Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Žinai ką... nuskuskime.

— Nuskusti? Ką nuskusti?

— Tavo avarinį išėjimą.

— Gal išprotėjai?

— Mačiau daug mergaičių, turinčių tatuiruotes, bet nuskustų dar nemačiau.

Atrodė, kad ji labai rimtai svarsto.

— Nedarysiu to viena.

— O ką?

— Ir tu privalai ką nors padaryti.

— Ir man nusiskusti?

— Kam vaikinams skustis? Atrodytum kaip pienburnis. Aš nesidomiu pacukais.

— Tai ką man daryti?

Rodos, mergina toliau rimtai svarstė. Mačiau ją tokią pirmą kartą.

— Ar tu smaukaisi?

— Mhmm... retkarčiais.

— Kai neturi merginų?

— Kartais net ir turėdamas merginą. Būna tokių akimirkų.

Mergaitė įsikando cigaretę. Kartą giliai patraukusi, tarė lyg pasiduodama:

— Ateityje, kai mes jau būsime išsiskyrę, pasismaukyk tris kartus, galvodamas apie mane.

Lengvesnis uždavinys, nei tikėjausi. Nedvejodamas linktelėjau galvą.

— Supratau. Tai nėra sunku.

— Tik išlaikyk pažadą. Aš vėliau paklausiu.

— Tikriausiai tavo buvusieji gaidžiai nesilaikė pažado?

— Nežinau. Pirmą kartą prašau tokio dalyko. Tie gaidžiai to nebūtų darę, net jei būčiau prašiusi.

— O ką darysi, jeigu apgausiu? Iš kur sužinosi?

— Nesielk taip!

Jos veidas buvo velniškai rimtas.

— Supratau.

Aš irgi rimtai linktelėjau galvą. Tada merginos veidas nušvito.

— Nagi. Imk, nuskusk.

Mergaitė atsisėda ant lovos krašto praskėstomis kojomis. Aš prieinu, nešinas skustuvu ir putomis, ir sėduosi priešais. Sėdėdama praskėstomis kojomis, ji panaši į karalienę. Tarpkojį pradedu tepti nuo strėlės. Čia prasideda gaktos plaukai. Strėlės kryptimi jie vis tankėja, o vienoj vietoj užaugę plačiau ir yra ilgesni. Baltos putos ir juodi plaukai puikiai dera. Atrodo kitaip nei šampūnas ant plaukų.

— Man šalta.

Mergina virpa. Užtepus putų beveik iki išangės, atrodo, kad jos tarpkojy prisnigo. Bandau iš putų formuoti senį besmegenį.

— Liaukis. Skųsk greičiau. Man velniškai baisu. Ar nebėgs kraujas? Jei sukruvinsi, aš tave užmušiu.

Iš lėto skutu žemyn nuo strėlės. Kadangi plaukai tankiai suaugę, braukiant skustuvu sklinda garsas: drrr.

— Ar skauda?

— Ne, neskauda.

Ji palenkia galvą. Jos akys taikosi ne į skustuvą, o į mano akis. Staiga man pasidaro nejauku. Jaučiu, kad praliesiu kraują.

— Nejudėk!

— Žinau, žioply. Net nekvėpuoju.

Skustuvo ašmenys jau praslinko pro smaigalį ir pateko į gilią tankmę. Iš lėto, bet kruopščiai traukiu skustuvą žemyn. Drrr, drrr. Krinta juodi plaukai. Kuo žemiau, tuo daugiau raukšlių, todėl sunkiau.

— Manau, kad turėtum labiau praskėsti kojas.

Mergaitė tyliai išskečia kojas. Aš rūpestingai skutu, braukdamas skustuvu apačion, į visas puses.

Norėčiau pamatyti kraują. Kodėl man šovė tokia mintis? Man baisu. Kaire ranka apčiuopiu varputę. Skutu toliau, kiekvieną iškilumą liesdamas ranka. Jos šaltas prakaitas laša man į delną.

Galų gale ji turėjo pakeisti pozą ir atsigulti ant pilvo, kad nuskusčiau ir ties išange. Ji mielai pakeitė pozą. Tačiau to nepakako, jai vėl teko atsigulti ant nugaros ir prisitraukti kelius prie krūtinės.

Kai baigiau, nuščiuvome lyg keramiką degantys meistrai. Supratome vienas kitą tik iš žvilgsnių ir rankų ženklų. Mano penis susitraukė, niekas nebegalėjo manęs sujaudinti.

Procedūra baigta. Visi tarpkojo plaukai nuskusti. Tačiau ir pabaigęs darbą ilgai spoksojau į jos sėdmenis. Šūdas, nežinau kodėl nuriedėjo ašara. Slapta nuo jos nusišluosčiau. Kaip gerai, kad ji į mane nežiūrėjo. Jau ilgokai nieko nedariau, tad pakėlusi sėdmenis pasiteiravo:

— Ar jau viskas?

— Taip. Jau viskas. Tu super...

— Tikrai?

— Taip. Tavo užpakalis tikrai super.

Valydamasi tarpkojį rankšluosčiu, mergaitė suraukė kaktą. Tikriausiai jai skaudėjo.

