Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Užmerkusi akis pabandžiau atgaivinti anos dienos prisiminimus. Tai atsitiko pavasarį, galbūt jo pradžioje. Visa šeima drauge su tėvu, kuris labai mėgo žvejoti, iškeliavome prie Namhano upės, o ne, gal tai buvo Bukhano upė. Beje, ant plokščiais akmenukais nusėto upės kranto mes pasistatėme palapinę. Naktį tėvas iš pagautų žuvų išvirė aštrią sriubą, išgėrė alkoholio. Netrukus pradėjo lyti. Lietus garsiai barbeno į palapinės stogą, ji prisipildė drėgno ir tvankaus oro, ir aš užsimaniau šlapintis. Atitraukiau palapinės užtrauktuką ir išėjau į upės pakrantę. Nešina žibintu ėjau pakrante — ak, tos vietos gerai neatsimenu. Atrodė, kad ten buvau ne viena, gal todėl užtrukau. Jau buvau nusišlapinusi, o gal dar ne, deja, galiu atsiminti tik tai, kad mane apėmė labai keistas jausmas. Lyg žiūrint siaubo filmą, viso kūno plaukai atsistojo piestu, ir pajutau, kaip ranką nupurtė elektros srovė, tiksliau, tą akimirką į mane įėjo šviesa. Jaučiau, kad mano kūnas nepaprastai išsiplėtė ir jame šaukia milijonai žmonių. Paskui garsas išplito ligi dangaus ir atrodė, kad mano ausyje iššovė patranka.

Nieko keista, kad pamaniau, jog esu mirusi. Tuo pat metu, nors ir labai kvaila, labai užsimaniau šlapintis. Nepagalvojau, kad numirusi noro šlapintis nebejausčiau. Žmonės sako, kad mirties akimirką prieš akis praslenka visų šeimos narių veidai, kaip filmas pralekia gyvenimo prisiminimai, bet aš tiesiog norėjau šlapintis.

Gulėdama ant akmenukų, pamenu, apsišlapinau. Man buvo gėda. Apsidžiaugiau, kad numiriau kaip tik laiku. O kai dangus staiga nušvito ir perkūnija dar kartą užgriuvo mano ausis, aš viską suvokiau. Buvau nutrenkta žaibo, bet likau gyva.

Supratusi, kad išgyvenau, pirmiausia pasižiūrėjau į rankinį laikrodį. Tai buvo „Guess“ rankinis laikrodis, kurį tėtis nupirko grįždamas iš Honkongo. Bet nieko negalėjau įžiūrėti. Apgraibomis nustačiau reikiamą kryptį ir svyruodama parėjau iki palapinės. Slapius drabužius pakabinusi ant palapinės virvės, įlindau į vidų. Perkūnija dar kartą trenkė taip stipriai, kad palapinė sudrebėjo. Tik tada tėvas prabudęs sučežėjo, o aš įsirangiau tarp jo ir mamytės ir susigūžiau.

„Guess“ laikrodis tą akimirką sustojo. Dešimt valandų trisdešimt dvi minutės ir dvidešimt keturios sekundės.

Nuo to laiko aš kartkartėmis į jį žvilgteliu. Kiekvieną kartą užsimanau šlapintis.

3

J. susitikau trečiojoje pamokoje. Jis skaitė pranešimą apie ypatingą žaibo fenomeną.

— Galiu pasakyti, kad šventojo Elmo ugnys yra elektros iškrovos fenomenas. Greta žaibavimo vietos susidarius stipriam magnetiniam laukui, žaibolaidis arba burės stiebo viršūnė sukelia išlydį. Įsivaizduokite juodą jūrą, pliaupiantį lietų, bangas it velnių liežuviai, daužančias laivo stiebą, be jokios tvarkos besisukiojantį kompasą ir geležies gabaliukus, su vėju lekiančius dangumi.

Šventojo Elmo ugnis mačiau kalbančiojo akyse. Atrodė, kad tarp jo akių žėri mėlyna liepsna.

Klubo nariai atidžiai klausėsi pranešimo. Tada su balse juntamu pavydu kažkas man tyliai pašnabždėjo, kad nuo jo kaklo iki nugaros yra elektros išrėžtas ženklas. Iš antrosios pamokos žinojau, kad elektros ženklas — tai medžio lapo arba žaibo formos raudona dėmė, atsirandanti elektros išlydžio metu. Tą dėmę palieka dešimčių tūkstančių amperų elektros srovė — tekančios kūnu srovės kelyje išsiplečia kraujo kapiliarai. Kadangi dėmės forma buvo panaši į žaibą, dar neįgijusieji šio ženklo, rodos, labai pavydėjo jį turintiesiems.

