Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Kas tas pydaras? Sakyk. Ar jis buvo tavo klientas? Sakyk greičiau.

Nepasiduodu, bet mergaitė tik užsimerkusi tyliai sudejuoja.

— Gal atneštum ledo? Nesijaudink. Viskas gerai. Pasveiksiu, jeigu porą dienų pailsėsiu.

— Kas atsitiko? Ar susipykai su klientu?

— Tai ilga istorija.

Iš šaldytuvo registratūroje išėmiau ledo ir atnešiau maišelyje. Prisilietus prie jos veido, mergaitė išsyk sudejuoja iš skausmo. Koks šūdinas jausmas. Koks šunsnukis šitaip ją atkalė?

Prisidėjusi ledą prie veido, mergaitė švelniai jį prispaudžia. Norėjau užsidegti cigaretę, bet įsikišu ją atgal į kišenę ir pradedu rengtis.

— Kur eini? — atsigręžusi klausia mergaitė.

— Į tavo barą. Einu išsiaiškinti ir atkalsiu tą žmogų.

— Neik.

— Turiu žinoti, kas čia dedasi. Aš įsiutęs, durne tu.

Man užrikus, mergaitė ėmė šniurkščioti nosimi.

— Neik. Viską papasakosiu. Jausiuosi labai šlykščiai, jei išeisi.

Juk ketinau autis batus, bet sėduosi ant grindų.

— Pasakok.

— Viskas labai paprasta. Man šiandien kažkodėl nesinorėjo eiti su klientu. Bet prisiminiau, kad neturiu pinigų ir yra smaukalas, kuris labai nori pasidulkinti. Vis dėlto ketinau tiesiog imti ir išeiti, bet tas pydaras beveik prarado protą.

Trumpam liovusis kalbėti, ji vėl prispaudė ledą prie veido.

— Kaip prarado protą?

— Prieš grįždama į motelį, užsukau į tualetą pasitaisyti makiažo. O tas pydaras atsivilko iš paskos. Paklausiau, ko čia atėjo, o jis atsakė, kad nori būtent čia. Pasiūlė pasidulkinti, nes vis tiek aš jam duosiu.

— Ir ką?

— Norėdama jį nuraminti, juokais paklausiau: ei, ar sumokėsi dvigubai, jei tai padarytume čia? Atsakė sumokėsiąs. Tada, velniai griebtų, nebežinojau, kaip atsisakyti. Aš tikrai nenoriu to daryti mūsų klube, kiek jie bemokėtų. Ten mano draugės. Kuo jos mane palaikys? Maža to, ir ten dirbantiems vyrukams tai nepatinka.

— Tai ką tu padarei?

— Pasakiau šypsodamasi — gerai, einam į motelį, padarysiu tau paslaugą. O jis įžūliai mane užpuolė. Šūdas, žinojau, kad vyrukai viską sutvarkytų, jeigu imčiau rėkti, bet nenorėjau. Todėl nusprendžiau leisti jam kartelį pasismaginti tualete ir užrakinau kabiną. Tas pydaras pakišo ranką man po sijonu ir tarė: oho... Paskui ėmė garsiai juoktis, po velnių.

Jau ėmiau suprasti, kas buvo toliau.

— Ir ką?

— Sakė, kad su manimi jam bjauru. Plikšė, taip ir pasakė. Toliau čiupinėjo: oi tu, tikrai neturi plaukų. Taip pasakęs, atsirakino duris ir išėjo. Bjauriai juokdamasis. Paskui nusiplovė ranką. O aš jaučiausi labai įžeista, išlėkiau iš paskos, o tas pydaras užsuko į kambarį, kuriame gėrė. Nuėjau kartu. Tada tas durnius garsiai papasakojo viską su juo gėrusiems draugams. Ir pakvietęs vadybininką paprašė pakeisti merginą. Vadybininkas, žinoma, paklausė, kas atsitiko. Tas durnius viską papasakojo ir vadybininkui. Jis negali kruštis su ta bjauria mergše be gaktos plaukų. Pydarė kaip šūdas.

— Tada tu jam užvožei, ar ne?

— Nežinau, nieko neatsimenu. Vėliau draugės pasakojo, kad kažkuo tvojau jam per galvą. Paskui visi įsisiautėjo ir to pydaro draugai susipyko su mano draugėmis. Ir Rina buvo sužeista.

— Ar nebuvo mentų?

— Buvo. Rina pasakė, kad viena susitvarkys, ir liepė man dingti.

— Kas per pydarai! Dabar jie turėtų būti policijos nuovadoje.

— Manau, kad taip.

Merginos akys dar tinsta.

— Ar nepaėmei jo vizitinės kortelės?

— Ne. Tik žinau, kad jis dirba netoliese.

— Aš trumpam išeisiu.

— Kur eini? Klubas jau uždarytas.

— Noriu pasimatyti su Džiongšiku. Neseniai buvau su juo susitikęs, ir jis norėjo manęs kažko paprašyti. Tu pailsėk.

