Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Po pietų visi darbai klostėsi labai sklandžiai. Aš toliau nagrinėjau tualetinio popieriaus taupymo būdus ir sudariau naują darbuotojų apklausos anketą. Penktą valandą visi darbuotojai vienu metu lyg jūros atoslūgis plūstelėjo iš darbo, o aš iš panelės Li pasiskolinau pinigų ir iškeliavau namo. Laiptinėje pasitikrinau pašto dėžutę. Ji buvo pilna pranešimų apie įvairius mokesčius. Keletą jų įmečiau į popieriaus atliekų konteinerį ir nuėjau į liftą. Laimei, liftai veikė normaliai. Įlipau su keletu žmonių. Žmonės susispietė priešingame lifto kampe, atokiau nuo nešvaraus manęs. Pasiteiravau jų: „Gal žinote, kas nutiko šiame lifte iš ryto įstrigusiam vyriškiui?“ Žmonės tylomis papurtė galvas. „Paklausykite, kiek atsimenu, liftas sustojo tarp penkto ir šešto aukšto, ir vienas žmogus įstrigo tarp šešto aukšto ir lifto grindų. Negirdėjote?“ Niekas neatsakė, tik kiekviename aukšte žmonės lipdavo iš lifto ir skubiai žingsniuodavo į savo butus. Likusi su manimi viena moteriškė apdairiai apsikabino kokių penkerių metų mergaitę. Pagaliau liftas sustojo penkioliktame aukšte ir su manim išlipusi moteriškė bėgte nubėgo į namus. Bute nusiplėšiau kostiumą, nusviedžiau į kampą ir nuėjau į dušą. Smalsumas mane kankino net muilinantis. Kas, po velnių, jam nutiko? Gal paskambinsiu budėtojui vidiniu telefonu. Kai išsimuilinęs atsukau čiaupą, bėgo tik šaltas vanduo. Bandžiau jį sukti į kitą pusę, bet niekas nepasikeitė. Drebėdamas nusitryniau muilą ir pakėliau vidinio telefono ragelį. Tū-tū. Tikriausiai budėtojui šiuo reikalu jau daug kas skambino, nes man vos spėjus ištarti „karšto“ jis pasakė: „Ar nepastebėjote skelbimo apačioje? Juk parašyta, kad nuo šiandien vyksta remontas, keičiami vamzdžiai. Kiek kartų turiu apie tai pranešti.“ Taip nemandagiai atsakęs, budėtojas padėjo ragelį.

Ak, vis dėlto man smalsu. Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?

Žaibolaidis

1

Kaip nusakyti jausmą, kuris mane užplūdo, pirmą kartą išgirdus apie šį klubą? Gal taip jausčiausi tik suaugusi sužinojusi, kad esu viena iš dvynių. Malonu ir kartu kiek nejauku, toks jausmas, lyg būtų švelniai sudrebinti gyvenimo pamatai.

Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime patiria ką nors nepamirštama. Bėda ta, kad nors šie potyriai būna ryškūs, bet labai trumpi. Po kurio laiko smulkmenos nublanksta, todėl visiems pradeda kilti abejonių, ar tai išties nutiko. Norėdami jų išvengti, žmonės linkę tokią nepamirštamą istoriją paversti pasakojimu ir pasidalinti ja su kitais. Žodžiais perteikto pasakojimo taip lengvai nepamirši. O kartais jis dar ir padailinamas.

Tačiau mano atvejis buvo kitoks. Po šio trumpo, bet intensyvaus išgyvenimo aš pasijutau nekaltai kalta. Dabar tai kelia juoką, bet, kaip ir kitos merginos, atsitikus kokiai nelaimei aš kaltindavau save. Taip buvau auklėjama — visada atsiprašydavau pirma, net jei nelaimingas atsitikimas įvykdavo dėl kito žmogaus kaltės.

Gal todėl apie tą dieną negalėjau papasakoti nei mamytei, nei artimiausioms vaikystės draugėms. Po kurio laiko, paaugusi, dar labiau bijojau tai prisipažinti, ne iš gėdos, bet nujausdama, kad niekas manimi nepatikės. Ir pati pradėjau abejoti, ar man tikrai tai nutiko. Kita vertus, metai aukštojoje mokykloje prabėgo neapsakomai greitai. Kas mėnesį laikiau po egzaminą, išgyvenau įvairių meilės nuotykių, ir mano šeimos situacija nebuvo itin gera. Taigi po kurio laiko, rodos, net užmiršau, kad patyriau tą nuostabią akimirką.

O gal neužmiršau, tik ją palaidojau. Kažkur savo pasąmonės bedugnėje. Tai, be abejonės, buvo labai baisus jausmas, bet jis nesukėlė tokių rimtų psichologinių problemų, kad turėčiau jį traukti iš gelmės ir gydytis. Kaip menarchės dienos atsiminimas, šis įvykis po truputį pranyko už vaikystės šydo, palikdamas tik miglotą pėdsaką.

