Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

6

Grįžęs į miestą, atsiverčia užrašų knygutę. Užsimano kam nors paskambinti. Atverstoje užrašų knygutėje tušinuku išbraukti vardai. Bando juos perskaityti, iškėlęs prieš šviesą. Pavyksta įskaityti tris vardus. Su tomis trimis moterimis vyriškis išsiskyrė. Išsiskyrė su pirmąja, pradėjęs susitikinėti su antrąja, o su antrąja — pradėjęs susitikinėti su trečiąja. O su trečiąja išsiskyrė, nes ji įsimylėjo kitą.

Koks patogus pasiaiškinimas. Jis šypsosi. Ir paėmęs tušinuką perbraukia tris vardus dar keletą kartų. Bet taip, kad ne visai juos užtušuotų.

Pagaliau akį patraukia reporterės telefono numeris.

Keletą kartų pakėlė ir padėjo ragelį, tačiau galų gale pasiryžo. Reporterė ištekėjo, kai „Užmirštų balsų paieškos“ transliacijos ėjo į pabaigą. Sakė, kad pranešimų gaviklį nupirkęs vyriškis vis dėlto sugrįžo. Davė jai naują gaviklį, ir jie vėl pradėjo susitikinėti. Nebuvo kitos išeities. Gaviklis nuolatos skambėjo mano galvoje. Praeitą naktį išverčiau stalčių ir lovą. Buvau įsitikinusi, kad tikrai jį išmečiau, tačiau atsirado kažkokia viltis. Tu tikrai jo neišmetei. Tai būtų nesąmonė. Gal norėjai patikėti, kad išmetei. Bet tik kažkur jį paslėpei. Ir negali prisiminti kur. Ką man daryti su tuo balsu? Tuo metu jis pranešė, kad grįžta pas mane. Tą dieną, kai vėl su juo susitikau, padavė ir pranešimų gaviklį, nežinau, kodėl taip tekėjo ašaros. Negalėjau ištverti. Pradėjusi verkti, nebegalėjau susivaldyti. Ir supykau. Atsigavusi supratau, kad esu jo bute.

Atsiprašau. Tokia jau esu. Aš bloga, ar ne? Bet buvo labai malonu. Niekada neužmiršiu tų kelionių. Prisiminsiu net ir po vedybų. Tokios vietos, kaip Tebeko kalnas, Auradži perkėla Džiongsono mieste, Borjongas. Būkite laimingas. Sudie.

Apsisukęs vyriškis vėl užeina į telefono būdelę. Lėtai renka reporterės numerį. Atsiliepia pažįstamas balsas. Jis ilgai dvejoja. Po ilgo laukimo išgirdo jos balsą.

Alio. Kalbėkite. Kodėl nekalbate? Ei. Paklausykite... aš žinau, kas čia skambina. Žinokite, jūs klystate, jei manote, kad dėl jūsų paliksiu savo vyrą. Žinau, kokie buvo jūsų ir mano vyro santykiai. Tačiau jei ir toliau taip elgsitės, bus tik blogiau. Pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės mano vietoje. Ką? Pasakykite ką nors.

Reporterė beveik verkė. Jis iš lėto padeda ragelį. Taigi ką aš patariau? Sakiau, jeigu patinka žvaigždės, svirplių ir varnėnų garsai bei dūmai, kylantys iš lūšnelės kamino verdant vakarienę, tai gyveni svajonėmis, sakiau, kad jeigu keliausi jų ieškoti, pradėsi viso to nekęsti. Juk aš tau patariau. Išėjęs iš telefono būdelės prisidega cigaretę. Mato, kad cigaretės dūmai raibuliuoja kaip mirgantis oras po tolimuoju Siera Nevados kalnų masyvu.

7

Vėl į Madridą važiuojančio naktinio traukinio kupė. Prietemoje jis sėdi vienas, laukdamas miego. Ir taip pat laukia tos moters iš Pompėjų. Laikas nervingai teka. Ar ji atsiras, patekėjus mėnuliui? Jis vis dairosi pro langą. Dangus debesuotas. Nesimato nė vienos žvaigždutės. Konduktorius užėjo patikrinti bilieto ir dingo kitoje kupė.

Jo kaukšėjimui nutolus, kaip ir tikėjosi, užeina moteris. Ši kartą ji tyli. Ji uždaro šešiavietės kupė duris ir nuleidžia violetinę užuolaidą. Patraukia sėdynes ir ištiesia gultą. Ranka švelniai glamonėja jo kūną. Tuo metu jo galvoje atgyja labai seni atsiminimai.

Aš tave pažįstu, ištaria netvirtu balsu.

Jau prisiminei.

Moteris pakelia sijoną ir parodo šlaunį. Ten matosi giliai įrėžtas randas.

Atsimenu ir tą randą. Tai priminimas, kad penkerių metų tave pervažiavo didelis krovininis dviratis. Kilstelk ir plaukus. Tas mažas priešpilnio ženklas. Jį gavai, kai pargriuvai kieme. Ar ne?

Taip. Jau atpažinai mane.