— Ei, nepridaryk nemalonumų. Labai prašau.

— Nesijaudink. Sakei, kad mentai jau buvo.

Išėjęs iš motelio giliai įkvėpiau. Netoliese pamačiau kavinės iškabą. Spyręs dešine, sudaužiau ją į šipulius. Per daug priviso tų šūdinų pydarų. Aš pats esu eilinis tipelis, bet šitaip negyvenčiau. Noriu juos visus nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Įlipau į „Excelį“, užvedžiau variklį ir nuvažiavau klubo link. Klubo žaliuzės jau buvo nuleistos. Po to nuvažiavau į policijos nuovadą. Pastatęs mašiną kitapus gatvės stebėjau, kas vyksta nuovadoje. Vienas mentas vaikščiojo pirmyn atgal, ir matėsi, kad ant medinio suolo sėdi trys vyriškiai su švarkais. Tik vienam pydarui ant kaktos buvo kažkas priklijuota, kiti buvo sveiki. Kitapus sėdėjo merginos. Kartais praeidavau pro šalį, lyg atėjęs į klubą merginos Jų plaukai buvo sutaršyti ir kelios buvo užsiklijavusios pleistrus.

Paskambinau Džiongšikui į mobilųjį telefoną.

— Džiongšikai, čia aš.

— Labas, Uhionai. Kur tu?

— Prie mūsų rajono nuovados. Priešais klubą, į kurį tu viliojai klientus.

— Supratau. Bet ką ten veiki? Sulaikytas?

— Ne. Ne nuovados viduje, o lauke.

— Tu mane smarkiai išgąsdinai. Ką ten veiki?

— Tau nebūtina žinoti. Sakei, kad šiandien ką nors pričiupsi. O ką manai dabar?

— Nėra su kuo. Šiuo metu tie asilai labai baikštūs.

— Padarykim tai kartu.

— Sakei, kad nenori fizinio darbo.

— Tiesiog yra žmogus, kurį reikia atkalti. Ateitum iki čia?

— Užtruks kokias penkias minutes.

— Paskubėk. Mašinoje turi įrankius, ar ne? Prigriebk ir juos.

Jis pasirodė maždaug po dešimties minučių. Persėdau į Džiongšiko mašiną ir paaiškinau, kokia situacija. Džiongšikas irgi labai susijaudino.

— Kokie šūdini pydarai! O ar jie tenai bus visą naktį?

— Ilgai neužtruks, nes turi šeimas. Gerokai susikompromituos ir išeis.

— Tikriausiai.

Mums su Džiongšiku belaukiant, kokią valandą nuovadoje buvo nešiojami balti lapai, ir pagaliau visi ėmė dėti savo pirštų atspaudus. Atrodė, kad vienas policininkas kažką rimtai aiškina, po to vienas iš vyrų su juo išėjo ir lyg kažką įkišo jam į kišenę.

— Pydarai. Jie duoda kyšį.

— Žiūrėk, atrodo, kad jie susitarė dėl kompromiso. Tuojau išeis.

Pirmos su vienu vyru, matyt, vadybininku, išėjo merginos, o vyrai iš paskos. Vienas vyras gatvėje nusispjovė, ir visi ėmė skirstytis kas kur.

— Matai? Pydaras su pleistru ant kaktos ir yra tas.

— Koks šūdinas tipas! Klausyk, o ji tikrai nuskusta?

— Nori į snukį? Ne, durniau.

— Supratau.

Džiongšikas vairavo paskui vyriškį. Tas eidamas svyravo, atrodė, kad dėl to kalta juoda odinė jo striukė. Išėjęs iš nuovados, jis palaukė taksi kitapus gatvės. Bet jau buvo tamsu ir tokiomis mažomis gatvelėmis taksi nevažinėjo. Vyriškis lėtai slinko didesnės gatvės link. Džiongšikas ir aš lėtai važiavome iš paskos išjungtomis šviesomis.

— Ei, ar atkalsime jį čia?

— Per arti nuovados, asile.

— Čia geriau. Dabar niekas nemato. Jeigu įlips į taksi, ten, didelėje gatvėje, bus dar sunkiau jį sekti.

— Tada palaukiam, kol jis tenai pasuks.

Paėjėjęs apie trisdešimt metrų žemyn siaura gatvele, prieini trijų gatvių sankryžą, o didžiąją gatvę prieini dar už šimto metrų, sankryžoje pasukęs į dešinę. Mes stabtelėjome, pasidėjome ant užpakalinės sėdynės dvi lazdas ir, jį pravažiavę, sustojome už dvidešimties metrų. Vyriškis artėjo, viena ranka vis čiupinėdamas kaktą.

— Tu eik pirmas ir, kai prieis automobilį, jį užkalbink. Tada aš jį sutvarkysiu.

— Okei.

Vyriškis staiga sustojo, pasisuko į sieną ir atsisegė užtrauktuką. Tai buvo puiki proga.

— Jėzau, tas pydaras mums dar padeda...