Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Pavaišinau ją kava, ir kurį laiką sėdėjome tylomis. Jaučiausi, lyg ji būtų iš toli manęs aplankyti atvykusi draugė. Ilgokai pasėdėjus, ji prašneko pirma. „Man čia labai patinka.“ Parodžiau jai darbo vietą. Ten tebuvo stalas, kėdė ir kompiuteris, tačiau atrodė, kad ji labai apsidžiaugė. „Džiaugiuosi, kad turėsiu kur kasdien ateiti.“ Tai sakydama, nusišypsojo. Pasakė, kad jos pavardė ir vardas — Song Džinjong. Atrodė įpusėjusi trečią dešimtį. Tokio amžiaus veidas dar būna be raukšlių.

„Pasakysiu, koks bus jūsų darbas. Atsiliepkite telefonu ir kartais, turėdama laiko, internete paskelbkite reklamą. Galite plepėti internetu. Jeigu pokalbių kanale atrasite žmogų, kuriam prireiktų mūsų prekių, galite jam parduoti... Bus pirkėjų, kurie teirausis kompiuterinių programų CD arba žaidimų. Štai mūsų produktų kainoraštis. Bus daug norinčiųjų įsigyti mūsų produktų, nes jie kainuoja pigiau negu Jongsane [* Rajonas Seulo centre, kuris garsėja prekyba kompiuteriais ir jų priedais]. Kartais reikės nueiti į paštą ir išsiųsti prekes.“

Ji pakreipusi galvą tyrinėjo kainoraštį ir tyliai šypsojosi. „Tai nelegalu, ar ne? Jei aš gerai supratau, jūs prekiaujate nelegaliai nukopijuotomis prekėmis?“ Prisipažinau sąžiningai. „Taip. Bet jūs būsite saugi. Kadangi tiesiogine prekyba užsiimu tik aš. Jei kas nutiktų, pakaktų pasakyti, kad nieko nežinojote“, — paaiškinau gerokai mikčiodamas. Tačiau atrodė, kad jai tai nebuvo labai svarbu. „Gerai. Taip ir padarysiu. Tik vėliau nesiskųskite, kad buvau neištikima.“

Aš nemelavau. Dirbu saugiai. Nueinu į Pagodos parką [* Seulo centre esančio Tapgolo parko senasis pavadinimas]ir paprašau senelių atidaryti banko sąskaitą su mano penkiasdešimt tūkstančių vonų [* 1 000 vonų yra maždaug 1 JAV doleris], per ją ir prekiauju. Policininkai nesiimtų tikrinti bankų vaizdo kamerų įrašų vien tam, kad sugaudytų nelegalių prekių pardavėjus, bet vis tiek dėl visa ko grynus pinigus imu tik iš metro stotyse esančių bankomatų, kur nėra vaizdo kamerų. Naudojuosi vartotojų vardais, sukurtais su senelių asmens kodais ir, žinoma, jų vardais, o po kiek laiko viską pakeičiu. Didžiausias pavojus yra tai, kad telekomunikacijų įmonės gali mane susekti per telefonų linijas, bet ir tai nedidelė bėda — galiu paslėpti visus pėdsakus, pakeisdamas interneto tiekėjus ar, galų gale, įsigydamas naują kanalą, nors tai šiek tiek vargina. Nereikia jai to atskleisti per anksti. Tuo metu tikrai maniau, kad nereikia.

4

Ištisas dienas leisdavome dviese kambaryje be šviesos.

Kol aš CD-ROM rašytuvu daugindavau originalius diskus, ji plepėdavo internete. Kartais ji šypsodavosi, ir man tai patiko. Laisvu laiku įsitraukdavau į kompiuterinius žaidimus, o ji stebėdavo per petį, kaip aš žaidžiu. Iš pradžių man tai buvo neįprasta. Matyt, pernelyg ilgai žaidžiau vienas. Paskui ir ji prisidėjo prie žaidimų. Mes kartu kaudavomės ir kaip pilotai kildavome į oro ataką. Retkarčiais ji džiaugdavosi, kai pasivertusi liekna gražuole mane nužudydavo. Man patikdavo būti jos nugalėtam. Ekraną užliedavo kraujas, tačiau šiapus jo nieko nenutikdavo. Tik kartodavosi žaidimai.

