Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Kryžius turėjo mažesnę gaują, sudarytą iš kokių penkių dešimčių vyrų. Jie puldinėdavo tolimųjų reisų traukinius ir tuos, kurie iš deimantų kasyklų, buvusių ant Lenos upės kranto, kursuodavo į Pietų Sibiro regioną, vadinamą Altajaus kraštu. Vieną dieną jie padarė klaidą ir išėjo iš miško. Tuomet susidūrė su komunistinio režimo kariuomene. Bandė atsilaikyti, bet komunistų buvo daugiau: juos apsupo. Beveik visi žuvo mūšyje.

Urkos niekada nepasiduodavo. Pasidavimą jie laikė gėdingu, niekingu dalyku. Jeigu matydavo, kad padėtis darosi kritiška, vienas su kitu atsisveikindavo, palinkėdavo sėkmės ir puldavo į mūšį, kol priešas juos nužudydavo. Galimybė išgyventi atsirasdavo tik tuomet, jeigu tave sugaudavo dėl to, jog buvai sužeistas. Jeigu buvai sužeistas ir tave pagavo, tai nelaikoma niekingu dalyku.

Tame mūšyje komunistai sugavo tris jaunus urkas. Vienas jų buvo Kuzia. Jis buvo kontūzytas ir nualpo. Norėdami visiems sibiriečiams parodyti, kaip elgiamasi su besipriešinančiais valdžiai, Tagilo mieste, kurio gyventojai pasidavė rusams, o šie visur pristatė karinių padalinių ir policijos nuovadų, komunistai surengė pavyzdinį „liaudies” teismą kaliniams.

Daug žmonių nuėjo pasižiūrėti teismo proceso, nes daugelis sibiriečių mylėjo urkas ir palaikė jų kovą su komunistais.

Teisėjas ir jo „taryba”, kurią sudarė liaudies „atstovai”, žinoma, buvo komunistai. Visiems trims skyrė mirties bausmę. Bausmė — buvo sakoma nuosprendyje — turės būti įvykdyta kitą dieną sušaudant prie senosios geležinkelio stoties sienos.

Rytojaus dieną ten susirinko daugybė žmonių. Akcentuodami savo priešiškumą komunistiniam režimui daugelis atsinešė ikonų, o kryžius, kuriuos nešiodavo pasikabinę ant kaklo, išsitraukė ant marškinių viršaus. Moterys raudojo ir prašė suteikti malonę, vyrai meldė Viešpatį priimti tuos tris vergus, kurie netrukus bus neteisingai nužudyti. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Policijos nuovada net atsiuntė pastiprinimą, turėsiantį imtis veiksmų, jeigu minia pasidarytų pavojinga.

Galų gale atvežė nusikaltėlius. Išlaipino juos iš mašinos ir sustatę surakino grandinėmis. Nuvedė pas teisėją ir prokurorą, šis jiems perskaitė viską, kuo juos kaltino sovietų valdžia. Paskui teisėjas perskaitė baudžiamąjį nuosprendį ir įgaliojo policininkus nedelsiant jį įvykdyti.

Visi trys buvo nugręžti veidu į sieną, tačiau nė vienas jų nenorėjo šitaip stovėti, todėl atsigręžė į egzekuciją vykdančią komandą. Minia ėmė mėtyti kryžius nusikaltėliams po kojomis ir melsti Viešpaties malonės.

Šaudytojų komandos vadas sušuko kelis įsakymus savo vyrams. Šie paruošė ginklus, nusitaikė į taikinius ir šovė. Du nuteistieji krito ant žemės negyvi, tačiau trečiasis, stovėjęs viduryje, ir toliau stovėjo ir žiūrėjo į žmones. Visi jo marškiniai buvo kruvini, kūne žiojėjo aštuonios žaizdos, bet jis nekrito. Stovėjo ir nejudėjo, giliai kvėpavo šaltu ryto oru. Tai buvo Kuzia, jaunas sibirietis iš urkų genties.

Sovietų Sąjungos įstatymai numatė, kad mirties nuosprendis gali būti taikomas ir vykdomas tik vieną kartą. Jeigu nuteistasis išgyvendavo, jis turėdavo būti paleidžiamas į laisvę. Dėl šios priežasties po daugelio metų komunistai pradėjo šaudyti į nuteistuosius iš pusės metro atstumo ir tiesiai į galvą: kad būtų išvengta keblios padėties.

Žmonės beprotiškai džiaugėsi. Jiems Kuzia tapo simboliu, gyvu įrodymu, kad Dievas yra, kad išklausė jų maldas ir parodė savo galią. Nuo tos dienos kiekvienas sibirietis buvo girdėjęs Kuzios istoriją, visi ėmė jį vadinti „Paženklintuoju”.

Taip pat ir dėl šios istorijos senelis Kuzia buvo laikomas autoritetingu nusikaltėliu. Jo patarimų klausydavo daug garbingų ir gerų nusikaltėlių, priklausiusių įvairioms kastoms. Kadangi jis buvo išmintingas ir protingas, be to, neturėjo asmeninių interesų, nes savo gyvenimą — kaip mėgdavo kartoti — buvo visiškai paskyręs bendruomenei, visi noriai bendradarbiaudavo ir elgdavosi draugiškai.

