Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Prižiūrėtojas pradėjo vapėti, jog jis mane išgelbėjęs. „Kodėl tas prakeiktas liftas taip greitai sugedo, jis neseniai buvo tikrintas. Negalima pasitikėti ir liftus prižiūrinčiąja bendrove.“ Jis be perstojo laidė kritikos strėles kitų bendrovių adresu, kalbėjo apie jų papirkinėjimą bei glaudų ryšį tarp bendrovių ir spaudos. Aš jam patariau nežiūrėti į gyvenimą taip pesimistiškai ir pasidžiaugiau, jog pasaulyje tokių žmonių, kaip jis, yra ir daugiau. Neužmiršau padėkoti ir už tai, kad net ir tokiomis aplinkybėmis jam pavyko mane išgelbėti. Tuo metu prižiūrėtojas pasižiūrėjo į mano kojas ir paklausė: „Kur jūsų batas?“ Aš pasitryniau kaktą. Kiek prisiminiau, nusiaviau jį norėdamas įsprausti tarp durų, bet jis liko viduje, nes ten įkišau savo pėdą. „Klausykite, pone. Atrodo, kad palikau jį lifte, bet neturiu laiko ieškoti. Jeigu rasite, gal galėtumėte atnešti į išteklių kontrolės tarnybą?“ Jis atsakė tai padarysiąs. Pasižiūrėjau į laikrodį. Jau gerokai po dešimtos. Kelionė į darbą buvo labai varginga. Kilo mintis užvažiuoti į penkioliktą aukštą kitu liftu, bet apsigalvojau ir užlipau pėsčiomis avariniais laiptais. Įėjęs į biurą, kolegų neberadau, gal jau buvo išėję į posėdį, o pakelti telefono atėjusi panelė Li, mane pamačiusi, labai nustebo. „Ak, pone Džiongai, ar jūs ropštėtės per griovį? Pasižiūrėkite į veidrodį!4’ Pažvelgęs į veidrodį pamačiau, kad mano plaukai sulipę į ragą, veidas tik pusiau skustas, ant pečių likę gilūs moteriškų aukštakulnių pėdsakai, o kostiumo priekis smarkiai išteptas tepalais ir po avarijos visiškai susiglamžęs. Dar ir batą palikau lifte.

Tada atsivėrė posėdžių salės durys ir pasirodė skyriaus vadovo veidas. „Panele Li, ar dar neatėjo ponas Džiongas? O, jūs jau čia. Ar žinote, kiek dabar valandų? Užeikite ir tučtuojau perskaitykite pranešimą!“ Nutaisiau žvilgsnį, meldžiantį pasigailėjimo, akimis parodžiau ir į savo kostiumą, tačiau vadovas nudrožė tiesiai į savo kabinetą, iš paskos trenkdamas durimis. Juk aš dar turiu paskambinti į greitąją pagalbą, nueiti į buhalteriją ir papriekaištauti panelei Džiong, kad ji apie mane niekam nepranešė, susitvarkyti tualete ir dar susirasti pamestą batą. Bet neišvengiamai teko atidėti visus reikalus ir eiti į salę. Pusė darbuotojų čia snaudė, o kiti, laukdami eilės, tikrino savuosius pranešimus. Tik valdybos prezidentas, direktorius ir skyriaus vadovas atidžiai mane nužvelgė.

Jie paklausė apie vėlavimo priežastis ir drabužius. Atsakiau: „Šiandien iš ryto kažkas įstrigo mano namo lifte, autobusas susidūrė su krovininiu furgonu, žmonės nenorėjo man skolinti telefonų, negalėjau paskambinti į darbą, nes nepasiėmiau piniginės, man teko išlipti iš autobuso, nes buvau palaikytas iškrypėliu, tad atbėgau iki darbo, bet ilgiau nei pusvalandį prabuvau įstrigusiame lifte, šie pėdsakai ant pečių liko po to, kai padėjau išsigelbėti lifte kartu įstrigusiai moteriai, o toji tiesiog pradingo, nesilaikydama pažado apie mane pranešti, mano kostiumas išsitepė, kai ropščiausi iš lifto pro tepaluotą slenkstį, atsiprašau, atleiskite.“ Nežinojau, dėl ko turėčiau atsiprašinėti, bet atsiprašiau. Direktorius pertraukė mano kalbą vos vienu žodžiu. „Užtenka. Pradėkite pristatymą.“ Aš gūžtelėjau pečiais ir netvirtu balsu pradėjau skaityti pranešimą apie tai, jog siekiant padidinti panaudoto popieriaus perdirbimą būtina sukurti premijavimo sistemą. O norint sutaupyti tualetinio popieriaus reikia užsisakyti specialią jo partiją, kurioje popieriaus perforavimo linijos būtų išdėstytos tiksliai kas metrą. Paprastas tualetinis popierius yra perforuotas kas 10 centimetrų, bet jeigu jį dalintume metro ilgio atkarpomis, žmonės vienu kartu sunaudotų tik vieną popieriaus metrą, tai ir padėtų sutaupyti. Iš darbuotojų apklausos paaiškėjo, kad vienam kartui paprastai sunaudojama po 1,2 metro. Itin šlykščiai atrodydamas pranešiau, jog galima tikėtis sutaupyti 20 procentų popieriaus, jei jis bus perforuotas kas metrą.

