Ирвин Уэлш: Traukinių žymėjimas

Iš anglų kalbos vertė

Donatas Stačiokas

Turinys

Atsisakyti narkotikų

Heroino berniukai, Žanas Klodas van Damas ir motina vyresnioji

Pirmoji Edinburgo festivalio diena

Užsisukus

Brendimas viešumoje

Pergalė pirmąją naujųjų metų dieną

Nepratariant nė žodžio

Jos vyriškis

Greitas verbavimas

Sugrįžimas prie narkotikų

Škotija vartoja narkotikus psichinei savigynai

Stiklo taurė

Nusivylimas

Penio problemos

Tradiciniai sekmadienio pusryčiai

Skundai ir liūdesys Port Sanšaine

Vėl atsisakant narkotiku

Intermėšlas

Na Na ir kiti naciai

Pirmas pasidulkinimas per amžius

Pasivaikštinėjimas po pievas

Patiriant nesėkmę

Žaidimas su ugnimi teisme

Mirę šunys

Beieškant vidinės prasmės

Namų areštas

Sudirbtos apeigos

Tremtis

Šlaistymasis po Londoną

Neapykanta

Štai ta negęstanti šviesa

Laisvės pojūtis

Neegzistuojanti misteris Šaluka

Namai

Lengvas profesionalų uždarbis

Dovana

Prisiminimai apie Matį

Neatidėliotinos dilemos nr. 1

Užkanda

Traukinių žymėjimas centrinėje Leito stotyje

Žiema Vest Grantone

Škotų kareivis

Išėjimas

Nuo stoties prie stoties

Išnašos

Anai

Atsisakyti narkotikų Heroino berniukai, Žanas Klodas van Damas ir motina vyresnioji

Nuo Ligotojo žliaugė prakaitas, jis drebėjo. Įsispitrijęs į teliką, sėdėjau sau, stengdamasis nepastebėti to šikniaus. Jis mane slėgė. Stengiausi sutelkti dėmesį į videofilme rodomą Žaną Klodą Van Damą.

Kaip tokiems filmams įprasta, jis prasidėjo dramatiškai. Po to ėjo kita fazė, kai pasirodęs bailus niekšas kartu su vangiai besivystančiu siužetu didino įtampą. Taigi dabar jau kiekvieną akimirką senis Žanas Klodas buvo rimtai pasirengęs muštynėms.

— Rentsai. Man reikia pamatyti Motiną Vyresniąją, purtydamas galvą žioptelėjo Ligotasis.

— Ak, teištariau aš. Norėjau, kad tas nukaušėlis tiesiog atsikruštų nuo manęs, pats savimi pasirūpintų ir paprasčiausiai paliktų mane vieną su Žanu Klodu. Kita vertus, netrukus man taip pat pasidarys bloga, ir jei tas šiknius užkaituos, tai užgriebs ir mane. Jį vadina Ligotuoju Berniuku ne todėl, kad jis visuomet kenčia nuo narkotikų stokos, bet todėl, kad jis yra tiesiog šleikštulį keliantis šiknius.

— Krušau aš viską, eime, desperatiškai riktelėjo jis.

— Palauk sekundę. Aš norėjau pamatyti, kaip Žanas Klodas pritrėkš tą pasipūtusį krušlių. Jei mes išeitume dabar, man to pamatyti netektų. Kai sugrįšime, būsiu jau per daug nusikrušęs, be to, parsirasim greičiausiai tik po kelių dienų. Vadinasi, parduotuvėje man tektų sumokėti supistus delspinigius už video, į kurį net nespėjau dirstelėti.

— Štai sušiktas filmų mėgėjas! pakildamas sušuko Ligotasis. Jis atrodė lyg sužeistas žvėris, kai priėjęs prie lango sunkiai kvėpuodamas atsišliejo į jį. Ligotojo akyse atsispindėjo vien tiktai alkis.

Distanciniu pultu išjungiau tą dėžę. — Supistas pinigų mėtymas. Tai tiesiog supistas mėtymas, suniurzgiau ant to šikniaus, supistai erzinančio kalės vaiko.

Jis atlošė galvą ir įsmeigė akis į lubas. — Aš duosiu tau pinigų susimokėti. Ar apie tai tu norėjai kalbėti, surauktasnuki? Penkiasdešimt juokingų supistų pensų iš Ritz?

Šis kekšius iš įpročio mėgina priversti mane pasijusti visiškai niekingu, lėkštu kalės vaiku.

— Ne, tai nėra supistas reikalas, pasakiau aš, nors nebuvau tuo tikras.

— O, taip. Reikalas yra tas, kad aš iš tikro supistai kankinuosi, o mano vadinamasis bičiulis tyčia vos velka kojas, mėgaudamasis kiekviena šia supista minute! Jo akys išsipūtė lyg futbolo kamuoliai ir žiūrėjo priešiškai, bet kartu ir maldaujamai; akivaizdžiai liudydamos tariamą mano išdavystę. Jei gyvensiu pakankamai ilgai ir turėsiu vaikų, tikiuosi, jie niekuomet nežiūrės į mane taip, kaip dabar žiūri Ligotasis. Ši būklė daro tą šiknių nepakenčiamą.

— Aš ne... užginčijau.