Kai J. nusigręžė į lentą, atidžiai apžiūrėjau jo sprandą. Gal kaip tik todėl jis vilkėjo platų megztinį su gilia kaklo iškirpte, kurioje ryškiai matėsi raudonas elektros ženklas. Jį išvydusi vėl pajutau, kad mane apima baimė. Elektros ženklas išsklaidė net menkiausias abejones dėl jų siekių. Nors susirinkimuose dalyvavau jau tris kartus, vis tiek laikiau juos paikais nevykėliais, kurie varžosi savo niekingomis žiniomis, paprasta entuziastų grupele, viena iš daugelio, susibūrusių internete. Gal ir pati įtikėjau savo teisumu. Tačiau paaiškėjo, kad klydau. Panašų ženklą pastebėjau ir ant greta sėdinčio ir klausimus J. užduodančio vyriškio skruosto.

Tik dabar savęs paklausiau: „Ką, po velnių, aš čia veikiu? Kam man su jais studijuoti tokius dalykus, kaip žaibavimo fenomenas, jei nenoriu būti trenkta žaibo dar kartą?“

Beje, tai buvo pirmasis susitikimas su J. Viskas, ką apie jį žinojau, buvo tarp akių žėruojančios šventojo Elmo ugnys ir elektros ženklas. Tačiau tikrasis susitikimas įvyko vėliau. Aš buvau paaukštinta iki tikrosios narės, nes išklausiau tris pamokas ir turėjau elektros išlydžio patirtį. Kaip įrodymą pateikiau „Guess“ laikrodį. Tikrieji nariai jį lietė labai pagarbiai ir perdavinėjo iš rankų į rankas tarsi kokio šventojo relikviją. Visi turėjo bent po vieną daiktą, kuris galėjo patvirtinti krikštą. Vienas man parodė įlenktą monetą, o kitas — išblukusius akinių rėmelius.

Tyrimų dalyviams išėjus, prasidėjo naujų narių priėmimo ceremonija. Aš turėjau labai smulkiai papasakoti apie savąją elektros išlydžio krikšto patirtį. Girdėjau, kad būna narių, kurie per šią procedūrą išmetami, jei paaiškėja, kad pasakojimas melagingas. Aš gana padrikai papasakojau viską, išskyrus tai, kad užsimaniau šlapintis. Nežinojau, nuo ko pradėti, nes kitiems apie šį įvykį prisipažinau pirmą kartą. Maniau, kad panašiai jaučiasi inspektoriams liudijanti seksualinio nusikaltimo auka. Tačiau visi kantriai klausėsi, ir jeigu man pritrūkdavo žodžių, patardavo. Kai vargais negalais baigiau savo liudijimą, visi man paplojo. Kitame vakarėlyje kiekvienas narys tyliai papasakojo apie savo pirmąją patirtį. Pajutau iš kalbančiųjų balsų sklindančią drėgmę.

Per tą vakarą išklausiau septynių išpažinčių. Pasakojimai truputį skyrėsi. Vieni sakė, kad atsibudo po keleto valandų apalpimo, o kiti — kad pajuto labai silpną potyrį, lyg dviejų šimtų vatų elektros smūgį. Nors visi daug ir nuoširdžiai plepėjo, J. nepratarė nė žodžio. Nugrimzdęs kėdėje, jis atidžiai skaitė angliškai parašytą mokslinę knygą. Niekas nenorėjo jam trukdyti.

4

Sugrįžus iš anos kelionės, po trijų mėnesių, ilgai sirgusi nežinoma liga, mirė mamytė. Buvau vidurinės mokyklos antros klasės mokinė, ir man atrodė, kad mamytė mirė dėl to, kad mane trenkė žaibas. Rodos, tikėjau, kad mamytė numirė vietoj manęs, nes aš turėjau mirti, bet nemiriau.

Dabar savo mamą prisimenu prastai. Buvo neišraiškingo veido ir daug ko bijojo. Labai išsigąsdavo net pelytės ir dažnai netekdavo sąmonės. Nesupratau, kokie buvo jos ir tėčio santykiai. Kadangi tėtis iš karto vedė kitą, gali būti, kad jis laukė mamytės mirties. Ji nuolat sirgo, ir dėl to tėtis visada nervindavosi.

Po mamytės mirties sutelkiau dėmesį į tapybą. Po pirmo ADAD susitikimo išsiėmiau aukštojoje mokykloje pieštų eskizų bloknotą. Pirmajame piešinyje — tamsiai mėlynas dangus ir jį skrodžiantis sidabrinis žaibas. Tokių piešinių buvo daugiau nei dešimt. Kai kuriuose iš jų buvau ir aš. Susigūžusi ir ausis užsidengusi mergaitė. Buvau nupiešta tokia maža, kad atrodžiau lyg utėlė.

Tačiau niekaip negalėjau prisiminti, kada tai piešiau. Atsimenu tik paveikslus su karalių rūmais arba Invango kalnu, kurie pelnė prizus konkursuose ir buvo garbingai pakabinti svetainėje.

Kaip gali atsiminimai išdilti taip greitai? Staiga apsvaigo galva.

5

J. pasakė:

— Jūsų pasakojime apie krikštą kažko trūksta.