Seneliui Kuziai teko sėdėti daugelyje Rusijos kalėjimų, jis sudarė ne vieną sąjungą tarp įvairių nusikaltėlių bendruomenių, tarpininkavo sprendžiant nesutarimus tarp gaujų. Su jo pagalba daugelis nusikaltėlių sudarė paliaubas, gyveno taikiai, visi uždirbdavo ir šitaip prisidėdavo prie visos bendruomenės klestėjimo.

Jeigu kurioje nors Rusijos vietoje dviejų nusikalstamų grupuočių lyderiai dėl ko nors susikirsdavo, senelis Kuzia keliaudavo ten, panaudojęs savo įtaką, priversdavo žmones pasikalbėti ir rasti taikų problemos sprendimo būdą. Kai klausinėdavau jį apie šį taikdario vaidmenį, senelis Kuzia man atsakydavo, kad kariauja tie, kurie nesilaiko tikrųjų principų, neturi savigarbos. Pasak jo, šiame pasaulyje nėra nieko, ko nebūtų galima tarpusavyje pasidalyti taip, kad visi liktų patenkinti.

„Tas, kuris nori per daug, yra beprotis, nes žmogus negali turėti daugiau, negu jo širdis sugeba mylėti. Visi nori turėti verslą, matyti savo šeimas laimingas ir savo vaikus auginti supami taikos ir gėrio. Taip ir turi būti, tik šitaip galima kartu gyventi pasaulyje, kurį mūsų Viešpats mums sukūrė.“

Visą gyvenimą senelis Kuzia rūpinosi taika nusikaltėlių bendruomenėje, todėl jis buvo visų mylimas ir neturėjo priešų. Mano tėvas pasakojo, kad kartą, kai senelis Kuzia kalėjo sustiprinto režimo kalėjime, jaunų nusikaltėlių iš Sankt Peterburgo grupelė — „naujoviški žmonės”, nesilaikę senųjų taisyklių, — sulaužė paliaubas, kurias seneliui Kuziai padedant kelios bendruomenės jau senokai buvo sudariusios. Jie nužudė daug žmonių, ėmė kontroliuoti nemažą verslo dalį. Paskui nusprendė parodyti kitiems žmonėms, kurie laikėsi senųjų nusikaltėlių taisyklių, kad šios daugiau nebegalioja ir jokia reali jėga jų negina. Tam jiems reikėjo smogti kuriam nors didelį autoritetą turinčiam asmeniui. Pasirinko senelį Kuzią, nes jis įkūnijo aukščiausią galią sibiriečių nusikaltėlių bendruomenėje. Sukurpė paprastą ir labai įžeidžiantį planą. Nusiuntė Kuziai į kalėjimą, kur jis jau būdamas senas baigė atlikti bausmę, laišką. Kvietė dalyvauti susirinkime, vyksiančiame Sankt Peterburge. Perspėjo, kad jeigu senelis Kuzia neatvyksiąs, jie jo nebelaikysią aktyviu nusikaltėliu.

Tokiu šantažu nusikaltėlis nepaprastai smarkiai ir šiurkščiai pažeidžia nusikaltėlių taisykles. Tai kur kas šiurkštesnis pažeidimas negu giminaičio nužudymas ar žmogaus įžeidimas, nes čia ant kortos pastatoma asmens įtaka, kurią pripažįsta visa bendruomenė. Todėl tai taip pat yra ir visos bendruomenės bei jos atstovų įžeidimas.

Senelis Kuzia privertė kalėjimo administraciją savaitei iš kalėjimo paleisti jį ir kitus penkis įtakingus sibiriečius nusikaltėlius, laikomus skirtinguose Rusijos kalėjimuose. Prigrasino, kad jeigu šitaip nepadarysią, sibiriečiai masiškai nusižudys. Prireikus, visi jie neabejotinai būtų žengę šį žingsnį.

Vidury susirinkimo, kai jaunieji Sankt Peterburgo nusikaltėliai net neabejodami, jog niekas neatvyks, kūrė planą su visomis smulkmenomis, kaip perimti teritorijos kontrolę iš senąją valdžią palaikančių nusikaltėlių į savo rankas, įžengė senelis Kuzia ir kiti penki kaliniai.

Po susitikimo jaunieji nusikaltėliai dingo tikrąja to žodžio prasme, skradžiai į žemę prasmego. Daugelis pagalvojo apie senąjį sibiriečių ritualą, pagal kurį priešų kūnai sutrinami į košę, visiškai suardomi ir sumaišomi su miško žemėmis.

Sibiriečių nusikaltėlių įstatymai numato, kad kiekvienas aktyvus nusikaltėlis gali atsisakyti savo pareigų ir pasitraukti, tapti savotišku pensininku. Tuomet jis nebetenka galimybės vadintis savo vardu arba išsakyti nuomonę su nusikaltėlių reikalais susijusiais klausimais ir sprendžiant konfliktus. Nusikaltėlių visuomenė jį remia, pasirūpina jo pragyvenimu, o jis už tai prisiima jaunimo auklėtojo vaidmenį. Tampa, kaip jau minėjau, seneliu. Šis kreipinys suteikiamas siekiant išreikšti didelę pagarbą. Likusi visuomenės dalis taip vadinamus žmones laiko išmintingais ir galinčiais duoti labai svarbių patarimų jaunesniems nusikaltėliams. Paprastai netgi nusikaltėlių susirinkimai rengiami jų namuose.