Apie šį klubą pirmą kartą išgirdau iš draugės, kuri profesionaliai užsiimdavo informacijos internete paieškomis. Jos darbas ir buvo visą dieną kompiuteryje ieškoti klientams įvairios informacijos ir straipsnių. Ji sakydavo, kad lankyti visokius įdomius tinklalapius ir interneto klubus yra jos kasdienybė.

— Šiandien internete atradau labai keistą klubą.

— Kokį?

— Jo pavadinimas ADAD. Užsukau ten, manydama, kad tai kažkoks animacinių filmų klubas, bet ne.

— Kas gi tai buvo?

— Buvo parašyta, kad tai klubas žmonėms, į kuriuos trenkė žaibas, — pasakė draugė staiga prislopintu balsu, tarsi slaptasis agentas.

Tai išgirdus, mano venomis akimirksniu perbėgo silpna elektros srovė. Paskui kūną stipriai supurtė ir pradėjo spengti ausyse. Akivaizdu, kad mano kūnas tai dar atsimena. Tarsi mumija, kuri išsilaisvino iš amžino prakeiksmo ir lėtai pradėjo purtytis dulkes, tos akimirkos išgyvenimai atgijo kaip tik tuo metu, kai buvau įsitikinusi, kad visiškai juos pamiršau. Netrukus mano galva skilo nuo skausmo, klausa nusilpo, net regėjimas staiga suprastėjo. Atsigavau iš karto, tačiau jaučiausi tarsi naujai gimusi, lyg atsikėlusi iš ligos patalo, nors buvo truputį silpna.

Tuo metu iš ragelio, nukritusio ant grindų, liejosi draugės balsas. Pakėlusi ragelį, ją įtikinau, kad viskas gerai.

— Gal tai tik mažakraujystė. Man apsvaigo galva.

Baigdama pokalbį, draugė man pasiūlė išgerti pieno.

Padėjusi ragelį, pajutau tarsi pakartotinę žemės drebėjimo bangą nugarkauliu žemyn nuslenkantį virpulį.

2

Išsivadavusi iš prakeiksmo, kankinausi Keletą panašių įvykių patyriau sapne. Mėlynas spindulys perplėšia tamsų dangų ir perveria mano kūną, paskui susipina visi pojūčiai — skausmas ir malonumas, ir manyje susilieja tamsa su šviesa, oras su žeme.

Vieną ankstų rytą pabudusi iš šio sapno, lyg lunatikė sėdau prie kompiuterio. Užsidegiau stalinę lempą. Vos prisilietus, išsyk užliejo bespalvė šviesa. Tačiau visai neapakino. Prisijungusi prie interneto, įrašiau ADAD. Pirmajame puslapyje buvo trumpas įrašas: „Iš pradžių buvo tamsa. Ir Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ Ir atsirado šviesa, ir nušvietė pasaulį. Leisk tai šviesai ateiti.“ Lėtai perskaičiau šio klubo forumus. Dauguma forumų neužsiregistravusiems skaitytojams buvo nepasiekiami. Viešai prieinamuose buvo surašyti pagrindiniai duomenys apie žaibą ir perkūniją. Dalis informacijos buvo pateikta taip profesionaliai, kad nebuvo lengva suprasti.

Forumo pabaigoje, po visais tekstais, pamačiau klubo vadovo vardu parašytą pristatymą:

... Norint užsiregistruoti į mūsų klubą, būtina suprasti apačioje esančią informaciją. Teisę tapti tikruoju klubo nariu suteikiame tik tiems, kurie dalyvavo mažiausiai trijuose susitikimuose ir bent kartą patyrė elektros išlydį. Žmonėms, dar nepatyrusiems elektros išlydžio krikšto, suteiksime teisę būti tik tyrimų dalyviais. Tyrimų dalyviams gali būti draudžiama dalyvauti kai kuriuose klubo užsiėmimuose , pavyzdžiui , žaibo tyrinėjimo kelionėse...

Galėjau suprasti, kad elektros išlydis reiškia žaibo smūgį. Atsilošusi kėdėje neskubėdama peržvelgiau monitorių ir išjungiau kompiuterį Galėjau sistemą išjungti tvarkingai, tačiau mane užvaldanti baimė pagreitino visus procesus Kas tie žmonės? Kokios keistos religijos išpažinėjai? Gal bepročiai? Ką reiškia „žmonės, kurie buvo pakrikštyti elektros išlydžiu bent vieną kartą“? Negi tai reiškia, kad būna žmonių, kurie tai patyrė du ar tris kartus? Tada žaibo tyrinėjimo kelionė reiškia važiavimą patirti žaibo smūgio? Man aptemo sąmonė. Pasąmonėje vyko baisi kova. Girdėjau, kaip mano dvyniai šaukia mane, ir norėjau nuo jų pabėgti.