Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Aš? Ne.

Nara verkia. Aš pamelavau. Pamelavau automatiškai. Net nežinau kodėl.

— Tas pydaras Džiongšikas sulaikytas. Kvailas šunsnukis. Jis nuėjo pasipelnyti, bet, deja, buvo sulaikytas taksistų, o priešindamasis lazda perskėlė vienam iš jų galvą, ir dar bėgdamas buvo pervažiuotas iš paskos važiavusio taksi. Jis smarkiai sužeistas, lūžo keletas šonkaulių...

— Jėzau. Kaip sumautai viskas susiklostė.

Nara ir toliau šniurkščioja nosimi. Pirmą kartą matau Narą verkiant.

— Bėda ne tai, atrodo, kad Džiongšiko primuštas vyriškis mirė. Daugiau nieko nežinau, išgirdau tai šį rytą per televiziją, per rytines žinias. Neminėjo Džiongšiko, bet paaiškino, kad tai nutiko kažkur Manguono kvartale, ir esu tikra, kad tai jis. Nes jis ir buvo sulaikytas Manguono kvartale. Man šiandien paskambino mentai ir pasakė, kad jis dabar policijos ligoninėje. Ką daryti? Ar nueitum ten su manimi?

— Dabar tikriausiai pasimatyti neleis, jei žmogus padvėsė.

— Ką man daryti? Ką daryti?

Nara, dar ilgai pakukčiojusi, baigė pokalbį.

Aš nepabėgau. Kantriai laukiau lyg mokinys pamokų pabaigos. Tačiau niekas nepasirodė. Buvo tylu iki antros valandos, kol atsibudo mergina. Tačiau aš laukiau nekrutėdamas. Nė kojos nekėliau iš motelio, valgiau tik kinišką maistą. Tuojau pasirodys mentai, jeigu Džiongšikas prisipažino, arba nepasirodys, jeigu ne. Kažkodėl net norėčiau, kad jis viską papasakotų. Tačiau jis neišduos. Bliamba. Nieko negalėsiu padaryti, jei jis prisipažins, nenorėdamas vienas būti apkaltintas dėl visko.

Mergina atsikėlė. Veidas dar labiau ištinęs nei vakar. Išėjau dėl merginos, nes ji sakė, kad yra alkana. Nuėjau iki parduotuvės ir už pavogtuosius trisdešimt tūkstančių vonų nupirkau penkis loterijos bilietus, greitai paruošiamų makaronų ir alaus. Atplėšiau bilietus, bet laimėjau ne daugiau kaip tūkstantį vonų. Ar tikiu kiauliškais sapnais? Suplėšiau loterijos bilietus ir išmečiau. Koks šūdinas pasaulis, niekas nesiseka. Atsigėriau alaus ir ilgai rūkiau priešais parduotuvę. Kažkodėl nesinorėjo grįžti į motelį.

Pripyliau į makaronus karšto vandens ir grįžau į motelį. Ištuštinę makaronų pakuotę iki dugno, dar atsikimšome alaus. Išgėrę, kaip buvome susitarę, nusirengėme ir susiliejome. Jausmas liečiantis prie tarpkojo buvo kitoks. Avarinis išėjimas buvo švarus. Ilgai veidu tryniausi į tą vietą. Mergina, tyliai keisdama pozą, apglėbė mano galvą.

— Tavo rankovė buvo sutepta krauju. Kvailas tu, asile. Vakar prisidirbai, ar ne?

Aš nepakėliau galvos. Man atrodė, kad mergina jau viską suprato.

— Gaidy, ar aš vakar nesakiau, kad niekur neitum? Kodėl taip pasielgei? Durniau tu!

Mergina dar kartą trinkteli man per galvą, įsikniaubusią į avarinį išėjimą. Aš nesipriešinu. Jos avarinis išėjimas dvelkia žolių kvapu. Taip pavasariais kvepėdavo mano vaikystės sriubos. Bandau liežuviu lyžtelėti strėlę, šaunančią nuo bambos žemyn. Ji net nekrūpteli. Laižau vis žemiau, nuo strėlės link avarinio išėjimo. Visur pilna žolių kvapo. Užsimanau tos sriubos. Po velnių, pamanau, jau metas pasirodyti mentams, jei mano galvoje sukasi tokios kvailos mintys. Bliamba, jei jau einate, ateikite greičiau.

Tą akimirką suskamba telefonas. Bičiulis iš registratūros. Uhionai, bėk! Girdisi garsus batų kaukšėjimas. Greitai apsirengęs užrakinu duris ir taburete daužau langą. Išdaužti nelengva. Bum, žmonės išspiria motelio duris ir prišoka. Ei tu, Kim Uhionai. Mane taip oficialiai vadina tik mokytojai ir mentai. Mergina su ties bamba ištatuiruota strėle, sutinusiu veidu, nuoga puola mentus. Jeigu anksčiau tai būčiau žinojęs, ties strėlės antgaliu po bamba būčiau užrašęs EXIT, žinoma, su savo vardu. Jau per vėlu. Iššoku pro langą ir nusileidžiu ant kaimyno stogo. Bėgu tik pirmyn. Girdžiu, kaip po kojomis trupa čerpės. Drrr. Mentai vis dar uoliai vejasi. Ei jūs, šunsnukiai! Aš nenužudžiau jūsų brolio, ko taip lekiate paskui mane? Jūs, šūdini farai! Šitaip keikiantis, kojos nešte neša nuo stogo ant stogo. Laimė, čia daugybė stogų šokinėjimui. Velniop viską!

