Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Džilbertas škotų vaikinus įvertino kaip epizodiškus menkystas, atsitiktinai užtikusius stambų sandėrį. Bet jų siūlomo produkto kokybė padarė jam įspūdį. Jis pasiūlė jiems penkiolika tūkstančių svarų, pasiryžęs pakelti kainą iki septyniolikos. Jie norėjo dvidešimties tūkstančių svarų, nors sutiko nusileisti iki aštuoniolikos. Sandėrį pavyko sudaryti: šešiolika tūkstančių svarų. Džilbertas, kai tik produktas bus išskirstytas ir išplatintas, gaus gerą pelną — mažiausia šešiasdešimt tūkstančių svarų.

Derėtis su krūvele užsikrušusių nevykėlių užsieniečių jam atrodė nuobodu. Jis mieliau būtų turėjęs reikalų su žmogumi, kuris jiems visa tai pardavė. Jei jų tiekėjas buvo toks sutrikęs, kad išstūmė šitokį gerą produktą šiai užsikrušėlių komandai, tai jis iš tikro nemoka bizniauti. Jam Džilbertas būtų tikrai gerai sumokėjęs.

Tai buvo ne tiek nuobodu, kiek pavojinga. Nors jie ir tvirtino priešingai, būtų tiesiog neįsivaizduojama, galvojo jis, jog ši krūva dykinėjančių škotiūkščių kada nors prisiverstų būti atsargūs. Daugiau nei tikėtina, kad Narkotikų skyrius prikabino jiems uodegą. Dėl šios priežasties lauke automobilyje išplėtę akis sėdėjo du patyrę jo žmonės. Nors ir dvejodamas, vis dėlto jis pasinaudojo savo naujaisiais biznio bendrininkais. Tas, kuris buvo priverstas išstumti jiems šį produktą vieną kartą, būtų visiškas pusgalvis, jei dar kartą tai padarytų.

Sandėris įvyko, Bulvė ir Nukainotasis nusitrenkė į Soho jo atšvęsti. Jie, tipiški naujokai šiame mieste, buvo susižavėję šiuo garsiuoju kvartalu kaip vaikai žaislų parduotuve. Ligotasis ir Begbis sudarę komandą pasišovė sužaisti su dviem airių vaikinais įspūdingą pulo partiją „Sero Džordžo Robio“ bare. Nuolat trindavęsi Londone, jie su panieka žvelgė į savo draugų žavėjimąsi Soho rajonu.

— Jie ten tegaus plastikinius policininkų šalmus, „junion džekus“, Karnabi Stryto ženklus ir pintas myžalo sumautai didelėmis kainomis, nusišaipė Ligotasis.

— Grįžę atgal į tą viešbutuką, verčiau pigiai supistai pasidulkintų, — kuo jis ten vardu, tas graikų šiknius?

— Andreasas. Bet šito tie šikniai nori mažiausiai, dėliodamas rutulius sako Ligotasis, — ir dar tas krušlius Rentsas. Jau kelioliktą kartą jis mėgina atsisakyti narkotikų. Tas gandonas gavo čia gerą darbą ir neblogą butą. Manau, kad po viso šito mudu eisime savais keliais.

— Gerą darbą jis dabar turi. Kuris nors šiknius privalo prižiūrėti supistą grobį. Tikrai nepatikėčiau jo prižiūrėti Nukainotajam ar Bulvei.

— O taip, sako Ligotasis, galvodamas apie tai, kaip jam atsikračius Begbio ir nusiplovus pasiieškoti moteriškos kompanijos. Jis svarstė, kam čia paskambinus; o gal verčiau patikrinti kuprinėtąją. Kad ir ką jis nuspręstų, judintis reiktų netrukus.

