Kim Young-Ha - Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Mes bendraamžiai. Merginos sukasi aplink jį dėl gražaus veido. Bet dėl gero būdo jis nelabai moka su jomis tvarkytis. Kartą permiegojo su viena mergaite, namuose turėdamas kitą, dėl to kilo sąmyšis. Su juo gyvenančios mergaitės vardas buvo Nara, dėl jos turėjau vargo, nes ji garsiai raudojo mano namuose. Praeitais metais ji netikėtai užsuko pas Džiongšiką, kai šis svetimavo su kita, ir persipjovė sau venas sudaužytu alaus buteliu, po to buvo išvežta į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Kartą jis vienai ištekėjusiai moteriai skustuvo ašmenimis perrėžė veidą, nes ji įsimylėjusi visur sekiojo iš paskos. Ta moteriškė nukentėjo ir nuo Naros, nes negalėdama jo pamiršti paliko žinutę balso pašte. Matyt, Nara viską pasakė jos vyrui. Tokia buvo atkakli.

Su Nara iš pradžių draugavau aš. Galų gale viskas susiklostė gerai, nes mes netikome vienas kitam. Pastebėjau, kad Džiongšikas nenuleidžia nuo jos akių, o vieną dieną jis atėjo pas mane visai nusilakęs ir įrėmęs grėsmingą žvilgsnį prisipažino.

— Ei tu, pydare. Ar myli Narą?

Mane prajuokino jo vaikiškas klausimas, tačiau jo veidas buvo tikrai rimtas, tad juokauti negalėjau.

— Ko lendi į mano asmeninius reikalus, asile?

— Tiesiog klausiu, pydare. Tuoj pat atsakyk. Džiongšikas mygo mane dar atkakliau. Nesąmonė, kai negali suprasti, ko jis nori.

— Apie kokią meilę kalbi? Nenusipezėk. Tiesiog susitikinėju.

— Eik tu, pydare. O ar aš galiu su ja susitikinėti? Nudžiugau. Aš jai nejaučiau nieko ypatingo, tikrai netikome vienas kitam.

— Tada tu mane vaišini, asile.

Derėdamiesi dėl Naros, gėrėme visą naktį. Džiongšikas palengvėjusia širdimi tądien išleido per daug pinigų. Leido man paišdykauti su baro kekše. Paskui įbruko jai pinigų, kad praleistų naktį su manimi. Tačiau buvau toks girtas, kad neatsimenu, ar jos papai buvo dideli, ar maži. Prisimenu tik tiek, kad ryte atsibudau motelio kambaryje. Nuo tos dienos Nara pradėjo gyventi su Džiongšiku.

Suvalgęs hedžiangkuką, Džiongšikas atsikėlė ir niūriai pažvelgė pro langą.

— Po velnių, saulė dar aukštai. Kodėl žiemos diena tokia ilga?

— Eik tu, smaukale, dar tik trečia valanda.

Džiongšikas užmetė akį į laikrodį pasitikrinti, kiek laiko, ir staiga tyliai paklausė:

— Ei, ar pastaruoju metu turi pinigų?

— Kiauros kišenės. Vakar susikaliau dėl bananų, bliamba.

— Ką čia kalbi?

— Tau nebūtina žinoti.

— Tai šiandien prasimanykim.

— Ką ketini daryti?

— Ką nors nudobkim. Taip bus geriausia.

— Su praradusiais protą nuo gėrimo neprasidedu. Velniop. Kam mums reikia tokių nešvarių darbelių? Ar manai, kad galiu sau leisti ką nors nudobti? Jei mus sugaus, pakliūsime į kalėjimą bent trejiems metams. Tai juk rimtas nusikaltimas. Užmiršai, kad Džiongdalas už tai jau sėdi.

— Ak tu, pydare. Labai pasikėlei. Tai iš ko, ožy, gyvensi toliau?

Trumpai padvejojęs, nutariau nenusileisti. Galbūt ji pareis namo anksčiau arba jau džiaugiasi, kad rankose turi pinigų.

— Eik su kuo nors kitu. Šiandien jaučiuosi šūdinai.

— Aišku. Pasakyk Narai, kad šiandien išėjau į miestą gaudyti klubams klientų.

— Ar Nara patikės, kad išėjai į klubą gaudyti klientų?

— Sakyk, kad ekonominės krizės laikais nusprendžiau sąžiningai padirbėti tėvynės labui.

Išsiskyręs su Džiongšiku nuėjau į biliardinę, kur buvo keletas pažįstamų. Lengvai laimėjau trisdešimt tūkstančių vonų, vos keletą kartų pajudinęs lazdą. Nuėjęs į tualetą, įdėjau į pranešimų gaviklį nusėdusius elementus, ir kai vėl pakėliau lazdą, bemat garsiai nuskambėjo signalas, pranešantis, kad laikas juos įkrauti.

— Oi, skamba gaviklis, atleiskite.

Po to surenku bet kokį numerį ir sakau:

— Sveikas, broli. Čia aš, Uhionas. Taip. Supratau. Tuoj ateisiu.