Visur ir niekur

1

Įlipęs į lėktuvą, vyriškis tyliai atsidūsta. Kažkodėl man atrodo, kad ši kelionė niekada nesibaigs. Atrodo, jog tai kelionė, iš kurios negrįžtama. Įlipus lėktuvas jau sausakimšas. Grūdasi turistų grupės, pasirengusios skristi iš Kimpo oro uosto į Romą. Oras slogus, iš kažkur sklinda nemalonus kvapas.

Pagalvojęs, kad gali ir negrįžti, prisimena daugybę darbų, kurių šioje žemėje taip ir neatliko. Bet nėra kitos išeities. Jis greitai pasiduoda.

Atkeliavęs į Romą, parai apsistoja ankštame ir nešvariame viešbutyje. Roma kažkodėl nekelia pasitikėjimo. Kitą rytą traukiniu per porą valandų pasiekia Neapolį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo apšnerkštas. Persėdęs į kitą traukinį, važiuoja iki Pompėjų. Balandis. Italijos pietuose jau prasidėjo vasara. Karšta ir sausa. Išlipęs Pompėjų stotyje, išsyk pasijunta pavargęs. Iš geležinkelio stoties matosi vakariniai Pompėjų istorinio kvartalo vartai. Perka miesto planą. Be jo galima pasiklysti. Kelionės vadovas perspėja, kad nesutelkus dėmesio čia nesunku pasiklysti ir pakliūti į bėdą, pasimesti lyg vaikui be tėvų, nes miestas pastatytas dar 92-aisiais metais prieš Kristų. Vasaris - dar neturistinis sezonas. Todėl istorinėje miesto dalyje žmonių nedaug. Nėra ko tikėtis, kad gatvėje augtų medžiai - miestas atkastas iš po ugnikalnio pelenų, tad kaitri saulė smogia tiesiai į pakaušį. Svaigsta galva. Prieš akis atsiskleidžia miestas, pastatytas prieš 1900 metų. Nei medžių, nei pavėsio. Nelyg kokia dykra jo laukia tik pusiau sugriuvę statiniai iš marmuro ir plytų.

Ką aš čia veikiu, murma dėdamasis akinius nuo saulės. Tada pažvelgia į planą. Jame labai detaliai aprašyti visi Pompėjų kampeliai. Čia šulinys, čia aikštė, čia amfiteatras, kuriame vykdavo reginiai, čia gyvenamasis rajonas, o čia forumas, kur žmonės susirinkdavo aptarti įvairių reikalų, ir taip toliau. Iš lėto, žiūrėdamas į planą, klaidžioja po mirusiųjų miestą.

Ilgėliau stabteli prie išdžiūvusio šulinio. 92 metais prieš Kristų čia tikriausiai buvo vandens. Galbūt žmonės dainuodavo ir šnekučiuodavosi. Gal kas nors, rūpindamasis miesto gerove, rėždavo ugningas kalbas.

Name priešais šulinį ant pilkos kalkakmenio sienos blanki freska. Einančios deivės. Perėjęs koridorių patenki į mažą kambarį, kuriame stovi stiklinis karstas. Jame guli vyras ir moteris, virtę mumijomis iš lavos. Vyras ir moteris guli ant šono apsikabinę. Į vyro krūtinę galvą atrėmusios moters sėdmenys tokie išraiškingi, lyg ji būtų gyva. Kas jie buvo? Vergai? Šeimininkai? Ar jie mylėjo vienas kitą? O gal jiems teko gyventi kartu, nors mirtinai vienas kito neapkentė?

Dar keletą mumijų mato kituose namuose. Ant vienos sienos rado užrašą. Pamatė moterį, susigūžusią lyg šuo, ir vyrą, apglėbusį jos liemenį iš nugaros. Mato ir griūvėsiuose besiritinėjančią kokakolos skardinę. Artėjant vidurdieniui, saulė darosi vis karštesnė. Pasijunta dar labiau pavargęs. Be tikslo po visą kvartalą klajojančio vyro akys užkliūva už gyvų vyro ir moters. Moteris atsirėmusi į sieną, o vyras remiasi į sieną ranka. Moters sijonas kyla vis aukščiau. Jų kvėpavimas darosi vis greitesnis. Iš moters rankų ant žemės nukrinta kokakolos skardinė. Moters kelnaitės nuslysta iki kulnų, vyro užtrauktukas prasi- sega. Šia poza jie karštai pasimyli. Ir toliau be paliovos mėgaujasi intymumu 92 metais prieš Kristų statytuose tamsiuose mūruose. Moters kūnas lėtai nuslenka žemyn. Vyro liemuo nusileidžia iš paskos. Nejučia jie atsigula. Pro griuvėsių mūro plyšius vyriškis stebi jų judesius, persikeldamas du tūkstančius metų atgal.