Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Vos vos pravėrę dureles, išlipome iš automobilio ir priėjome prie pat jo. Aš dairiausi, bet Džiongšikui einant prie jo aplinkui nebuvo nei praeivių, nei pravažiuojančių mašinų. Džiongšikas prisiartino prie besišlapinančio vyriškio.

— Pone, gal dar norite išgerti? Žinau klubą, kur dirba puikios merginos.

Kai vyriškis atsigręžė į Džiongšiką, aš prišokau iš nugaros ir spyriau jam į užpakalį. Nespėjęs susitvarkyti atsegtų kelnių, jis iškart pargriuvo. Lazda smogiau pargriuvusiam vyriškiui per galvą. Pastipk, šunsnuki. Dar kartą kirtau per galvą lazdos galu, kad būtų užtikrinta. Vyriškis išsitiesė, nespėjęs net riktelėti. Paskui greitai prišoko Džiongšikas ir ėmė raustis jo kišenėse, apsimesdamas, jog nori padėti.

— Pone, pone, eik miegoti namo. Ar girdi mane?

Džiongšikas toliau naršė po kišenes, o aš, dairydamasis aplinkui, jį saugojau. Atradęs piniginę, Džiongšikas vikriai perdavė ją man. Tuomet nuo sankryžos pusės pamačiau artėjančią vieno priekinio žibinto šviesą. Atrodė, kad mašina važiuoja link mūsų.

— Ei, bėgam!

Sustabdžiau Džiongšiką, kuris šaukė, ragindamas kuo greičiau dingti.

— Nusiramink. Galim judėti ir lėčiau. Ar pirmą kartą tai darai?

Įlipome į automobilį ir ramiai laukėme, kol mašina pravažiuos. Tačiau ši mašina nepravažiavo. Ji sustojo netoliese, per geroką atstumą.

— Jėzusmarija. Taksi.

Pasitikrinau veidrodėlyje — tai tikrai buvo taksi. Tokiomis aplinkybėmis negalėjo būti nieko blogiau.

— Ką daryti? Tas pydaras nenori važiuoti toliau. Atrodo, jis kažką nutuokia.

— Neturime pasirinkimo. Bėgam.

Džiongšikas atleido rankinį stabdį ir tuoj pat pajudėjo. Tik tada taksi iš lėto privažiavo ir sustojo kaip tik ten, kur gulėjo vyriškis.

— Tikriausiai tas pydaras nepamatė mūsų numerių. Šviesos juk buvo išjungtos.

Išvažiavę iš didelės gatvės, pasukome Janghua tilto link.

— Žiūrėk. Jie mus dar seka. Ir ne viena, o dvi mašinos.

Mačiau, kad mus vejasi du taksi automobiliai, įsijungę avarines ir ilgąsias šviesas.

— Ei, ką darome?

Džiongšikas labai nervingai dairėsi, žiūrėdamas, kas vyksta už nugaros.

— Velniai griebtų, kaip nors išsisuksim. Tuoj bus Janghua tiltas, ar ne?

— Taip.

— Nevažiuok ant tilto, bėkim pro Manguono kvartalą. Ten daug siaurų gatvelių.

Greitai pasukome Manguono link ir lyg kaskadininkai nulėkėme siauromis vienpusio eismo gatvelėmis. Bet taksistai nenorėjo nusileisti.

— Džiongšikai, paliekame mašiną.

— Bet kur mes dėsimės be mašinos?

— Pastatyk automobilį, kai tik rasi kur, o mes išsiskirsime ir šoksime per tvoras.

Taksi ir toliau mus persekiojo. Tačiau atstumas nemažėjo. Kažkada iškviečiamu vairuotoju dirbęs Džiongšikas vairavo taip pat kietai.

— Suk tenai.

Automobilis įvažiavo į mažą gatvelę. Bet nebuvo vietos, kur jį pasistatyti. Lėkėme triukšmingai šokinėdami per perėjų kalnelius, kurių buvo pilna gyvenamojo kvartalo gatvėse. Sudaužėme keletą automobilių veidrodėlių, nubrūžinome keleto automobilių šonus.

— Yra vieta priešais bažnyčią.

Džiongšikas pastatė automobilį ten, kur rodžiau ranka. Pasigirdo priekinių buferių barškėjimas. Atrodo, kad ir taksi automobiliai kentėjo dėl perėjų iškilumų gatvėje. Pasistatę automobilį, greitai peršokome bažnyčios tvorą. Išgirdome staigiai stabdomus taksi. Girdėjome kažką šaukiant: „Tenai!“ Įmečiau į bažnyčią iš automobilio pagriebtą lazdą ir nubėgau gatve. Džiongšikas lėkė į kitą pusę. „Skuosk, iki rytojaus!“ Bėgdamas dairiausi slėptuvės, bet nepasitaikė nieko tinkamo. Iš visų pusių aidėjo automobilių signalai. Mane persekiojo ne vienas taksi. Matyt, jų prisirinko ir daugiau. Pasigirdo ir policijos automobilių sirenos. Kur man dingti? Staiga prisiminiau mergaitę. Ji dar kurį laiką negalės eiti į darbą, iš ko mes gyvensime? Širdis ėmė plakti smarkiau. Apstulbau. Viskas per tą pydarą. Turėjau jį užmušti. Šūdinas pydaras. Kodėl negalėjo tiesiog prisiplempti?