Iš karto pasipylė prieštaravimai. Pirmiausia pakėlė ranką Ji Ynhi. „Žinote, moterys naudojasi tualetiniu popierium ir mažesniems reikalams. Nežinau, kaip kiti, bet aš nesunaudoju metro popieriaus. Šiaip ar taip, man užtektų ir 30 centimetrų. Jeigu užsisakysime popierių, perforuotą kas metras, atliekų padaugės net 70 procentų.“ Paskui įsiterpė ir valdybos prezidentas, atrodo, kažkuo nepatenkintas: „Klausyk. Iš kur gali žinoti, ar 1,2 metro popieriaus sunaudodavę žmonės pasitenkins tik vienu metru? O gal jie sunaudos net po 2 metrus. Tad pamirškite šį pasiūlymą ir parenkite naują kūrybingesnį taupymo projektą.“ Direktorius ir skyriaus vadovas palinksėjo galvas. Man pasidarė baisiai įdomu. Tai kiekgi metrų tualetinio popieriaus paprastai žmonės suvartoja? Kodėl jie sako, kad metro neužtenka?

Posėdis baigėsi po dvyliktos. Kai visi garsiai kalbėdamiesi išėjo iš biuro pietauti, aš nuėjau ieškoti prarasto bato. Sugedęs liftas, rodos, jau veikė. Bet nepasitikėdamas nusileidau į pirmąjį aukštą kitu liftu. Kai tik priėjau prie informacijos posto, kur sėdėjo apsauga, išsyk pakilo jauna darbuotoja, o iš paskos ir apsauginiai. Darbuotoja, žvelgdama į artėjančius apsauginius, šaltu ir nedraugišku veidu paklausė, kuo galėtų padėti. Iš karto paaiškėjo, ką jos žvilgsnis reiškia. Apsauginiai mane apsupo ir griežtai pasakė: „Prašom išeiti.“ Atsisakiau. „Aš čia dirbu. Dirbu išteklių kontrolės tarnyboje. Batas liko sugedusiame lifte, man tik jo ir tereikia. Palaukite... — kol jiems tai aiškinau, jie mane bemaž išnešė į lauką. — Žmogau, paskambink į mano tarnybą!“

Laimei, mane išgelbėjo bendradarbis Han Gjongšikas. „Ei, Gjongšikai, tai aš.“ Mane atpažinusio kolegos dėka buvau išlaisvintas ir galėjau papasakoti, kas tą dieną nutiko. „Gjongšikai, aš kada nors pavaišinsiu tave pietumis.“ Nuoširdžiai padėkojęs grįžau pasiaiškinti dėl sugedusio lifto ir bato. Tačiau apie tą avariją niekas nebuvo girdėjęs, tad buvo neaišku ir kas mane išvadavo. Nors jie skambinėjo telefonu ir radiotelefonu daugiau nei pusvalandį, ieškomo asmens nepavyko atrasti. „Mes tikrai nieko nežinome, — buvo pasakyta galų gale. — Gal apsiaukite šlepetes, jei turite jas biure, o jei ne, tiesiog nusipirkite artimiausioje batų parduotuvėje.“ Teko grįžti, bejėgiškai linktelėjus galvą. Pirmame aukšte belaukiant lifto, pirmiausia atsidarė kaip tik mane įkalinusio lifto durys. Nenorėjau į jį nė žiūrėti, bet staiga pamačiau vidury lifto mandagiai laukiantį batą. Šokau į vidų lyg vikrus gepardas. Man pavyko pagriebti batą ir iššokti iš lifto prieš durims užsidarant. Jaučiausi labai nusiminęs. Norėjosi verkti. Įsispyriau į abu batus prisėdęs ant sofos pirmame aukšte. Apsiavęs vėl prisiminiau aną vyriškį, kuris dar laukia įstrigęs lifte. Negalėjau tokiu kostiumu eiti į restoraną, todėl grįžau į biurą skambinti greitajai pagalbai. „Alio, greitoji pagalba?“ Žmogus mandagiai paklausė, iš kur skambinu. Iš Džongno. Tada jis paklausė, ar ne iš Gumdžiongo pastato, kuriame iš tiesų aš ir dirbu. Jaučiausi, lyg jie mane stebėtų iš aukštybių. Atsakiau, kad skambinu ne dėl čia įvykusios avarijos, o dėl avarijos Samdongo apartamentų kvartale. Atrodė, kad jis suabejojo, tačiau vis dar mandagiai paklausė: „Kokia avarija?“ — „Vienas žmogus įstrigo lifte.“ — „Kada tai atsitiko?“ Žmogaus balse jau pasigirdo abejingumo ir susierzinimo gaidelės. „Šįryt apie septynias penkiasdešimt.“ — „Klausykite, mes turime labai daug darbo ir neturime laiko pokštams“, — pasakė žmogus. Turėjau greitai paaiškinti situaciją. Kad norėjau iš karto pranešti, bet niekas man nepaskolino telefono, budėtojas dingo, ir, negana to, mano autobusas patyrė avariją. Pakeliui į mano biurą dar kartą sugedo liftas, turėjau labai svarbų posėdį, todėl skambinu tik dabar. „Prašom pasakyti, kaip ta avarija buvo likviduota.“ Jis liepė paskambinti į mano rajono gaisrinę, nes tas rajonas jiems nepriklauso. Aš vėl paklausiau, ar dėl visa ko negalima išsiųsti brigados į Samdongo apartamentų kvartalą, ir pridūriau, jog galbūt dar niekas ir nepaskambino, nes dauguma gyventojų yra vieniši kaip aš arba dieną visa šeima išeina į darbą, tačiau tas žmogus nieko neatsakė, tiesiog padėkojęs padėjo ragelį. Už ką ačiū, po velnių. Buvau labai įpykęs, bet nieko negalėjau pakeisti.