Moteris prieina arčiau. Jos krūtinė liečia jo veidą, o sijonas kyla vis aukščiau. Du žmonės apsikabindami dar labiau susilieja. Ritmiškas traukinio siūbavimas dar sustiprina šį jausmą. Traukinys rieda, sudejuodamas ant kiekvieno geležinkelio mazgo. Kartais šaižiai, o kartais dusliai, taip ir lekia Andalūzijos lyguma. Jie nenori išsiskirti. Tikriausiai prabus taip iki aušros.

Tavo papasakota legenda man priminė dar vieną pasaką. Borcheso knygoje parašyta, kad kadaise, Kinijos imperatorių valdymo laikais, veidrodžių ir žmonių pasauliai buvo skirtingi.

Jie, girdi, susisiekdavo įvairiais būdais. Veidrodžio pasaulis ir žmonių pasaulis galėjo bendrauti, palaikyti taiką per veidrodį. Tačiau vieną dieną veidrodžio pasaulio gyventojai užpuolė žmones. Vargais negalais dėl paslaptingų imperatoriaus galių žmonėms pavyko laimėti šią žiaurią kovą. Imperatorius užrakino visus užpuolikus veidrodyje ir įsakė jiems tik kartoti žmonių veiksmus. Tačiau kada nors jie atsibus iš miego. Tada ir tavo legendos meilužiai galės susitikti.

Pasaka kaip sapnas, atsakė ji.

Yra žmonių, kurių gavikliai gauna žinutes iš veidrodžio pasaulio. Signalus, pasiųstus iš nepasiekiamos vietos. Negalima nei sudaužyti to veidrodžio, nei atmesti skambučių. Mano viena pažįstama metė gaviklį į veidrodį ir nebegalėjo miegoti dėl kiekvieną naktį skambančio gaviklio signalo. Ji pasakojo, kad kartą perėjo veidrodį ieškodama išmesto gaviklio, bet, pamačiusi kažkieno numestą prezervatyvą, užsimanė vemti. Kaip liūdna.

Kaip šlykštu.

8

Moteris užmigo.

Vyriškis išsiėmė iš užrašų knygelės suglamžytą nuotrauką. Mergaitė, prisidengusi akis dešine ranka, surauktais antakiais sėdi priešais fotoaparatą, lyg ją akintų saulės spindulys. Atbunda užmiršti seni prisiminimai.

Kieno ši nuotrauka?

Negi nepažinai? Ji tavo.

Sugrįžimas namo prieš ketverius metus. Tada mama šypsojosi.

Kodėl aš auginu plaukus ir esu apvilktas sijonu kaip mergaitė?

Atrodo, kad tai įvyko, kai buvai vos metų. Viena samanė taip patarė. Augink jį kaip mergaitę iki penkerių metų. Jeigu ne, jis greitai mirs.

Kodėl?

Senas mamos veidas blizgėjo lyg išteptas aliejum.

Jo sesuo jį apsėdo. Bet ji nėra piktoji dvasia. Užtenka penkerius metus auginti jį kaip mergaitę, ir užaugusi ji pati išeis. Tik taip galėsi numaldyti jos rūstybę, pasakė.

Ar aš turėjau seserį?

Ji mirė po dvejų metų. Jei šamane tai jau žinojo, gal iš tikrųjų gerai mokėjo pranašauti.

Vyriškis žiūri žemyn į moterį, kuri kietai įmigo, padėjusi galvą ant peties. Ant šlaunies vis dar blankiai matosi randas. Tą dieną siaura gatvele, kurioje stovi triratis vežimėlis, sunkiai riedėjo krovinių pakrautas dviratis. Jis bėgo link to puikaus daikto. Dviratis bandė greitai stabdyti, bet parvirto, išberdamas visus krovinius ant penkerių metų berniuko, ir kažkas aštraus įsmigo jam į šlaunį. Vežikas suriko. Kraujas plūstelėjo po sijonu. Kale neraliuota, ko lendi po ratais, liejo savo apmaudą vežikas suglumusiu veidu aplink susibūrusiems žmonėms. Mama atbėgdama šaukė jo vardą.

Gydytojui pakėlus sijoną, jis suglaudė kojas, kaip paprastai daro mergaitės. Jam gėda. Gydytojas šypsosi, suėmęs ir paleidęs jo daikčiuką. Mama pasakoja ilgą istoriją apie šamanę. Gydytojas kvatodamas juokiasi iš mamos. Tikriausiai nuo tos dienos jis nebenešiojo sijono. Paskui viską užmiršo. Bent jau iki tos kelionės.

Kada vyksi į Kuską? — klausia moteris.

Tučtuojau. Jei ši kelionė baigsis.

Meta žvilgsnį pro langą.

Kada kelionė baigiasi?

Nežinau.

Ar mes dar susitiksime?

Gal Kuske.

Ar jau metas išsiskirti?

Atrodo, kad taip.

Kas tu esi?

Aš esu mėnulis. Sekantis tave traukinio greičiu, jeigu važiuoji traukiniu. Būnu visur ir niekur manęs nėra.