Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Tik vieną skardinę, tu šykštus šikniau! Po galais! Ligotasis susierzinęs pliaukšteli delnu sau per kaktą. Nukainotasis nenoromis paduoda skardinę alaus, kurio Ligotasis negali gerti. Jis jau senokai nevalgęs, ir tas skystis jo tuščiuose viduriuose dabar toks sunkiai virškinamas bei šleikštus.

Už jo sėdintis Rentonas palengva grimzta į vis didėjančią narkotikų alkio kančią. Jis junta, kad privalu kažką daryti. Vadinasi, atstumti Bulvę. Bet panašiuose reikaluose, o šitokiuose ypač, nėra jokios užuojautos. Pasisukęs į savo bendrą jis sako: — Žmogau, mano subinėje įstrigo supistai kietas akmuo. Man reikia į išvietę.

Bulvė akimirksniu atgyja: — Tu neturi, ką?

— Atsipisk, plyksteli Rentonas. Bulvė nusisuka ir vėl liūdnai atsišlieja į langą.

Rentonas nueina į tualetą ir užsirakina duris. Nušluosto šlapimą nuo aliumininio unitazo krašto. Jam rūpi ne higiena, o noras išvengti drėgmės pojūčio ant pašiurpusios savo odos.

Ant mažytės kriauklės jis išdėlioja šaukštą, švirkštą, adatą ir medvilninius rutuliukus. Išsitraukęs iš kišenės mažą pakelį su rusvai baltais milteliais, iškrato juos į šaukštelį su padalomis. Rentonas įtraukia į švirkštą penkis mililitrus vandens ir lėtai švirkščia jį į šaukštą, stengdamasis neišbarstyti miltelių. Nuo įtampos, kylančios tik ruošiant narkotikus, jo drebanti ranka sutvirtėja. Kaitindamas šaukštelį plastmasinio Benidormo žiebtuvėlio liepsna, adatos galiuku maišo sunkiai tirpstančias nuosėdas, kol pagaliau paruošia tinkamą susileisti skystį.

Autobusas smarkiai svyruoja, bet jis juda kartu su juo; jo narkomaniškas pusiausvyros pojūtis kaip tobuliausias radaras seka kiekvieną krestelėjimą ir posūkį. Kai jis meta į kaitinamą šaukštą medvilninį rutuliuką, nė vienas lašelis nenutykšta.

— Įbedęs adatą į rutuliuką, Rentonas įtraukia į švirkštą rusvą skystį. Paskui ima traukti diržą, nusikeikia, kai sagtis užkliūva už džinsų kilpų. Visa jėga išrauna jį, jusdamas, kaip žarna žarną veja. Užveržęs po pat geibiu raumeniu, sugriebia gelsvais dantimis diržo odą, kad suturėtų jį taip užveržtą. Jo kaklo sausgyslės įsitempusios visą tą laiką, kol kantriai, tiriamai plekšnodamas ieško palyginti sveikos venos.

Pasąmonėje blyksteli dvejonės liepsnelė, bet tik tam, kad būtų žiauriai užpūsta kūną supurčiusio mėšlungio. Jis įduria adatą, stebėdamas, kaip minkštas kūnas pasiduoda į jį smingančiam plienui. Akimirksniu jis kiek susileidžia į vidų prieš įtraukdamas kraujo į švirkštą. Paskui staiga atleidžia diržą ir viską suvaro į veną. Padaręs tai, patenkintas pakelia galvą. Kurį laiką pats nesuvokdamas, ar tai truko kelias minutes ar kelias valandas, jis sėdėjo, paskui staiga atsistojo ir pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje.

— Tu esi supistai nuostabus, pareiškia jis, bučiuodamas karštomis lūpomis atvaizdą šaltame stikle. Pasisukęs prispaudžia prie stiklo skruostą, o paskui liežuviu nulaižo. Tuomet atsitraukia ir nutaiso nelaimingą veido išraišką. Bulvės žvilgsnis įsmigs į jį tuojau pat, kai tik jis atvers duris. Jis turės Įsigudrinti vaizduoti negaluojantį, ir tai ne taip paprasta.

Nukainotasis jau buvo užpylęs kankinamas pagirias ir jam atsirado kažkas panašu į antrąjį kvėpavimą, jei tik jo nuolatinė apgirtimo bei pagirių būsena nėra pavertusi šios sąvokos beprasmiška. Begbis, supratęs, jog jie nukeliavo jau gana toli ir jų nesustabdė nei Lotiano, nei Pasienio policija, farai, lengviau atsikvėpė. Pergalėjau ranka pasiekiama. Bulvė miegojo neramiu narkomano miegu. Rentonas buvo kiek žvalesnis. Net ir Ligotasis pajuto, kad viskas gerai, ir atsipalaidavo.

Iš santarvės lieka tik šnipštas, kai Ligotasis ir Rentonas pradeda ginčytis dėl Lu Rydo: kada šis geriau kūrė — prieš ar po Velvet Underground. Po įnirtingų Rentono puolimų Ligotasis prikando liežuvį, nors jam tai nebūdinga.