Grįžęs prie biliardo stalo, imu skiesti kitiems žaidėjams:

— Klausykite, aš jau einu, manęs ieško brolis.

— Tai debilas. Bando pasprukti su laimėtais pinigais.

— Velniai griebtų, tiesiog taip nutiko. Iki pasimatymo.

— Susikišk į šikną.

Labai gaila, bet neturiu išeities. Tai viskas, ką galiu padaryti, norėdamas išsaugoti trisdešimt tūkstančių vonų. Tiek turėdamas galiu ramiai praleisti dieną ir susimokėti už vakarienę ir alų.

Pažiūrėjau kelis videofilmus. Iš jų pusę jau buvau matęs, pusės dar ne, nors visi beveik vienodi. Korėjietiški erotiniai filmai, kuriuose šiurkščiai dulkinamasi po antklode. Juokingi kvailiai. Jeigu nori pasidulkinti, tai viską ir rodyk. Kas čia dabar? Piktindamasis žiūriu toliau, nes daugiau nėra ką veikti.

Jau dvylikta nakties, o mergaitė nepareina. Ar nuėjo į motelį su klientu? Išsiskėtėlė, netyčia nusikeikiau. Užsidirbsiu daug pinigų. Tada atidarysiu jaukią kavinę arba karaokės saloną, merginai liepsiu dirbti kasoje, dar pasamdysiu kokį studentą ir galėsiu gyventi be jokių rūpesčių. Norėdamas nors pabandyti, turiu sukaupti bent penkiasdešimt milijonų vonų. Po velnių, iš kur paimti tiek pinigų?

Tikiuosi, kad mergina greitai sugrįš. Šiandien važiuosiu su ja į Misari kaimą. Kuo ilgiau bendrauju, tuo ji man gražesnė. Man labai patiko, ką ji pasakė, kai vakar susimovėme pyzdindami bananus: „Jūs nesilaikote darbo etikos.“ Ji aistringa ir klusni. Argi vakar ji nenuleido sijono, kai paprašiau nusiskusti? Daugiau tokių merginų nėra. Jeigu ji būtų Nara, alaus butelis jau stirksotų mano galvoje.

Po šios žiemos man bus jau dvidešimt vieni. Esu per senas staipytis ant motociklo arba gatvėje klubui vilioti klientus. Nenoriu gyventi gaujoje, saugodamasis vyresniųjų. Negalėsiu patogiai gyventi ir šeimoje. Gal susirasiu neblogą kekšytę, sukursiu su ja šeimą ir įsidarbinsiu pervežimo paslaugų įmonėje. Tai geriau nei dirbti klubo agentu gatvėje, nors ir labai spaustų. Asilas Džiongšikas dar nori ką nors nudobti. Jis dar nesubrendęs. Girdėjau, kad jei nori dirbti kurjeriu, reikia draugo, su kuriuo gerai sutartum. Atrodo, kad tokiam darbui puikiai tiktų Mjongsu, kada nors gerai pavaišinsiu jį gėrimais ir rimtai pasikalbėsiu.

Videofilmai vis dar sukasi. Šiuo metu erotiniuose filmuose pasirodo vis daugiau užsieniečių. Blondinės su velniškai dideliais papais ir mėlynomis akimis. Girdėjau, kad Pusane [* Didžiausias Pietų Korėjos uostamiestis]jų daug. Turbūt labai brangios. Kai Džiongšikas liausis kvailiojęs, būtinai nuvažiuosiu.

Videofilmas baigėsi. Parašyta, kad jis nufilmuotas kažkur Amsterdame. Po velnių, kaip susigaudyti, kur filmuota — Amsterdame ar Niujorke, jei niekada ten nenuvažiuosiu? Šunsnukiai, koks skirtumas, dulkintis Pusane ar Amsterdame, jei tai vyksta kambaryje po antklode. Mūsų šalis į tokią padėtį pakliuvo per tuos pydarus. Per tuos šunsnukius, kurie dulkinimąsi filmuoja užsienyje, ir prasidėjo ekonominė krizė. Net ir čia viskas šūdina.

Durys girgžteli ir atsidaro. Vos užsnūdęs, pašoku ir įjungiu šviesą. Mergina eina neįprastai. Susvyruoja ir nugriūna. Gal vėl prisisiurbė? Noriu pridengti ją paklode, nes nemalonu ją tokią matyti, bet mergaitė bando kažką pasakyti. Nieko nesuprantu. Kas atsitiko? Kažkas čia ne taip. Nuspyręs paklodę, pasilenkiu prie merginos, bet jos akių nesimato. Visas veidas sumuštas iki mėlynių, ties lūpomis prakirstas, o vietomis išrauti kuokštai plaukų.

— Ei, kas tau nutiko? Kokie pydarai taip padarė? A?

— Būk geras, padėk man atsigulti.

Vargais negalais tai pasakiusi, ji vėl susmunka. Vienu judesiu pakeliu ją ant rankų, paguldau ant lovos, bet apžiūrėjus šviesoje atrodo dar prasčiau.