Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

Moteris lyg išsigandusi užsidengė veidą. Užsimovęs pirštines, išsitraukiau iš voko nuotrauką. Tai buvo ganėtinai gera fotografija. Tikriausiai profesionalaus fotografo daryta juostiniu aparatu.

— Tuoj pat nuo nuotraukos nuimk pirštų atspaudus!

Įdėjau nuotraukų voką į įkaičiams skirtą polietileninį maišelį ir jį užspaudžiau.

— Ponia, vis tiek turėsite važiuoti su manimi į policijos nuovadą, nes esate pirmoji liudytoja. Na, jei ekspertai jau viską apžiūrėjo, kvieskite greitąją pagalbą, kad išgabentų lavoną, užplombuojame įvykio vietą ir išvykstame. Inspektoriau Džo, ar jau viską nufotografavai?

Inspektorius Džo pakėlė aparatą. Pirmi mikroautobusu išvyko ekspertai. Greitosiomis apsižvalgęs aplinkui, išvažiavau į policijos nuovadą. Moterį pasodinau ant užpakalinės sėdynės kartu su inspektoriumi Džo. Sunku nusakyti keistą tos moters paliktą įspūdį. Gal naujokas inspektorius Džo to nepastebėjo, bet aš jutau kvapą. Primenantį išvalyto tualeto kvapą. Be lašo vandens švariai iššveistos grindys, silpnas oro gaiviklio dvelksmas, atviras intymumas, ką tik nuplauti nešvarumai ir taip toliau.

Parengiau įprastus pranešimus žurnalistams, išsiunčiau pirmąjį raportą į centrinę būstinę, paskambinau prokurorui — per tą laiką įtampa kiek atlėgo.

— Palik man visus kitus, o pats apklausk moterį, — nurodė man skyriaus vadovas.

— Kaip įtariamąją? Ar kaip liudytoją?

Vadovas be žodžių stebeilijosi į mane. Atrodo, ir jis negalėjo priimti sprendimo.

— Šį kartą apklauskime kaip liudytoją. Apklausime ir kaip įtariamąją, kai sužinosime pirštų atspaudų tyrimo rezultatus ir numanomą mirties laiką, okei?

Pasodinau moterį ir įjungiau nešiojamąjį kompiuterį. Brrrr, girdžiu, kaip pradeda veikti kietasis diskas. Mano kompiuteryje nėra gražių istorijų. Jis pilnas istorijų apie žmogžudystes, prievartavimus, vagystes ir apgaules. Kartą tuo kompiuteriu norėjau parašyti romaną. Nuostabią meilės istoriją. Tai buvo šokiruojantis sumanymas. Jau viskam įgijau imunitetą. Manęs nebegalėjo paveikti nei žmogžudystė iš pavydo, nei grupinis išprievartavimas. Tai buvo tik viena iš daugelio man tekusių užduočių. Visiška kasdienybė — panašiai skalbyklos savininkas žvelgia į kailinį paltą, o akademinio rašymo mokytojas į studentų darbus.

Ar aš galėčiau parašyti istoriją apie savo šeimyninį gyvenimą? Na... atrodo, kad jau nebegaliu. Prabėgo per daug metų, kad galėčiau tai aprašyti. Be to, abejoju, ar kas nors norėtų tą mano istoriją skaityti. Jai sukurti turėčiau skirti visą savo gyvenimą, tačiau kitiems tai būtų paprasčiausia meilės istorija. Čia — pasaulio dugnas. Šiukšlynas. Visi čia patekę tampa šiukšlėmis. Aš gyvenu jas tvarkydamas. Betvarkant šiukšles, man viskas ima atrodyti lyg šiukšlės. Graži meilė? Nėra tokio dalyko. Visada būna ir pavyduliavimo, ir jausmingumo, tinkamo aprašinėti moksleivės dienoraštyje.

Pasiteiravęs jos adreso, asmens kodo, profesijos, ar buvo teista, pradėjau apklausą. Vardas — Dži Gjonghi, profesija — namų šeimininkė, teista nebuvo. Moteris kažkodėl labai jaudinosi. Vis nesuprato mano klausimų. Ėjimo į turgų laikas keitėsi. Grįžimo — taip pat. Ar ši moteris kalta? Vis dėlto sunku patikėti, jog ji sunkiu daiktu, o ne ginklu, nužudė visa galva už save aukštesnį vyriškį. Ar ji turi meilužį? Tai labiausiai tikėtinas scenarijus.

— Ar jūs turite meilužį?

Moteris staiga kilstelėjo galvą. Pabandžiau paklausti dar kartą:

— Turite meilužį?

Moteris lėtai papurtė galvą.

— Jūs puikiai žinote, kad negalite meluoti. Kitaip būsite nubausta už melagingą liudijimą ir iš karto pateksite į kalėjimą.

Žinoma, tai netiesa. Nes prisipažinimas policijos nuovadoje nelaikomas melagingu liudijimu.

— Klausykite, ponia. Jūs neturite alibi. Ar suprantate, ką sakau? Argi būna moterų, kurios grįždamos iš turgaus neišsaugotų jokių pirkimo čekių? Kada ėjote į turgų, taip pat neaišku. Niekas netrukdo įtarti, kad jūs pati esate įtariamoji. Ar tai jūs nužudėte?

