Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Taigi liko Begbis. Šiam krušliui jis nejautė jokios simpatijos.

Psichas, kuris vartojo užgaląstus mezgimo virbalus, kai reikėdavo išsiaiškinti su kokiu nors vargšu šikniumi. Mažiau tikimybės, kad įsmigs į krūtinės ląstos šonkaulius, nei su peiliu, girdavosi jis. Rentonas prisiminė, kaip Begbis stiklu suraižė Rojų Snedoną The Vine bare dėl menkniekio. Tik dėl to, kad to vaikino balsas buvo labai nemalonus, o Begbis pagiringas. Visa tai buvo bjauru, šlykštu ir beprasmiška. Dar šlykščiau už patį poelgį buvo jų visų, įskaitant ir patį Rentoną, sąmoksliškas pritarimas, paakinęs juos sukurti net scenarijų, pateisinantį šį smurtą. Tai buvo tik dar vienas būdas sukurti Begbio — žmogaus, su kuriuo geriau neprasidėti — statusą, o kartu ir jų pačių, dėl pažinties su juo. Tai rodė jų nepaprastą moralinį bailumą. Palyginti su tuo, jo įvykdytas Begbio apiplėšimas — tiesiog dorybė.

Ironiška, bet būtent Begbis jam padėjo apsispręsti. Jo vertybių skalėje draugų apiplėšimas buvo pats šlykščiausias nusikaltimas ir už tai jis būtų pareikalavęs pačios žiauriausios bausmės. Rentonas pasinaudojo Begbiu, pasinaudojo juo, kad visiškai ir visiems laikams sugriautų visus tiltus. Būtent Begbis garantavo, jog jis niekuomet nesugrįš. Jis padarė tai, ką norėjo padaryti. Dabar jis niekuomet negrįš į Leitą, į Edinburgą, išvis į Škotiją. Ten jis negalėjo būti niekuo kitu, nebent kuo jau buvo. Laimei, dabar, išsilaisvinęs nuo visų, galėjo tapti tuo, kuo visados troško. Jis išsilaikys arba žlugs pats vienas. Ši mintis apie gyvenimą Amsterdame jį ir gąsdino, ir žavėjo. Išnašos

Įkalinimo įstaigos.