Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Kai jis mane netikėtai užkalbino, galvojau apie dykumą. Mokėmės, kad žaibas gali trenkti ir dykumoje, o Dieve, žaibas gali trenkti ir dykumoje, tokioje sausoje vietoje — mąsčiau apie tai, ką išgirdau. Nors ir labai retai, toks fenomenas gali įvykti, nes, susidūrus dulkėms, tarp jų susidaro elektros krūvis.

— Ką sakėte?

— Kažko trūksta. Jūsų prisipažinime apie krikšto patirtį.

— Nežinau...

— Visi tyčia iš pradžių apie tai nesako. Dar nesuprantate? Išsiliejimas, aš kalbu apie išsiliejimą.

— ...

— Tai labai vertinga patirtis. Tai liudijimas, kad elektra tekėjo per mūsų kūną greičiau negu baimė. Vėliau prabudusi baimė sukėlė nedidelį išsiliejimą. Tai mus išgelbėjo. Suprantate? Be jo mes būtume sudegę kaip anglis.

J. aiškino labai raiškiai ir lėtai, tarsi skelbdamas teismo nuosprendį. Tuo metu aš jo bijojau labiau negu žaibo.

— Mes dalinamės bendra patirtimi. Visame pasaulyje yra šimtai tokių žmonių, kaip mes. Čia galima laisvai apie viską kalbėtis, ko negali tikėtis niekur kitur.

Pasijutau truputį drąsiau.

— Todėl jūs ir įkūrėte šį klubą? Pasidalinimui patirtimi? Kaip kareivių veteranų klubuose? Jūs įsikūrėte tam, kad mirties akimirką išgyvenę žmonės susirinktų, pasidalintų savo prisiminimais ir kartą per metus surengtų vakarienę?

— Ne, — paneigė vienu žodžiu J. — Mes susirinkome patirti elektros smūgio dar kartą. Tik tiek. Nei daugiau, nei mažiau.

— Ar tai ne pernelyg pavojinga?

— Reikia pasiruošti, tai mes ir darome.

— Pasiruošti?

— Pasiruošti priimti baimę. Mes vieną kartą jau patyrėme mirtį. Gyvenome, nepaisydami savo likimo, ir vieną dieną patyrėme šimtų tūkstančių amperų elektros išlydį, kuris ištiko mus greičiau negu baimė. Tą akimirką elektra mūsų kūne nutiesė kelią, todėl, kai į mus žaibas trenks dar kartą, ji nutekės tuo keliu kaip žaibolaidžiu.

— Negaliu patikėti.

— Mūsų bičiuliai išsiaiškino, kad labai maža tikimybė mirti tiems, kurie kartą tai jau išgyveno. Tokios mūsų tyrinėjimo išvados.

Jo rankose buvo šūsnis mokslinių straipsnių, surinktų iš įvairių užsienio informacijos šaltinių.

— Yra ir istorinių liudijimų. 1325 metais Ispanijos Toledo mieste viena moteris liko gyva net po dviejų krikštų. Tačiau ji buvo sudeginta kaip ragana. Labai tikėtina, kad ji išties buvo ragana. O Japonijoje Tokugavų laikotarpiu samurajus Murajama Keničiras pirmą kartą tai patyrė ant kalno, o antrą lygumoje, — dėl to kaltas japoniškas kardas, kurį visada nešiodavosi, — tačiau liko sveikas ir dirbo aukščiausiu pareigūnu iki natūralios mirties. Aš pats tai patyriau keturis kartus.

Jo balsas, pabrėžiantis „keturis kartus“, suskambėjo kažkaip nervingai. Argi ir jis, kaip aš, prisimindamas tą įvykį, užsimano šlapintis?

— Na, gerai. O kodėl gi jūs tai darote? Tik tam, kad dar kartą kūnu pertekėtų elektra? Gal mėgavimasis pavojumi — tai laisvalaikio praleidimo forma? Kaip šokinėjant su guma?

Jo atsakymas buvo griežtas ir šaltas:

— Paklauskite savęs. Kodėl jūs esate čia?

Tai buvo klausimas, kurį norėjau užduoti jam.

— Dalyvaukite kitoje tyrinėjimo kelionėje ir sužinosite, kodėl mes taip velniškai mėgstame šį nuotykį.

6

Baimė, kalba apie baimę...

Parėjus negalėjau pamiršti J. žodžių. Kuo čia dėta baimė? Baimė visada buvo mano gyvenimo dalis: kaip vyriškų batų užkulnių kaukšėjimas, sekantis mane naktimis, kaip vyrų rankos, įsliuogiančios po mano palaidine ar sijonu, kaip girtas tėvas, kaip pamotės isterija, kaip gaujos, pardavinėjančios gumą autobusuose [* Korėjoje piktadarių gaujos autobusuose pardavinėja smulkius dalykus - tušinukus arba kramtomąją gumą, grasindami prievarta]. Dėl tos baimės aš vis dar buvau nekalta mergina, erzinau vaikinus ir įgijau nesunkią neurozę, tačiau tai nebuvo didelė problema.

