Kim Young-Ha: Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui

— Ir tada pasirodė tas vyras. Iš pradžių tiesiog priimdavau jo negatyvus, užrašydavau vardą ir nerūpestingai atiduodavau kvitą. Išspausdinus išeidavo labai gražios nuotraukos. Jis fotografavo gamtą, manau, kažkur Čedžu saloje. Kartą atidžiai žiūrinėdama jo puikias fotografijas pastebėjau, kad tarp jų yra ir vienas keistas kadras. Tarp gamtos panoramų staiga pamačiau nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota žmogaus pėda. Po to vėl ėjo gamtos vaizdai. Vadinasi, jis fotografavo gamtą, staiga nufotografavo savo pėdą, ir vėl gamtą, ar ne?

Jos veidas dažnai parausdavo. Šiandien mirė jos vyras. O veidas rausta kalbant apie kitą. Labai įdomu.

— Todėl, kai jis atėjo atsiimti nuotraukų, tyliai paklausiau: kodėl nufotografavote pėdą? Jis nusišypsojo. Pasiteiravo, ar pastebėjau, ir paklausė, ar kartais manęs neapima noras nufotografuoti savo pėdą. Aš atsakiau: kas gi galėtų užsimanyti fotografuoti tokį dalyką, kaip savo pėda? Manau, kad pėdų nepamatytum net pervertęs visą krūvą žmonių atneštų fotografijų, nebent ji ten pakliūtų per klaidą.

Ji buvo teisi. Ir kuo gi įdomi ta pėda?

— Tokia buvo pradžia. Galbūt jis visada tokiu būdu stengiasi prisigretinti prie moterų iš fotostudijų. Tarsi netyčia tarp kitų įmaišo ir dėmesį patraukiančių fotografijų.

— Gali būti.

Moteris gurkštelėjo arbatos. Tada garsiai suskambo mano mobilusis telefonas. Vadovas. Jis piktinosi, kad taip ilgai vakarieniauju, atsakiau, kad tuoj grįšiu.

— Turime grįžti. Viršininkas labai supyko.

Moteris sunkiai atsiduso ir atsikėlė, tvarkydamasi savo drabužius.

— Ar jūs tikrai manote, kad aš kalta?

Aš paneigiau.

— Ne. Dar reikia išsiaiškinti.

Jau buvo visiškai tamsu. Mes ėjome lėtai, lyg netekę jėgų. Iš nugaros moteris atrodė kažkaip graudžiai. Šiandien ji prarado savo vyrą (tačiau nežinia, ar jie mylėjo vienas kitą) ir išdavė tą vyriškį, jeigu jie tikrai mylėjo vienas kitą. Jeigu rytoj bus ištirti pirštų atspaudai ir jos alibi nepasitvirtins, visiškai tikėtina, kad ji bus apkaltinta žmogžudyste ir tuoj pat paklius į kalėjimą. Galbūt ji visą gyvenimą praleis moterų kalėjime.

Aš trumpai perpasakojau vadovui iš moters išgirstą istoriją apie tą vyrą. Vadovas paliepė įrašyti jį į įtariamųjų sąrašą ir baigti apklausą. Vyriškis bus iškviestas į policijos nuovadą, kai tik sužinosime jo gyvenamąją vietą.

— Ar leisime jai eiti, kai baigsime apklausą?

— Taip. Kol kas ji tėra liudytoja. Hhmm. Tegul eina, bet išsiųsk pas ją porą vyrukų. Tegul vėl sulaiko, jei tyrimų grupė ką nors išsiaiškins.

Ji bejėgiškai sėdėjo tardymo kambaryje.

— Dirbame toliau.

Ji giliai atsiduso ir nurijusi seilę tęsė pasakojimą.

— Kaip jau sakiau, jis ateidavo dažnai. Kiekvieną kartą palikdavo negatyvų. Juose būdavo vis daugiau keistų dalykų. Po pėdos buvo bamba. Ak, nežinau, ar derėtų tai pasakoti.

— Kalbėkite.

— Klubai, buvo netgi klubai. Vyriški. Nebuvo labai bjauru, nes jis buvo profesionalas. Jie buvo nufotografuoti lyg pilnėjantis mėnulis giedrą naktį.

— Ar juos pamačiusi ką nors pasakėte?

— Taip.

Kokia drąsi moteris. Ar nebūtų pakakę tyliai atiduoti fotografijas, net ir su klubų atvaizdu.

— Na... kaip čia pasakius. Aš jaučiau, kad jis nori mane užkalbinti. Jūs nesuprasite. Visą dieną ten sėdėti be galo nuobodu. Mano vyras buvo labai šiurkštus ir studijoje būdavo labai retai.

— Kur jis eidavo?

— Pasak jo, eidavo į go žaidimo klubą. Jis labai mėgo žaisti go. Bet aš nemanau, kad jis eidavo tik į klubą. Kas žino, kur jis vaikštinėjo. Šiaip ar taip, aš likdavau visai viena. Man buvo be galo nuobodu tik sėdėti ir kišti negatyvus į spausdintuvą. Ir staiga vyriškis, kuris man nori kažką pasakyti. Gal tai skamba keistai, bet man buvo labai malonu. Norėjau net padėkoti. Taip, tai tiesa. Šneku tokius dalykus savo vyro mirties dieną. Atrodau išprotėjusi, ar ne?

Patraukęs kompiuterį į šoną, gurkštelėjau kavos.

— Ne, kalbėkite toliau.

— Mes labai daug šnekėjomės.

— Apie klubus?

Labai apgailestavau netyčia prasižiojęs. Ji nužvelgė mane pagiežingu žvilgsniu.

— Žinoma, manote, kad esu išprotėjusi moteriškė, nes policijos nuovadoje šneku tokius dalykus.

— Atsiprašau. Pasakokit toliau.

— Gerai, papasakosiu. Jis sakė esąs kolegijos lektorius. Sakė, kad fotografija yra jo pomėgis. Turi žmoną, kuriai šis pomėgis nepatinka, nes jis brangiai kainuoja. Beje, jis nuolat mums nešdavo negatyvus. Vieną dieną jis nufotografavo visą nuogą kūną. Kūnas buvo gražus. Aš ilgai tylomis į jį žiūrėjau. Buvo smalsu, ką jis nori man pasakyti. Maniau, kad nebūtina taip elgtis, jeigu nori su manim permiegoti, ak, Dievulėliau, ką čia šneku. Tiesiog man šovė tokia mintis, ir tiek. Jo nuogo nuotrauka nebuvo labai erotiška. Jis išsilenkė lanku kaip kamuolys. Svarbiosios vietos nesimatė. Staiga ir aš užsimaniau pasidaryti tokią nuotrauką. Suprantate šį pojūtį. Lyg tapau bendrininke. Taip jaustumeisi, pavyzdžiui, slapta nuo vyro su svetimu žmogumi keisdamasi meilės laiškais. Tad, kai jis atėjo, paklausiau: kaip jaučiatės fotografuodamas save nuogą? Jis nusišypsojo. Man labai patiko jo šypsena. Ir atsakė. Jautėsi lyg sugrįžęs į vaikystę ir atjaunėjęs, ir pridūrė, kad galiu paprašyti, jeigu noriu nusifotografuoti nuoga. Aš atsisakiau, net mojuodama rankomis. Tada jis iš karto atsisveikino ir išėjo.

Ėmiau nervintis:

— Pasakokite tik tai, kas svarbiausia.

Moteris atrodė labai nustebusi, tarsi pabudusi iš sapno.

— Atsiprašau, plepėjau per daug, ar ne?

— Jums taip pat svarbu kuo greičiau baigti ir eiti.

Pasižiūrėjau į laikrodį. Buvo septynios trisdešimt. Moteris giliai įkvėpė ir vėl ėmė pasakoti:

— Vieną sykį jis atsitiktinai prasilenkė su mano vyru. Jis visada lankydavosi tik tada, kai vyro nebūdavo, o tą dieną vyras iš kažkur sugrįžo. Buvo labai keista. Gal vyrai viską išsyk supranta. Maniškis atidžiai nužvelgė tą vyriškį. Gal ką pajuto. Aš skubiai padaviau jam voką su fotografijomis. Vėliau jis manęs paklausė, kas buvo tas senyvas vyras. Aš bjauriai pamelavau. Atsakiau, giminaitis. Atrodo, jis nepatikėjo. Bet vieną dieną vyras sužinojo. Jis užėjo man spausdinant nuotraukas. Eik, pailsėk. Vyras stumtelėjo mane į šalį. Aš užsispyriau dirbti toliau, bet jis kažkodėl parodė didelį ryžtą. Tos dienos negatyvuose buvo...

— Kas buvo?

— Aš.

— Jūsų nuogos nuotrauka?

Ji nusišypsojo droviai lyg gimnazistė.

— Ne. Tiesiog tai buvo mano momentinės nuotraukos. Aš sėdžiu fotostudijoje, grįžtu iš parduotuvės, važinėju dviračiu ir taip toliau.

— Vyras tai pamatė.

— Taip.

— Ar jis supyko?

— Ne. Jis atrodė labai nuliūdęs. Išgėrė ir neužmigo visą naktį. Man jo buvo truputį gaila. Kokie jūsų santykiai, paklausė. Atsakiau, kad mūsų niekas nesieja. Jis tik vienpusiškai mane įsimylėjo. Nieko daugiau.

— Ar tai viskas?

— Po to karto jis sukiodavosi aplink studiją, bet vidun nebeužeidavo. Vyras visą laiką mane prižiūrėjo ir išėjęs sugrįždavo į studiją net neperspėjęs.

— Buvo slogu?

Moteris linktelėjo.

— Tiesą sakant, taip. Aš netgi ėmiau neapkęsti savo vyro. Ak, bet vis dėlto ne tiek, kad norėčiau jį nužudyti.

— Tad kas tose konfiskuotose nuotraukose?

— Ak, kalbate apie anas. Tą rytą vyriškis, jau kurį laiką nė kojos nekėlęs į studiją, užsuko vėl. Tuo metu, kai vyro nebuvo. Man buvo ir malonu, ir baisu. Nes nežinojau, kada jis gali pasirodyti. Palikęs negatyvus, vyriškis pasakė, kad tai paskutinis kartas. Skubiai įkišau negatyvus į spausdintuvą.