„Kodėl taip gyvenate?“ — kartą paklausė. Pažvelgiau į ją, nustebintas netikėto klausimo. Jos akys buvo įsmeigtos į ekraną, o pirštai vis dar bėgiojo klaviatūra. „Koks mano gyvenimas?“ — perklausiau, sėdėdamas lygiai taip, kaip ji. Kitas aš ekrane smogė jai į pasmakrę. Jos energija sumažėjo. Atsitraukusi porą žingsnių atgal, ji kontratakavo, koja smūgiuodama pirmyn, į šoną ir aplinkui. Išvengiau jos smūgių, vikriai lyg akrobatas apsiversdamas kūlio. „Jumis dėta, aš taip negyvenčiau.“ Ji priartėjo prie manęs, permetė mane per petį ir ėmė smarkiai spardyti. Kitas aš ekrane kraujavo. „Taigi, kaip jūs norėtumėte gyventi, Džinjong?“ — „Aš? Aš parduočiau visus daiktus, tarkim, jūsų kompiuterius, ir išvykčiau į kelionę. Pridėjusi pinigus ir už patalpos nuomą.“ Tuo metu įnirtingai kumščiais talžiau jos veidą. „O kur norėtumėte nukeliauti?“ Jos energija nuo mano smūgių greitai seko. Atrodė, kad tuoj paaiškės kovos baigtis. Energijos žyma pasiekė raudoną spalvą. Vadinasi, jos energija tuoj išseks. „Aš? Aš norėčiau keliauti po pasaulį. Šiuo metu galima nusipirkti lėktuvo bilietą skrydžiui aplink pasaulį tik už du milijonus vonų. Yra dar pigesnių bilietų, kainuojančių vos milijoną vonų. Bet su apribojimais — privalai skirsti tik viena kryptimi. Iš čia į JAV, iš JAV į Europą, iš Europos į Bankoką, o iš Bankoko atgal į Korėją. Iškeliavęs negali sugrįžti namo anksčiau, nei apskrisi visą Žemę. Keliaudamas tik į vieną pusę, užtruktum kokius metus.“ Smogiau jai į krūtinę ir permečiau per petį. Ji riktelėjusi nukrito ir nebeatsikėlė. Žaidimas baigėsi. Paskui sutelkėme dėmesį į savo darbus.

Po tos dienos pradėjau įsivaizduoti, kaip su kuprine ir ja lipu į lėktuvą. Labai keista, negalėjau įsivaizduoti, kad išvykstu vienas.

5

Vieną dieną ji nieko nepranešusi nepasirodė darbe. Dirbo jau du mėnesius. Nieko negalėjau padaryti. Aišku, laukiau jos visą dieną. Taip nutinka labai retai. Kada aš paskutinį kartą laukiau kokio žmogaus? Skaičiavau metus, nesąmoningai dėliodamas kompiuterines kortas. Kažkada esu laukęs. Kiek atsimenu, buvo šalta, tikriausiai žiemą laukiau lauke. Labai ilgai kažko laukiau, nekęsdamas žmogaus, kuris taip ir nepasirodė, nekęsdamas savęs, nekenčiančio to žmogaus, ir nekęsdamas beprasmybės, nes negalėjau prisipažinti neapkenčiąs, nors ir labai neapkenčiau. Tačiau tai buvo labai seniai.

„Man patinka, kad jūs nieko apie mane neklausinėjate“, — pasakė ji kartą. Dabar apgailestavau. Viskas, ką apie ją žinojau, buvo tai, kad ji universitete studijavo šiaurės krašto kalbą, šiek tiek moka dirbti kompiuteriu ir jos telefono numeris bei adresas įrašyti į CV.

Pradėjau žaisti kortomis tam, kad neprailgtų jos laukimas. Kompiuteryje viskas juda greitai ir tiksliai. Aš greitai išdalinu kortas ir vėl jas susirenku. Tai ilgai netrunka. Žaidimas baigiasi, kai sumaišytą kortų krūvą surikiuoju pagal skaičių seką. Tai labai panašu į žaidimą žiedų kortomis [* Korėjietiškai hwatu. Iš Japonijos atėjęs žaidimas 48 kortomis su įvairiais vaizdais: žiedais, gėlėmis, gyvūnais], kurį vaikystėje namuose nuolatos pati su savimi žaisdavo mano senelė. Tikslas — kartoti vis tą patį. Vienintelė kliūtis — kai negauni pageidaujamų kortų.

Žaidimas baigiasi, kai surenki visas pageidaujamas kortas ir sudėlioji jas tiksliai eilės tvarka. Tada jas sumaišai ir pradedi iš naujo. Gali būti, kad „pageidaujamos kortos“ visai ir nelaukiame, o laukiame — „nepageidaujamos“. Galbūt kiekvieną kortą atversdami tikimės, jog žaidimas truks amžinai. Mano senelė ir numirė, žaisdama kortomis. Aplink susmukusios senelės veidą tikriausiai žydėjo žiedai. Rugsėjo — chrizantemos, kovo — vyšnių žiedai, gegūžės — orchidėjos. Tačiau šie žiedai mano senelei nebūtų reiškę nieko daugiau, tik 9, 5 ir 3 simbolius.

6

Ji grįžo į darbą po dviejų dienų. Su tamsiai ruda, kulkšnis siekiančia suknele, — aš pirmą kartą mačiau ją taip pasipuošusią. Ji buvo žavi, kaip nuotykių žaidimų veikėjos moterys. Atsisėdusi į savo vietą, lyg niekur nieko paklausė, ar norėčiau kavos.

„Ponia Džinjong. Nors ir labai prasta, vis dėlto čia jūsų darbo vieta, ir jūsų pareiga ateiti į darbą bent penkias dienas per savaitę. Ar nemanote, kad kitu atveju turėtumėte man iš anksto pranešti?“ Aš supykau. Tiesą sakant, man tai nebūdinga. Aš supykau. Kažką kalbėjau apie pareigas, reikalavau darbo drausmės ir pagaliau parodžiau šios situacijos sukeltus jausmus. Tokį bendravimo būdą jau seniai buvau pamiršęs.