colių ūgio merginą, jis buvo aukštesnis gera pėda.

– Taip… Ne… Ne visai. Nežinau, kaip Melisa jums paaiškino, kai skambino.

Melisa buvo ištikimiausia draugė pasaulyje ir, vos išgirdusi apie klinikoje įveltą klaidą, tuoj pat pasišovė ne tik pranešti apie tai Elisonai, nors klinikos vadovas ir prieštaravo, bet ir Maksui.

– Ne kažin kiek. Tik pasakė, kad reikalas skubus. Tad geriau taip ir būtų.

Ne pirmą kartą jai kilo noras tiesiog apsisukti ir nueiti, palikti viską kaip yra. Bet tokią išeitį rinktųsi bailys. Ji netikėjo, kad galima palikti neišspręstas problemas ir, priešingai nei kiti, atsakomybės nevengė. Niekada.

– Ar galime kur nors pasikalbėti asmeniškai? – paklausė ji, dairydamasi po milžinišką prieškambarį.

Be abejo, šiame name yra pakankamai kambarių, kur galima prisėsti ir pasikalbėti. Elisonos nežavėjo mintis, kad teks pasilikti kambaryje vienai su nepažįstamu vyriškiu. Ji mokėsi savigynos, o krepšyje turėjo dujų balionėlį, tačiau užvis mažiausiai norėjosi įsivelti į tokias aplinkybes, kad tektų pasinaudoti bent viena šių priemonių. Juolab kad jai dingojosi, jog prieš poną Maksą Rosį vis tiek nė vienos nepanaudotų.

– Ponia Vitmen, aš turiu nedaug laiko.

Ji įpyko. Tai jis neturi daug laiko? O jau ji tiesiog neturinti ką veikti. Elisona vos sugebėjo nugvelbti nuo darbo tas kelias valandas. Kiekvienas kontoroje nagrinėjamas atvejis buvo gyvybiškai svarbus klientams. Jos firma atstovaudavo tiems, kurie neišgalėjo sau leisti advokato paslaugų, ir tai, kad šią popietę ji išvyko, reiškė, kad jos klientai palikti kapanotis patys.

– Noriu jus patikinti, kad mano laikas taip pat šio to vertas, – atkirto ji. – Tačiau man reikia su jumis pasikalbėti asmeniškai.

– Tai kalbėkite.

– Aš laukiuosi. – Net ir ištarusi šiuos žodžius, užvis labiausiai būtų norėjusi juos vėl susigrąžinti.