Tegul mano gyvenimas toks ir būna. Kodėl turėčiau braidyti po lietingą pievą tik tam, kad antrą kartą patirčiau žaibo smūgį?

Aš lioviausi vaikščioti į tą klubą. Niekas ir neįkalbinėjo. Tačiau kaip vaiduoklis slapčia įlįsdavau į jų forumą ir skaitydavau. Jie vis dar stropiai rašė straipsnius apie elektros išlydžio ore fenomeną arba apie audros debesų struktūrą. Iš tiesų klubo narių domėjimosi sritys šiek tiek skyrėsi. Vieni rimtai domėjosi su žaibais susijusiais mitais. Jie rašė tęstinius rašinius apie žaibą indų mituose, Pietų Amerikos mituose ir graikų mituose. Kiti rinko istorinius faktus apie žaibavimą. 1752 metų Bendžamino Franklino istorinis eksperimentas su aitvaru nebuvo niekuo ypatingas, jie surinko istorines žinias net iš viduramžių Europos ir Čosono dinastijos metraščių.

Kai kurie nariai važinėjo į Sumatros rajoną, garsų dažnomis audromis. J. parašė, kad dėl darbo negalėjo dalyvauti vietinėse tyrinėjimo kelionėse, bet per atostogas ketino ilgiau pakeliauti po Sumatrą ir Filipinus. Kaip tik buvo lietingasis metų laikas su dažnomis griausmingomis audromis. Neįmanoma nuspėti, kada krikštas bus sėkmingas, nes žaibo kryptis nenumatoma. Tačiau jį lyg piligrimą visi karštai palaikė.

Aš nuolat sapnuodavau. Matydavau save po uragano, didelių uolų įkalintą upės pakrantėje ir drebančią iš baimės. Pučia drėgnas vėjas, dangus išsyk aptemsta, ir aplinkui nieko nėra. Nuo uolos iš viršaus į mane spokso milžiniškas išdžiūvęs medis. Kai kuriuose sapnuose vietoj išdžiūvusių medžių būdavo dideli žaibolaidžiai. Trenkia žaibas arba pradeda drebėti žemė. Lyg kruša pasipila šimtai ir tūkstančiai aštrių akmenų. Visas pasaulis griaudžia, ir aš noriu šlapintis. Beprotiškai noriu.

Visi sapnai būdavo panašūs. Atsibudus atrodydavo, kad pūslė tuoj sprogs, tačiau tualete šlapindavausi nedaug. Kartais prisišlapindavau drabužius, kaip anądien. Kodėl šis sapnas kartojosi? Maudamasi kelnaites, pasižiūrėjau į savo kūno atspindį veidrodyje. Ir šį tą pamačiau. Tai buvo neryškus elektros ženklas, besileidžiantis nuo krūtinės pro bambą žemyn.

7

Susitikau su J.

— Ar ir jūs sapnuojate?

J. linktelėjo galvą.

— Ta patirtis mūsų kūne palieka ryškesnį pėdsaką, nei manote. Galima trumpam tai pamiršti, bet netrukus ji vėl atgyja. Tai, kas perėjo per mūsų kūną greičiau negu baimė, niekada kūno nebeužmiršta.

— Tai ką man daryti?

— Reikia baimę sutapatinti su elektra. Tik tada jūs išsikrausite danguje ir žemėje kaip elektros išlydis. Jūs tapsite žemės, oro ir savojo kūno šeimininke.

Nors mano protas nesugebėjo jo suprasti, mano kūnu kažkas jau tekėjo. Kažkas nematomas, rodos, prisišaukė iš dangaus ir žemės elektros krūvį. Taip kalbėjo kūnas, praradęs kietą miegą, ir šnabždėjo kūno skysčiai, ne laiku išsiskiriantys iš organizmo.

— Ar žinote, kaip gimė Dionisas? — paklausė J.

— Nežinau.

— Apie žaibus yra daugybė mitų, bet mano mėgstamiausias — Dioniso gimimo mitas. Buvo gražuolė, vardu Semelė. Dzeusas jai prisipažino, kas esąs, ir pasidalino su ja meilės guoliu. Netrukus Semelė tapo nėščia. Apie tai sužinojo Hera, Dzeuso žmona. Pavydžioji deivė nusprendė atkeršyti ir pradėjo ją gundyti: „Dzeusas tavęs nemyli, todėl ir nepasirodo savo tikruoju pavidalu/4 Smalsioji Semelė nuoširdžiai maldavo Dzeuso pasirodyti. Pažadėjęs įvykdyti bet kokį Semelės prašymą, Dzeusas turėjo pas ją atvykti vežimu, apgaubtu perkūnijos ir žaibų, ir įeidamas į jos kambarį, kaip įprasta, svaidėsi žaibais. Mirtingoji Semelė mirė žaibo ugnyje. Dzeusas išėmė iš Semelės įsčių šešių mėnesių sūnaus gemalą ir įsisiuvo į savo šlaunį. Po keleto mėnesių iš tėvo šlaunies gimė Dionisas. Jis yra vyndarystės, ekstazės ir gimdymo dievas.