— Nee, ne... jis papurto galvą ir nusisuka, neturėdamas jokio noro prieštarauti Rentono argumentams. Rentonas nudžiovė iš jo tą pasipiktinimo priedangą, kuria jis paprastai mėgdavo pasinaudoti.

Mėgaudamasis savo priešininko kapituliacija, Rentonas staigiai ir išdidžiai atlošia galvą, pergalingai ir karingai sukryžiuoja rankas, kaip kažkada senoje dokumentinėje juostoje buvo matęs darant Musolinį.

Ligotasis pasitenkina apžiūrinėdamas kitus keleivius. Prieš jį sėdi dvi senos moteriškės, kurios nuolat dairosi į šalis su smerkiamomis minomis ir kudakuodamos laido pastabas apie „tokią kalbą“. Jis pajuto, kad nuo jųdviejų sklido senoms moterims būdingas šlapimo ir prakaito kvapas, vos prislopintas išsivadėjusio talko.

Kitoje pusėje sėdi sintetinėmis striukėmis vilkinti apkūni porelė. Sintetinės striukės — tai ypatinga veislė, dygiai pagalvoja. Jie turėtų būti supistai išnaikinti. Ligotąjį stebino, kad Valkata neturėjo sintetinių drabužių. Kai tik jie gaus savo pinigus, jis manė įkalbinsiąs tą kalės vaiką įsigyti kokius panašius, tiesiog juoko dėlei. Be to, jis dar nusprendė padovanoti Begbiui amerikietiškos veislės šunytį Pitą Bulą. Net jeigu Begbis juo ir nesirūpins, šis nebus alkanas, kai namuose yra vaikas.

Bet autobuse tarp dagių buvo viena rožė. Ligotojo žvilgsnis liovėsi tyrinėjęs bendrakeleivius, kai užkliuvo už šviesiaplaukės merginos su kuprine. Ji sėdėjo priešais sintetinėmis striukėmis apsivilkusią porelę, visa paskendusi savo mintyse.

Rentonui kyla noras truputi paišdykauti, jis išsitraukia Benidormo žiebtuvėlį ir pradeda svilinti Ligotojo plaukų uodegą. Plaukai ima traškėti, o tarp visų nemalonių autobuso galo kvapų įsimaišo dar vienas. Ligotasis, supratęs, kas vyksta, staigiai apsisuka savo sėdynėje. — Atsipisk! suurzgia jis, pliekdamas per pakeltus Rentono riešus. — Nesubrendę šikniai! sušnypščia jis, ir per visą autobusą nuvilnija pašaipus Begbio, Nukainotojo ir Rentono juokas.

Bet Rentono išpuolis suteikia Ligotajam dingstį pasitraukti nuo jų ir prisėsti prie merginos su kuprine. Jis nusitraukia nuo savęs trumparankovius marškinėlius su užrašu/to/ai daro tai geriau, atidengdamas stiprią, įdegusią krūtinę. Ligotojo motina italė, bet jis dėvi šiuos marškinėlius ne todėl, kad didžiuojasi savo kilme, o tam, kad trikdytų kitus savo pretenzijomis. Jis išsitraukė savo krepšį ir pradėjo raustis jame. Ten gulėjo Solidarumo su Mandela dienos marškinėliai, kurie buvo politiškai teisingi ir pakankamai kieti, bet pernelyg oficialūs, pernelyg deklaratyvūs. Dar blogiau — jie buvo su data. Juto, kad Mandela pasirodys esąs tik dar vienas nuobodus senas šiknius, kai visi apsipras su juo paleistu į laisvę. Dirstelėjo į marškinėlius su užrašu Hibernian F. C. — European Campaigners ir keikdamasis nutrenkė juos. Sandinistai dabar taip pat buvo passė. Išsirinko marškinėlius su Fall, kurie bent jau turėjo tą privalumą, kad buvo balti ir galėjo įspūdingiausiai pabrėžti jo korsikietiškąjį įdegimą. Užsivilkęs juos, jis priėjo ir įsliuogė į sėdynę šalia tos moters.

— Prašau man atleisti. Apgailestauju, kad turiu prisėsti prie jūsų. Mano kelionės draugų manieros kiek per grubios mano skoniui.

Žavėdamasis ir kartu šlykštėdamasis Rentonas stebėjo, kaip Ligotasis iš dykinėtojo virsta vos ne tos moters idealu. Balso skambesys ir kalba subtiliai pasikeitė. Ligotajam pilant maloniai smalsius klausimus naujajai pakeleivei, Rentono veide pasirodo susidomėjusi, kuo nuoširdžiausia išraiška. Jis susiraukia, kai išgirsta Ligotąjį sakant: — Taaip, aš pats esu, galima sakyti, džiazo puristas.

— Ligotasis įsisuko, grįžtelėjęs į Begbį taria jis.