— Labai keista. Man maudžia šlaunis, gal dėl to, kad ilgai sėdėjau prasiskėtusi, jausmas lyg per pirmąsias menstruacijas.

— Tikrai?

— Juk ataugs, ar ne?

— Turbūt.

— Jaučiu, kad atjaunėjau. Jaučiuosi lyg grįžusi į vaikystę, kai dar buvau labai maža. Jau suprantu, kodėl tai priminė pirmųjų menstruacijų dieną. Matyt, todėl, kad nebėra plaukų.

Užlipęs ant lovos, apkabinau mergaitę iš už nugaros. Tačiau kažkodėl negalėjau jos apkabinti labai stipriai. Mes ilgai gulėjome, nieko nekalbėdami. Mergaitė visą naktį vartėsi, negalėdama užmigti.

— Ar nori manęs?

— Ne.

— Negi nesusijaudinai, skusdamas avarinį išėjimą?

— Ne.

Papurčiau galvą. Paskui atitraukiau rankas nuo merginos krūtų ir nusisukau. Tik tada mergina pradėjo ramiai kvėpuoti, o aš atsikėliau ir nuėjau į vonios kambarį. Tenai įvykdžiau mergaitei duotą pažadą, įsivaizduodamas rausvą patinusį avarinį išėjimą. Nebuvo taip lengva, kaip maniau. Tad man liko du kartai.

Mergaitė atsibudo tik antrą valandą po pietų.

— Ar eisi šiandien į darbą?

— Reikėtų nueiti, nes trūksta pinigų. Draugės manęs lauks. Manys, gal ta kekšytė kur nusibaigė. O tu?

— Man irgi reikia eiti. Ateisi rytoj?

— Kai neturiu papildomų darbų, galiu išeiti anksčiau.

Palydėjęs merginą, nusimaudžiau ir apsivilkau drabužiais, parsineštais iš skalbyklos. Pajutau lygintuvo garų kvapą. Dirbti skalbykloje būtų be galo nuobodu, tektų leisti dienas uždaroje patalpoje be perstojo lyginant. Įsivaizduodamas lyginimą, prisimenu save, skutantį avarinį išėjimą. Che che. Dabar suprantu, kad tai buvo ne skutimas, o lyginimas. Dabar galiu pasakyti, kad avarinis išėjimas dėl plaukų buvo susiraukšlėjęs. Gera jį išlyginti iki tokio, kaip mažos mergaitės. Kodėl, kai senstame, viskas raukšlėjasi? Kokių raukšlių įsitaisiau aš? Raukšlių kaktoje, atsiradusių kuriant kietuolio įspūdį? Randą ant peties po peilio dūrio?

Kavinėje, kurioje dažnai lankydavausi, dar nebuvo nė vieno pažįstamo. Tik į virtuvę atėjusi dirbti virėja.

— Ponia, prašau keptų ryžių su kimči.

— Gerai. Luktelėk.

Ji visada juda per lėtai. Tačiau aš jai labai patinku, tad dažnai mane pavaišina. Girdėjau, kad ir jos sūnus išėjo iš namų, kai jam sukako penkiolika metų. Bet, girdi, kartais paskambina. Aišku, kaip jis gyvena. Ilgam apsistoja motelyje, kaip aš, arba su kokia kekšyte sukūrė šeimą. Aš ją užjaučiu. Iš plačių sėdmenų atrodytų, kad ji pagimdė daug vaikų, tačiau teturi vieną sūnų. Iš tiesų jis niekuo dėtas. Kad ir kaip uoliai mokytųsi, jis nėra toks gudrus, kad įstotų į universitetą, todėl kvaila likti mokykloje. Kur mokytojai muša, o bendraklasiai tyčiojasi. Jei kumščiais neapsigini, tai geriausias sprendimas — pabėgti. Tėvai, net gailėdamiesi savo vargšo sūnaus, kuriam nepavyko įstoti į universitetą, neturi už ką atidaryti mažos kavinukės. Tad ir šeimai, ir jam pačiam geriausias sprendimas — pabėgti iš namų. Tik tėvai mano, kad vaikai kvaili. Mes viską puikiai suvokiame. Visi žino, kad susiraukšlės ir kuo galų gale viskas baigsis. Teta, nesijaudink. Tavo sūnų taip pat pamaitins koks nors geras žmogus, toks, kaip tu.

Man grūdant ryžius į burną, užėjo Džiongšikas. Vos mane pamatęs, išsišiepė ir trinktelėjo per pakaušį.

— Ei, pydare, kur buvai? Neatsiliepei į mano iškvietimą.

— Buvau trumpam išvykęs su svarbiu reikalu, gaidy.

— Koks dar svarbus reikalas, pydare? Tikriausiai buvai kokio motelio kambary.

— Tik nevaryk, geriau pavalgyk. Ar jau valgei?

— Dar nėra trijų, tad aišku, kad nevalgiau. Seni, duok man vieną hedžiangkuko [* Tradicinė korėjietiška sriuba iš jautienos sultinio ir daržovių, kartais su jaučio krauju].