Nebegalėjau bėgti. Peršokau daugiabučio tvorą. Susigūžiau mažame sodelyje, kuriame stovėjo vaikiškas triratukas, ir žvalgiausi pro vartų plyšį. Staiga išgirdau, kad kažkas smarkiai susidūrė. Negi persekiojantis taksi automobilis į ką nors atsitrenkė? Neaišku. Praėjo gal pusvalandis. Išėjau pro vartus. Kurgi aš? Atrodo, kažkur Manguono kvartale, bet negaliu susivokti, nes visi jie panašūs.

Išsukęs iš gatvelės, pamačiau dviejų juostų gatvę. Kas nutiko Džiogšikui? Tikiuosi, kad nieko, nes jis — pabėgimų specialistas. Iš tolo pamačiau atvažiuojantį taksi. Pakėliau ranką, kad jis sustotų. Apžiūrėjau, norėdamas įsitikinti, bet atrodė, kad tai ne anas taksi automobilis. Jis buvo kitos markės. Įsėdęs pasijutau labai pavargęs.

— Pone, prašyčiau į Šinčoną.

Išsukęs iš dviejų juostų kelio, taksi sustojo prie greitkelio.

— Kas nutiko, pone?

— Atrodo, kad priešais įvyko avarija.

Automobiliai lėtai slinko vienas paskui kitą. Manasis taksi taip pat lėtai sekė iš paskos. Pro langą matėsi, kad tolumoje žybčioja raudona švieselė. Policininkai apžiūrinėjo automobilius. Po velnių.

— Jie, matyt, tikrina keleivius, ar ne?

Vairuotojas persisvėrė per langą, apsidairė ir papurtė galvą.

— Nemanau, kad tai tikrinimas, tiesiog įvyko avarija.

Mes priartėjome prie avarijos vietos. Vienas taksi buvo įsirėžęs į pakelės medį, o šalia stovėjo greitosios pagalbos ir policijos automobiliai. Netoliese stovėjo dar keli taksi, įsijungę avarines šviesas. Būriavosi žmonės.

Manojo taksi vairuotojas trumpam sustabdė automobilį ir iškišo galvą. Aš nusigręžiau į kitą pusę.

— Kas čia dedasi?

— Nieko rimto, važiuokite greičiau.

Eismą reguliuojantis policininkas nervingai mostelėjo ranka. Mums pravažiavus, atsigręžiau. Jaučiausi labai prastai. Po velnių. Kas čia nutiko? Po valandėlės išgirdau, kaip pro šalį įjungtomis sirenomis pralėkė greitosios pagalbos automobilis.

Tyčia išlipau iš taksi truputį toliau nuo motelio ir iš lėto nuėjau pėsčiomis. Kambaryje nemiegodama manęs laukė mergina.

— Kodėl dar nemiegi?

— Sapnavau kiaulišką sapną. Nesuskaičiuojama galybė kiaulių apstojo mane, garsiai kriuksėdamos.

— Rytoj nusipirk loterijos bilietą.

— Ar tiki sapnais? — paklausė mergina, žvelgdama tiesiai į akis.

— Ne.

— Šiąnakt pirmą kartą sapnavau kiaulišką sapną. Tikriausiai užsidirbsiu daug pinigų.

— Pasižiūrėk į savo sugurintą snukį. Ar manai, kad pavyks daug užsidirbi? Eik miegoti.

Mergina pyktelėjo ir vėl atsigulė. Atsiguliau ir aš, bet negalėjau užmigti. Kodėl neskambina Džiongšikas? Šūdžius. Ar jis jau sulaikytas? Ilgai varčiausi. Naktis buvo itin ilga. Mergaitė miegojo kaip kūdikis. Atsikėliau išjungti raudonos stalinės lempelės ir apžiūrėti pavogtos piniginės. Iš jos iškrito vaiko nuotrauka. Maždaug trejų metų berniukas. Tai neša nelaimę. Suplėšiau ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Ieškojau toliau — be trijų dešimties tūkstančių vonų banknotų, ten nieko gero nebuvo. Sumušei merginą, neturėdamas pinigų, pydare. Piniginė buvo pilna niekam nereikalingų kreditinių ir debetinių kortelių.

Nežinomybę nušvietė aušra. Džiongšikas vis dar neskambina. Esu tikras, kad jis sulaikytas. Trrrrrrr. Skamba mobilusis telefonas. Kol suskamba penkis kartus, dvejoju, ar atsiliepti. Pagaliau atsiliepiu. Tai Nara.

— Uhionai, ar tu vakar nebuvau susitikęs su Džiongšiku?