Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Po velnių, ar vidurnaktį kepsi blynus?

Mergina priekaištingai trenkia mentele man per galvą.

— Turiu šiandien ją nusipirkti.

— Ką?

— Niekada nesu pirkusi ir atrodo, kad kitos progos nebebus.

Žinoma, nusipirkti tokį daiktą merginai su strėlės tatuiruote po bamba progų nebepasitaikys.

— Man visada kyla noras užmušti tokius daiktus perkančias moteris.

— Gerai, tavo pinigai, tu ir spręsk.

Nuėję į vaisių skyrių, apčiupinėjome įvairius vaisius, bet jie brangūs. Pigiausi mandarinai, tačiau jų nesinorėjo. Norėjome bananų. Tačiau negalėsime jų nusipirkti, jeigu pirksime mentelę.

— Palik mentelę ir perkame bananus.

— Nenoriu.

— Kam tau ta mentelė, juk neturėsi ką apversti? O bananus galėsime suvalgyti.

— Vis tiek nenoriu. Būtinai pirksiu mentelę. Ir valgysiu bananus.

Mergaitė labai užsispyrė. Nebuvo kitos išeities.

— Gerai. Tada valgykime bananus čia.

— Okei.

Apsidairiau — darbuotojų aplinkui nebuvo. Tikriausiai įdarbina jų kuo mažiau, kaip ir dera sandėliui-išparduotuvei. Nusilaužėme du bananus ir ėmėme greitai lupti. Žvilgčiodama į mus, pro šalį praėjo moteriškė atvėpusiomis lūpomis, bet nieko nepasakė. Mes kikenome, grūsdami bananus į burną.

— Klausyk. Jie per daug sunokę.

Nepamiršdami komentarų, tvarkingai suvalgėme iki pat kotų ir nusviedėme žieves ant lentynų.

— Tobulas nusikaltimas.

Nesiliaudami kikenti, nušluostėme vienas kitam nuo lūpų bananų likučius. Tai darydama mergaitė atrodė dar gražesnė.

Pirkinių buvo už 9 730 vonų. Gavome 270 vonų grąžos, tačiau už tuos pinigus nebegalėjome nieko nusipirkti. Netgi suknistos gumos pakelio.

— Eik šikt. Tai bent šūdas.

Kai stumdami vežimėlį jau ruošėmės išeiti, mane už peties sugriebė darbuotojas ruda uniforma.

— Ei, jūs valgėte bananus, ar ne? Ar neturite susimokėti už tai, ką suvalgėte? — išsyk piktai užriko jis.

Jei prisipažinsime, nieko nelaimėsime. Šiaip ar taip, susimokėti neturime pinigų.

— Ką čia kalbi, šunsnuki? Ko knisi protą niekuo dėtam žmogui?

Galime laimėti tik provokuodami. Kaip ir tikėjausi, darbuotojas kaip reikiant įsiuto.

— Ką pavadinai šunsnukiu, pienburni? Ateik čia.

Jam sugriebus mane už peties, mergina iššoko į priekį.

— Kas čia per parduotuvė? Vadinat klientus pienburniais? Pienburniais? Jūs nesilaikote darbo etikos.

Darbo etika? Vos nepratrūkau juokais, nes tie netikėtai išsprūdę žodžiai skambėjo labai juokingai. Iš kur ta mergina ištraukė tokius žodžius?

— Šiandien jums galas, vagių išperos.

Darbuotojas taip pat ne iš kelmo spirtas.

— Ei, koks šunlupys pranešė, kad mes valgėme bananus? Ar pats matei? Gal tu juos ir suvalgei, kurva.

Ėmiau iš lėto jį erzinti, darbuotojo veidas vis labiau kaito. Jis paleido mano petį ir ranka pamojo prie kasos stovinčiai moteriškei. Tai buvo ta pati moteriškė atvėpusiomis lūpomis, kuri ėjo pro šalį, kai mes valgėme bananus. Jau suvokiau situaciją ir nutariau dar labiau susiimti.

— Kurva. Kokį šūdą čia mali? Ar manai, kad ramiai miegosi, apkaltinusi niekuo dėtą žmogų? Manai, kad man išėjus iš kalėjimo ramiai gyvensi?

Taip sakydamas, paėmiau alaus butelį ir paspyriau šalia gulėjusią kartoninę dėžę. Suveikė. Moteriškė ėmė trauktis atatupsta kaip pabaidyta višta. Mergina tuoj pat pribėgo prie kasos ir kibo jai į atlapus. Baigusi skaičiuoti pinigus, kasininkė šaukdama šoko iš vietos ir pabandė jas išskirti. Tačiau nuo merginos smūgio nuskriejo į šalį.

— Sakykite, ponia. Jie valgė bananus, ar ne?

Darbuotojas klausė lyg maldaudamas, bet moteriškė nieko neatsakė. Į ją viena ranka lyg žvėriūkštis buvo įsikibusi mergina, tad ji veikiausiai tegalvojo, kaip išsigelbėti.

