Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Atitraukęs akis nuo plyšio, vyriškis sugriebia savo penį. Prieš akis regi dviejų tūkstančių metų senumo freską. Moteris, praskėtusi kojas, pirštu moja vyriškiui. Jo judesiai vis greitėja. Tuo pat metu išgirsta vyriškio ir moters žingsnius kitapus sienos. Vyro žingsnis ritmiškas, o moters — ne. Balta sėkla trykšta į du tūkstančius metų atlaikiusią kalkakmenio sieną. Nuvarva. Lėtai.

Tik tada vyriškis apžvelgia tamsų kambarį. Pastebi siaurą sienos įtrūkimą, pro kurį skverbiasi šviesos spindulys. Ir pamato kažkieno akį, sužvilgusią šiame plyšyje. Labai panašią į Siamo katės. Tingus, dykinėjantis, bet agresyvus žvilgsnis. Žvilgsniams susitikus, katę primenanti akis dingsta. Susitvarkęs kelnes išeina, bet ten nieko nėra. Gal pasivaideno. Gal žvilgsnis čia slypėjo du tūkstančius metų. O gal tai tikrai buvo katė.

2

Iki praeitų metų jo darbas buvo klajoti po visą Korėją su geru diktofonu. Jis darbavosi tolimuose kaimuose arba kalnų glūdumoje. Maža to, jam teko tyrinėti vietas, kurias tegalėjo atrasti su žemėlapiu, o pasiekti tik keturiais ratais varomu automobiliu. Vis dėlto žemėlapis nekėlė pasitikėjimo. Labai dažnai paaiškėdavo, kad kaimas, kurio ieško, jau seniai apleistas.

Ar jis nežaidžia slėpynių su pasauliu, dažnai pagalvodavo, nes visi jo ieškomi objektai pradingdavo, kai tik juos pasiekdavo. Ar tu sugrįši? Meilužės klausimas, įrašytas balso pašte, jam ruošiantis iškeliauti. Ką gi, nežinau. Tiesiog iškeliauju.

Ieškoti užmirštų balsų? Kam jų ieškoti? Argi ne natūralu, kad laikui bėgant jie užmirštami? Labai juokinga laida. Ir kodėl tavęs prašo imtis šio darbo? Gal tu kvailas?

Aš kvailas, nusišypso vyriškis. Taip. Jis kvailys. Jis pats pasiprašė dalyvauti šitame projekte. Kitiems prodiuseriams dvejojant, jis pirmas pakėlė ranką. Aš pamėginsiu. Bendradarbiai drąsino, plekšnodami per petį, tačiau iš tiesų jie džiaugėsi savo sėkme. Dvejų metų projektas iš esmės buvo skirtas darbo ir kitų liaudies dainų, pasklidusių visame krašte, rinkimui.

Operatoriaus neprireiks, nes jos bus transliuojamos per radiją, bet jam paskyrė reporterę, kuri ir buvo laidų autorė. Radijo stotis lyg didelę dovaną davė jam beveik sumaitotą „Korando“ džipą ir šiek tiek pinigų. Reporterė buvo naujokė, tik ką baigusi universitetą. Pradėjusi dirbti, ji labai jaudinosi, ir jis žiūrėjo į ją skeptiškai. Po kurio laiko jis jos paklausė:

Ar tau patinka žvaigždės?

Taip.

O naktimis svirpiantys svirpliai ir švilpaujantys varnėnai?

Taip.

Ir dūmai, kylantys iš lūšnelės kamino verdant vakarienę?

Taip.

Net ir karvės mėšlo kvapas?

Taip.

Jau tada, matydamas išplėstas dideles naujokės reporterės akis, tvirtai sakančias „taip“, jis tegalėjo garsiai nusijuokti. Jei tau patinka tokie dalykai, eik ir pasakyk, kad išeini iš darbo. Pradėjusi dirbti, jau po mėnesio imsi viso to nekęsti.

Tačiau reporterei taip neatsitiko. Taigi tam vyrui ir moteriai teko visur keliauti drauge, su diktofonu. Ir jam nebereikėjo tikrintis balso pašto, nes jo meilužė nebepalikdavo žinučių. Užtat dažnai naktis jis praleisdavo su reportere.

Kelionėse visada taip nutinka. Nesvarbu, ar keliauji darbo reikalais, ar ilsėtis. Po ilgų kelionių atsiveria senos žaizdos. Kai kuriuos jos veikia kaip druska, bet dažniausiai tampa vaistais. Besidalinant vienatve, ji tik didėja. Kartais tekdavo nakvoti džipe arba senuose ir dvokiančiuose kaimo svečių namuose. Jie susiliejo natūraliai kaip vanduo. Ir moters glėbyje gali būti šilta. Jis tai patyrė pirmą kartą gyvenime.

3

Ar esi šiukšlių dėžėje ieškojęs išmesto pranešimų gaviklio? — paklausė reporterė Odė kalno papėdėje, kylant į Džino kalną.

Ne.

O aš esu.