— Nagi vilkis savo supistą striukę!

Tako gale taksi nebuvo. Jie spiečiasi čia tik tuomet, kai tau jų nereikia. Nors dabar rugpjūtis, bet mano pautai supistai šąla. Aš dar nesergu, bet to reikia tikėtis — neabejoju tuo.

— Turėtų būti eilė. Turėtų būti supista taksi eilė. Niekada jokio nepasigausi vasarą. Ir vis per tuos keliaujančius storus, pinigais aptekusius festivalinius šiknius, kurie yra per daug tingūs pisliai, kad dėl savo supistų pasirodymų nueitų šimtą supistų jardų iš vienos prakeiktos bažnyčios salės į kitą. Taksi vairuotojai... Pinigų besivaikantys kalės vaikai... išpūtęs akis ir ištiesęs galvą į Leito Tako pusę, kad net išpampo kaklo gyslos, tyliai ir padrikai pats sau murmėjo Ligotasis.

Galų gale vienas taksi pasirodė. Jo jau laukė grupelė anksčiau už mus atėjusių jaunų vyrukų, vilkinčių bomberiais. Abejoju, ar Ligotasis bent pastebėjo juos. Jis išpuolė tiesiai į Tako vidurį ir suriko: — TAKSI!

— Ei! Kokia čia krušliava? paklausė vienas juodos, purpurinės ir žydros spalvos bomberiu dėvintis skustagalvis vyrukas.

— Atsipisk. Mes buvome čia anksčiau, atidarydamas taksi dureles pasakė Ligotasis. — Štai atvažiuoja dar vienas, jis mostelėjo į Taką, kuriuo artėjo juodas kebas.

— Jūsų laimė, šikniai.

— Atsipisk, tu spuoguotas snargliau. Po velnių, greičiau maunam! suniurzgė Ligotasis, kai mudu susigrūdom į taksi.

— Į Tolkrosą, bičiuli, pasakiau vairuotojui, kai į šoninį langą tėškėsi spjūvis.

— Jūs dar atsiimsite, sumauti šikniai! Nagi išlįskite, kekšių vaikai! šaukė bomberiu apsivilkęs vyrukas. Taksi vairuotojas nesutriko. Jis, atrodo, buvo šiknius kaip reikiant. Dauguma jų tokie. Mokesčius mokantys, patys sau dirbantys šikniai arba tikrai žemiausio lygio padugnės dievo žemėje.

Taksi apsisuko ir nurūko Taku.

— Pasižiūrėk, ką pridirbai, tu pasipūtęs šikniau. Kitą kartą, kai vienas kuris iš mūsų žingsniuos į namus savo paties Džek Džonais... mes turėsime rūpesčių su šiais velniūkščiais. Aš Ligotojo nemausčiau.

— Tavęs neišgąsdino šitie sumauti mulkiai, ar ne?

Šitas pirdžius tikrai pradeda mane nervinti. — O taip! O taip, mane supistai gąsdina, kad aš kada pats vienas įkliūsiu supistam būriui bomberiu! Tu manai, kad aš esu Žanas Klodas Van Supistas Damas? Aš esu toks pat supistas kekšės vaikas kaip ir tu, Simonai. Aš vadinu jį Simonu, o ne Si ar Ligotuoju, kad pabrėžčiau savo žodžių rimtumą.

— Aš noriu pamatyti Motiną Vyresniąją ir manęs nepis jokie šikniai ar dar kas nors. Supratai? Jis grybštelėjo smiliumi sau per lūpas, spoksodamas į mane išverstomis akimis. — Simonas nori pamatyti Motiną Vyresniąją. Skaityk iš mano supistų lūpų. Tuomet nusisukęs jis įsispokso į vairuotojo nugarą, kad tas apsišikėlis imtų greičiau važiuoti, ir pradeda nervingai mušti ritmą sau į šlaunis.

— Vienas iš tų šiknių buvo Maklinas. Dendžio ir Čensio jaunėlis brolis, pasakiau aš.

— Nusišikt, pasakė jis, bet nesugebėjo nuslėpti susirūpinimo balse. — Aš pažįstu Maklinus. Čensis yra šaunuolis.

— Tik ne tau, jei nusišlapini ant jo brolio, pasakiau.

Jis daugiau nekreipė į mane dėmesio. Žinodamas, kad tik veltui eikvoju savo energiją, lioviausi jį erzinti. Jo tyli abstinencija dabar buvo tokia stipri, kad aš jau niekaip negalėjau padidinti jo kančių.

„Motina Vyresnioji — Džonis Svonas, dar žinomas kaip Baltoji Gulbė, buvo dileris. Jis gyveno Tolkrose ir aptarnavo Saithilo ir Vester Heilo rajonus. Jei tik galėdavau, aš verčiau ieškodavau narkotikų pas Svonį ar pas jo pagalbininką Reimį, o ne pas Sikerį iš Miuirhuso Leito. Paprastai dėl geresnės prekės kokybės. Kažkada seniai Džonis Svonas buvo tikrai geras mano bičiulis. Mes kartu žaidėme fūlę kaip „Porty Thistle“ klubo nariai. Dabar jis buvo dileris. Prisimenu, kaip kartą man pasakė: šiame žaidime nėra draugų. Tik bendrininkai.