— Ei, ponia! Jūs sakėte, kad tie vaikai suvalgė bananus ir pabėgo.

Atrodė, kad darbuotojas labai susijaudino. Man pasidarė baisiai juokinga.

— Ar nematai, ožy? Ji sako, kad ne.

Man taip pasakius, moteriškė atvėpusiomis lūpomis išsyk papurtė galvą: gal ir ne, gal suklydau. Aš įsikibau į jo atlapus ir prieš paleisdamas iškošiau pro dantis:

— Ech, šiandien tau labai laiminga diena, gaidy.

Ir garsiai sušukau:

— Jėzusmarija! Kokia šlykšti diena, kimbama į atlapus vien dėl kažkokio sušikto banano. Dinkim iš čia.

Dar nenusiraminęs darbuotojas, pakėlęs mūsų nuvalgytą bananų kekę, pavymui šaukė mums, išdidžiai stumiantiems vežimėlį link durų.

— Debilai! Jie suvalgė su visa žieve. Po velnių, kur dingo žievės?

Leisdamasis liftu žemyn, pasišaipiau iš mergaitės.

— Ei, iš kur tu žinai tokius žodžius — darbo etika?

— O ko tu iškėlei alaus butelį, juk nebūtum drįsęs smogti? Durnius. Bet atrodei gražiai.

Juokėmės lifte net trypdami kojomis. Mergaitės veidas buvo smarkiai išraudęs. Aš irgi gerokai susijaudinau.

— Labai įdomu. Gal pabandysime dar kartą?

— Šiandien jau baikim ir varom į motelį gerti alaus.

Sulipę į nudrengtą „Excelį“, Laisvės prospektu nuvairavome iki Sinčono.

— Atsidarome langus?

— Paleisk garsiai muziką!

Padidinau šildymą ir atidariau langus. Per radiją ausų būgnelius sprogdino „Sechs Kies“ grupės daina „Riteriškumas".

— Aš nusirengsiu.

— Gerai.

Mergaitė nedvejodama nusimetė apatinukes ir viršų.

— Ei, ar tau nešalta?

— Ne. Tik vėsu. Super.

Aš irgi norėjau nusirengti, tačiau vairuojant tai padaryti nebuvo paprasta. Užmečiau akį į jos kūną, tačiau gerai nesimatė, buvo jau per tamsu. Tiesiog švietė balta oda. Nusišypsojau pats sau, pamanęs, kad ji laikosi darbo etikos, nes kojų nepraskėtė.

— Ei, apsirenk. Mes jau Sinčone.

— Bliamba, vėl teks apsirenginėti. Užsimesiu tik viršų.

Į motelį atvykome pirmą nakties. Registratūros vaikinas miegojo. Vos užėjusi į kambarį, nusimesdama drabužius, mergina tarė:

— Aš labai noriu. Renkis, greičiau.

Jos pasiūlymas sujaudino ir mane. Iš tiesų norėjau jos jau automobilyje. Numetus maišelį ant grindų, išriedėjo alaus buteliai. Tačiau nekreipiau į juos dėmesio ir, nušveitęs į šalį drabužius kritau į lovą. Švelniai pabučiavau jos strėlę, bet mergina sugriebė mano galvą ir stipriai trūktelėjo į viršų.

— Durnius. Ar nesakiau, kad labai noriu. Pasikruškim iš karto!

— Okei.

Paskubomis susiradau įėjimą ir ėmiau kruštis. Baigiau greitai — gal per daug susijaudinau automobilyje.

— Ei, atsiprašau. Tai todėl, kad nusirengei automobilyje.

— Nieko baisaus. Dabar galėjai išsilieti.

Mergina dainuodama nuėjo į vonios kambarį. Per stiklą viskas matyti. La la la la la. Aš ją stebėjau pasigardžiuodamas. Nesimatė tik kaip ji šlapinasi. Padaryta taip, kad tos pusės nesimatytų. Nusiviliu ir įsivaizduoju, kaip ji šlapinasi. Lyg pornografiniame filme. Gal paprašyti, kad nusišlapintų ant manęs, gulinčio ant vonios kambario plytelių? Ar šlapimo srovė tekėtų tos strėlės kryptimi? Che che che.

Negaliu paneigti, jog jos strėlė labai seksuali. Kol aš fantazuoju, vonios kambarys prisipildo garų, ir pagaliau nieko nebematau.

— Ar gerai nuplovei avarinį išėjimą? — dar kartą bandau pasišaipyti jai išeinant iš vonios kambario.

— Kam plauti? Ar šią naktį dar bus gaisras?

— Reikia būti švariai, nežinia, kada gali kilti gaisras. Tam ir skirtas avarinis išėjimas.

— Atsiknisk. Geriau nusiplauk savąjį.

— Mūsų pokalbis man priminė vieną dalyką.

— Ką gi?