Ji gindamasi energingai sumosavo rankomis: aš nežudžiau, kodėl turėčiau žudyti, tam nėra jokios priežasties. Jaučiausi tikrai nepatogiai. Negalėjau oficialiai pateikti jai kaltinimų, nors ji ir neturėjo alibi, nes sunkus daiktas, kuriuo buvo smogta, nebuvo surastas. Neturėjau įtikinamos versijos. Galėjau tik provokuoti. Arba išplėsti tyrimą, įtraukti į jį aplinkinius žmones ar finansinius vyrų santykius.

— Tarkime, jūs nenužudėte. Ar nieko negalėtumėte įtarti? Kas turėtų nuoskaudų dėl pinigų arba su kuo buvo blogi santykiai?

Ji pradėjo graužti nagus. Aišku, kad tokia apklausa užtruks visą naktį. Po ilgo tylėjimo ji pasakė tik tiek:

— Aš alkana.

Jaučiau, kad mane apleidžia jėgos.

— Ar tokiomis aplinkybėmis dar jaučiate alkį?

Moteris nežymiai linktelėjo galvą. Pajutau alkį ir aš. Laikrodis rodė, kad po šeštos valandos jau prabėgo nemažai laiko. Neturėjau išeities. Turėjau ją pavalgydinti. Išeidamas paprašiau inspektoriaus Džo išsiaiškinti, kokia jos reputacija ir kokios kalbos apie ją sklinda netoli įvykio vietos.

Ji tylomis įsidėjo šaukštą į burną. Ir staiga ryžtingai pakėlė galvą.

— Pone inspektoriau, dėl tos nuotraukos.

Nuo jos lūpų nulašėjo sultinys.

— Kalbate apie nuotrauką, likusią ant vitrinos?

— Taip.

— Ir ką?

— Manau, kad tai tas žmogus.

Aš padėjau šaukštą.

— Tai vyras?

— Taip.

— Ar jis dažnai ateidavo?

— Taip. Labai dažnai.

— Kuo jis užsiima?

— Nežinau. Ateidavo bent kartą per savaitę. Jis daug fotografuoja.

— Na ir kas?

Jos skruostai paraudo.

— Matote... atrodo, kad aš jam labai patinku.

Valgis vėso. Prarijęs pirmą gurkšnį, paraginau ją kalbėti toliau. Ji nebenorėjo valgyti. Tik tuščiomis akimis pradėjo pasakoti istoriją. Sakė, kad ji dirbo mažos statybos įmonės sekretore. Tai buvo pirmas darbas, baigus prekybos mokyklą, bet jis nebuvo labai patrauklus. Pradykinėjusi trejus metus, ji pakeitė darbą, bet mažai kas pasikeitė. Pagaliau išėjo iš jo ir pradėjo susitikinėti su vaikinu. Tačiau tas vaikinas po ketverių metų ją metė ir vedė kitą. Tuo metu jos tėvas, vienintelis šeimos narys, mirė, ir ji pasiliko pasaulyje visiškai viena. Tada atsitiktinai susipažino su dabartiniu vyru, fotostudijoje pasimylėjo ir teko gyventi kartu. Jis turėjo nesėkmingų vedybų patirtį, tačiau jai buvo geras ir išmokė nesudėtingos spausdinimo technikos. Jų gyvenime nebuvo nesklandumų (tai sakydama, ji vos vos sudvejojo, bet apsisprendė tęsti mintį), bet tai ir tapo gyvenimo problema, pridūrė. Tarp vyro ir žmonos nieko nevyko. Neatsirado vaikų (ji nepaaiškino, dėl kieno kaltės), tad visiškai suprantama, kad jai atsibosdavo darbuotis fotostudijoje, kur ištisas dienas mažoje patalpoje ryškindavo kitų padarytas nuotraukas ir grąžindavo jas atspausdintas.

Iš pradžių jai buvo įdomu žiūrinėti kitų žmonių fotografijas. Tačiau tas susidomėjimas ilgai netruko, nes visos klientų nuotraukos buvo labai panašios — fotografijos, įamžinančios keliones, mokyklos baigimo nuotraukos, priėmimo į mokyklą nuotraukos, žaidžiančių vaikų nuotraukos, nieko daugiau. Visos jos buvo bemaž vienodos, tad netruko pabosti. Profesionalios nuotraukos niekada nepatekdavo į jos rankas, nes nespalvotas nuotraukas vyras spausdindavo pats, o spalvotas atiduodavo į specializuotas studijas.

— Kas iš to? Ką gi norite pasakyti?

Niekaip negalėjau suprasti, kas šią istoriją sieja su tuo įvykiu. Moteris, padėjusi šaukštą, nusivalė burną. Jos lūpos buvo mažos ir putlios. O veido ovalas grakštus. Atrodė patraukliai. Dabar ji darė visai kitą įspūdį nei įvykio vietoje ar tardymo kambaryje. Ar galėčiau tokią moterį pakviesti į pasimatymą? — netikėtai šmėkštelėjo mintis. Ar galėtume praleisti naktį motelyje, iš ryto pusryčiauti nepasigražinę, o išsiskyrę — ilgėtis vienas kito? Ar galėtume taip gyventi? Moteris tęsė istoriją: