Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Nuėjome į Liozos namus norėdami pažiūrėti, kaip jis laikosi, ir paklausti, ar norėtų važiuoti drauge su mumis, kad padėtų atpažinti užpuolikus. Jo tėvui papasakojome, kad rengiamės važiuoti į Tiraspolį įvykdyti teisingumo: nubausti tuos, kurie užpuolė jo sūnų. Liozos tėvas leido jam važiuoti drauge ir visiems palinkėjo sėkmės. Jis labai džiaugėsi, kad Lioza turi tokių draugų kaip mes, nes nuoširdžiai tikėjo sibirietiška ištikimybės grupei filosofija.

Lioza nieko nepasakė. Pasiėmė striukę ir išėjo drauge su mumis. Visi kartu sugrįžome į mano namus ir viską suplanavome. Maždaug aštuntą valandą vakaro priešais mano namus susirinko kokios trys dešimtys draugų. Mama iš karto suprato, kad bus bėdos:

— Gal būtų geriau, jeigu nesikištum. Gal geriau lik namie?

Ką gi galėjau atsakyti?

— Nagi, mama, nesijaudink. Greit apsisuksim ir grįšim...

Vargšė mama, niekada nedrįso pasipriešinti mano sprendimams, dar ir dėl to ji tiek prisikentėjo.

Turėjome tikslą: Tiraposlio priemiesčio parke buvo tokia vieta, kur vakarais rinkdavosi miesto kvailiai. Ta vieta vadinosi „Poligonas”. Paaugliai ten paprastai važinėdavosi motoroleriais, ant laužo kepdavo mėsą ir niekieno netrukdomi iki vėlumos vartodavo alkoholį bei narkotikus.

Reikia pasakyti, kad nors ten visuomet būdavo daug žmonių, mes važiavome įsitikinę, jog įvykdysime teisingumą, pasėsime chaosą ir visus sumalsime, nes puikiai žinojome, kad to miesto gyventojai nelaimėje nesivienija. Jie rinkdavosi į grupes tik norėdami pasiausti ir pasilinksminti, tačiau kai ateidavo laikas suvesti sąskaitas, kiekvienas išsilakstydavo kas sau.

Nenorėdami kristi į akį miestą pasiekėme maršrutiniu autobusu. Paskui, pasidaliję po penkis, patraukėme į parką. Melas parodė man būgninį pistoletą su penkiais šoviniais. Tai buvo senas, nedidelio kalibro ginklas, kurį meiliai vadindavau „priešistoriniu”.

— Parodysiu aš jiems šį vakarą! — tarė ir plačiai nusišypsojo. Buvo akivaizdu, kad jis nekantravo iškrėsti ką nors bjauraus.

— Šventasis Kristau. Melai, juk ne į karą einam! Slėpk tą šūdą, kad daugiau nematyčiau... — mintis apie tai, kad gali būti panaudoti pistoletai, man visai nepatiko. Šiek tiek dėl to, kad mūsų auklėjimas sako, jog šaunamieji ginklai gali būti naudojami tik ekstremaliose situacijose, tačiau ypač todėl, kad paaiškėjus, jog pirma pasitaikiusia proga čiumpi pistoletą, žmonės apie tave kalbės negražiai. Dar būdamas mažas išmokau iš savo dėdės, kad pistoletas, kaip ir piniginė, ištraukiamas tik tuomet, kai būtina panaudoti, o kitaip elgiasi tik idiotai.

— Juk pavojinga eiti nepasiėmus, gal jie apsiginklavę iki dantų, bus pasiruošę... — Melas bandė mane įtikinti, kad jo elgesys protingas.

— Įsivaizduoju, kaip pasiruošę: visi jau prisisiurbę, apsirūkę ir subadytomis venomis... Dėl Dievo meilės, Melai, jie alkoholikai ir narkomanai, deda į kelnes pamatę savo pačių šešėlį, nejaugi tau ne gėda prieš tokius išsitraukti pistoleto?

— Na, gerai, jo nenaudosiu, bet laikysiu paruoštą, ir jeigu padėtis taps kritiška...

Žiūrėjau į jį kaip į psichinį ligonį. Jam buvo neįmanoma ką nors išaiškinti.

— Melai, patikėk manimi, vienintelis žmogus, galintis padėtį pakreipti kritiška linkme, esi tu su savo sumautu pistoletu! Jeigu pamatysiu tave jį naudojant, daugiau niekada su manimi nebesisveikink, — trumpai nukirtau.

— Gerai, Kolima, nepyk, nenaudosiu, jeigu nenori. Vis dėlto žinok, kad kiekvienas gali daryti tai, ką nori, — bičiulis bandė pamokyti mane mūsų įstatymų.

— Žinoma, kaipgi kitaip. Kiekvienas gali daryti ką nori, jei yra vienas. Kai būna drauge su kitais, privalo griežtai laikytis taisyklių. Tad nebesiginčyk... — bendraudamas su Melu visuomet stengdavausi, kad mano žodis būtų paskutinis. Tik šitaip galėjau tikėtis, jog mintis tarsi aidas nuskambės jo galvoje.

Priėję parką vėl susibūrėme į vieną grupę. „Pagrindiniai”, kitaip tariant, tie, kurie tarp paauglių buvo atsakingi, buvome tik aš ir Jurijus, kitaip vadinamas „Gagarinu”, jis buvo trejais metais už mane vyresnis. Turėjome nuspręsti, kaip tiksliai nustatyti Liozos užpuolikus ir kaip juos paskatinti pasirodyti.

— Sugaukime porą (bet kuriuos du) ir pagrasinkime, kad jeigu užpuolikai nepasirodys, juos nužudysime! — pasiūlė Besą, kurio strategiją būtų galima lyginti su tanku: jam judant pirmyn net medžiai linksta.

— Žinai, kaip būtų? Per tris sekundes visi išsilakstytų, o mes liktume su dviem niekuo dėtais nusitašiusiais idiotais rankose...

Norėjau pasiūlyti kitą planą, tačiau turėjau tai padaryti atsargiai. Mano galva, jo sėkmė priklausė išskirtinai nuo Liozos.

— ...Paklausykite, basakojai, sugalvojau vieną dalyką, kuris garantuotai suveiks, tačiau tam reikia, kad vienas žmogus būtų labai drąsus. Tu, Lioza. Reikia, kad parodytum, ką gali, — taręs pažvelgiau į jį. Atrodė lygiai toks, koks buvo: berniukas, neturintis visiškai nieko bendra su mūsų gauja. Iki pat viršaus užsagstyta striuke, storais akinių stiklais, su kuriais atrodė klaikiai, ir šešto dešimtmečio aktorių stiliumi kirptais plaukais. Jis buvo visiškai kitoks. Priėjo arčiau, kad geriau girdėtų, ką sakau.

— Turi nueiti ten vienas. Tie šunsnukiai tave pamatys ir garantuotai ką nors darys, o mes juos atpažinsime. Apsupsime teritoriją ir pasislėpsime už medžių, būsime pasiruošę veikti... Vos tik juos pamatysi, šauk, švilpk, ir mes akimirksniu užpulsime. Visa kita jau Viešpaties rankose...

— Neblogai, Kolima. Puikus planas, jeigu Lioza sutinka, — tarė Gagarinas, laukdamas, ką šis pasakys.

Lioza pasitaisė akinius ant nosies ir apsisprendęs tvirtu balsu tarė:

— Žinoma, sutinku. Tik paskui, kai užvirs jovalas, nežinau, ką daryti. Nemanau, kad mokėčiau ką nors primušti, niekada nesu to daręs...

Negalėjau atsistebėti to berniuko savigarba. Jis sakė apie save gryną tiesą ir visiškai nesibaimino. Išdėstė faktus ir tiek. Mano pagarba jam vis labiau augo.

— Kai iššoksime iš už medžių, pasislėpk. Besą bus greta tavęs, jeigu kam nors kiltų noras tave vytis.

Gagarinas davė Besai ženklą, pirštais rodydamas į akis, o paskui į Liozą.

— Nuo jo galvos net plaukas neturi nukristi!

Patraukėme parko vidurio link. Ėjome tamsoje, vengėme pagrindinių alėjų. Priėjome medžius, už kurių plytėjo asfaltuota aikštė. Jos pakraščiuose ratu sustatyti suoliukai skendėjo murzinoje geltonoje lempų šviesoje. Poligonas.

Buvo girdėti muzika, ant suoliukų, žemės ir motorolerių sėdėjo paaugliai. Gal kokios penkios dešimtys. Tarp jų buvo ir merginų. Visi labai atsipalaidavę. Pasidalijome į šešias grupes ir apsupome teritoriją. Nutaikęs tinkamą momentą pečiu švelniai stumtelėjau Liozą.

— Nagi, broliuk, parodykime jiems, kad su mumis, iš Žemupio, nejuokaujama...

Jis linktelėjo ir nuėjo į priešų lauko pusę.

Vos tik Lioza išėjo į atvirą vietą, aikštėje susirinkę paaugliai subruzdo. Kažkuris pakilo nuo suoliuko ir ėmė smalsiai nužiūrinėti, kiti rodė į Liozą ir juokėsi. Viena mergina kaip išprotėjusi ėmė klykti, juoktis ir žagsėti tuo pačiu metu. Buvo akivaizdžiai girta. Man jos balsas iš karto sukėlė šleikštulį, priminė prarūkytą suaugusios alkoholikės balsą, buvo labai šiurkštus, visiškai nemoteriškas.

— Žiūrėk, Kaili! Atėjo tas piderastas iš autobuso! Grįžo atsiimti savo markučių!

Mergina blogai tarė „r”, dėl to jos kalbėjimo maniera atrodė dar ir šiek tiek komiška.

Mes visi buvome sutelkę dėmesį, pasiruošę pulti, kai tik suprasime, kas tas tipas, į kurį ji kreipėsi. Ilgai laukti nereikėjo.