Jeigu nuo Džino kalno dar dvi valandas kilsi aukštyn, pamatysi gražią kalno, vadinamo Noinu, viršūnę. Važiuodamas į rytus, pateksi į Sogumgangą, o toliau — kelias, vedantis į Dzumundziną arba Gangnungą. Vyriškis galvoja apie Noino viršūnę. Jis yra kopęs į ją gal keturis kartus, bet vis su kitu žmogumi. Kartu kopdamas į kalną gali pažinti moteris.

Kopdamas į Noiną, jis visada pasiklysdavo. Tai visada nutikdavo kryžkelėje, kurią pasieki važiuodamas iš Sogumgango pusės, likus valandai kelio iki viršūnės. Ši kartą jis renkasi dešinįjį kelią, nes anąkart paklydo pasukęs į kairę. Bet ir vėl pasiklysta. Vėl kartoja tą pačią klaidą. Negi praeitą kartą sukau į kairę? O gal į dešinę? Jeigu pralaimi žaidime, kuriame laimėjimo tikimybė penkiasdešimt procentų, vadinasi, mąstei pernelyg giliai.

Alpinizmo vadovėlyje parašyta, kad pasiklydus geriausia grįžti tuo pačiu keliu atgal. Visos moterys, kopusios į tą kalną, iš baimės prašydavo: grįžkime. Jis norėjo sutikti moterį, kuri sakytų kitaip. Eime bet kur. Tai visiškai nesvarbu. Gal ten bus geriau nei čia. Taip sakančią moterį.

Bet nė viena dar taip nepasakė. Todėl jis ėmė nekęsti kalnų.

Kodėl išmetei pranešimų gaviklį?

Todėl, kad jis mane pametė.

Turbūt jis tau nupirko tą gaviklį?

Iš tiesų. Nupirko jis. Vieną dieną, kai supratau, kad jis mane paliko, išmečiau jį į pakelės šiukšlių dėžę. Bet tarsi haliucinaciją išgirdau gaviklio skambutį. Tu neturi gaviklio, juk jį išmetei. Nors ir daug kartų sau tai kartojau, vos užsnūdus kažkur pradėdavo skambėti gaviklis. Kiekvieną kartą pašokdavau ir tikrindavau, bet išgirsdavau tik abejingą balsą, kad pranešimų nėra. Tai kartojosi visą naktį, ir pagaliau nuvažiavau iki Dehangno, norėdama susirasti tą šiukšlių dėžę. Kaip galėjau atrodyti, paryčiais besirausdama po šiukšlių dėžes? Beieškodama šiukšlių dėžėse aptikau įvairiausių netikėtų daiktų. Gėrimų skardinių, cigarečių nuorūkų, spektaklių afišų, švirkštų, klijų, butano dujų balionėlių. Dar radau prie popieriaus priklijuotą prezervatyvą. Vos neapsivėmiau. Visi, tą naktį apsilankę Dehangno gatvėje, paliko savo pėdsakus. Tikriausiai kažkur tarp šiukšlių mėtosi ir mano pranešimų gaviklis, pagalvojau su apmaudu.

Kodėl nenutraukei sutarties?

Ak... skaudžiausia tai, kad negalėjau tam ryžtis. Tikėjausi, kad jis bent kartą manęs pasiges. Toks jausmas... tu tikriausiai nesuprasi. Klausi, nes pats nesi to patyręs. Tai stačiai pragaras. Krūptelėdavau net suskambėjus kito žmogaus gavikliui. Be galo pavydėdavau visoms moterims, tikrinančioms ekraną. Žmonėms, kurie šypsojosi žiūrėdami į ekraną. Jie man atrodydavo labai laimingi. Neišdrįsau nutraukti sutarties dar du mėnesius. Tol, kol gaviklis išsijungs dėl nesumokėtų mokesčių. Nutariau taip. Ar tiesa, jog neturintieji drąsos nusižudyti po truputį mažina valgio kiekį?

4

Po naktinės kelionės traukiniu iš Neapolio tik auštant pasiekiau Prancūzijos ir Ispanijos pasienį. Ispanų geležinkelis platesnis nei visos Europos. Todėl ispanų traukiniai vadinami plačiaisiais. Taigi pasienyje reikia persėsti į kitą traukinį. Kaip traukiniai, taip ir Ispanija daug kuo skiriasi nuo kitų Europos šalių. Ir peizažu, ir kultūra. Nors Ispanija Europoje, vis tiek jaučiama arabiška dvasia. Ypač važiuojant į pietus.

Vyriškis persėda į kitą traukinį, pernakvoja Madride ir ruošiasi keliauti į pietus. Granada. Šis miestas buvo paskutinis islamo bastionas. Saracėnų sostinė, kurios gyventojai iki XIV amžiaus pabaigos kovojo su juos puolančiais krikščionimis. Ten yra Alhambros rūmai.

Išvykstant iš Madrido, naktinis traukinys buvo beveik tuščias. Kupė, skirtoje šešiems, jis sėdi vienas ir žvalgosi pro langą. Paskui viena azijietė praveria duris ir užeina į vidų. Moteris klausia: Kur važiuojate?