Rentonas negalavo, bet ne taip smarkiai, kaip visiems įteigė. Jis dabar Andreaso viešbutyje. Žvilgtelėjęs į vidinį kiemą, pamato Andreasą, bešokinėjantį apie savo draugužę Sarą. Paskui dirsteli į pinigų prigrūstą Adidas krepšį; tai pirmas kartas, kai Begbis išleido jį iš akių. Jis iškloja krepšio turinį per visą lovą. Rentonas dar niekada nėra matęs tiek daug pinigų. Nedvejodamas ištuština Begbio Head krepšį ir viską sukiša į Adidas. Paskui sugrūda pinigus į Head krepšį ir pridengia juos savo drabužiais.

Dar kartą dirsteli pro langą. Andreaso ranka dabar Saros rožinio bikinio kelnaitėse, ji juokiasi ir šaukia: — Niiėė, Andreasai... nėėė... Tvirtai suėmęs Head krepšį, Rentonas apsisuka ir vogčiomis išbėga iš kambario, nulipa laiptais ir pereina vestibiulį. Prieš smukdamas pro duris, dar kartą apsidairo. Jei dabar užsirautų ant Begbio, jis tikrai žuvęs. Šiai minčiai šmėkštelėjus, vos nenualpsta iš baimės. Bet gatvė tuščia. Pereina kelią.

Išgirdęs skanduojančius balsus, sustingsta. Jo pusėn žingsniuoja grupelė apgirtusių jaunų vyrukų su „Celtic“ klubo gerbėjų marškinėliais, akivaizdžiai traukdami iš popietinio Pogues koncerto. Įsitempęs sekė jiems iš paskos, nors tie ir nekreipė į jį dėmesio; laimei, atvažiavo 253 autobusas. Jis staiga įšoka ir dingsta iš Finsberi Parko. Išlipa Haknyje, kad nusigautų kitu autobusu į Liverpulio gatvę, — Rentonas visą šį laiką juda lyg autopiloto valdomas. Pinigų prigrūstas krepšys kelia baimę bei rūpestį. Kiekvienas žmogus dabar atrodo kaip potencialus grobikas ar vagis. Kai pamato panašią į Begbio juodos odos striukę, jo gyslose kraujas tarsi suledėja. Jau važiuodamas autobusu į Liverpulio gatvę net pagalvoja, ar nesugrįžus atgal, bet įkiša ranką į krepšį ir pačiupinėja banknotų pakelius. Pagaliau pasiekęs kelionės tikslą, įžengia į Abbey National banko poskyrį ir prideda prie savo 27,32 svarų sąskaitos dar devynis tūkstančius svarų. Kasininkas net nemirkteli. Kad ir kaip būtų, tai juk Sitis.

Pasilikęs sau septynis tūkstančius, jau palengvėjusia širdimi Rentonas Liverpulio gatve nužingsniuoja į stotį. Čia nusiperka bilietą į Amsterdamą bei atgal, nors aišku, kad vyks tik į vieną pusę. Žvelgia, kaip dundant į Harvičo pusę Esekso grafystė iš cemento bei plytų pamažu virsta į sodrią žalumą. Valandą tenka luktelėti Parkstono krantinėje, kol laivas išplauks į Olandijos Ragą. Bet tai ne bėda. Narkomanai moka laukti. Prieš keletą metų jis dirbo šiame kelte stiuardu. Viliasi, kad niekas iš tų laikų jo neatpažins.

Rentono baimė laive atslūgsta, bet ją pakeičia kaltės suvokimas. Jis galvoja apie Ligotąjį ir visa tai, ką jiedu drauge yra perėję. Jie dalijosi ir sėkmėmis, ir nelaimėmis, tikrai tuo dalijosi. Ligotasis atgaus prarastus pinigus; jis apsigimęs eksploatatorius. Tai — išdavystė. Jis jau dabar įsivaizdavo Ligotojo labiau-įskaudintą-nei-pasipiktinusią veido išraišką. Kad ir kaip būtų, jie jau ilgus metus tolo vienas nuo kito. Abipusis antagonizmas, kažkada buvęs tik pokštas, vaidyba prieš kitus, palaipsniui iš ritualo virto tikrove. Taip net geriau, pagalvojo Rentonas. Tam tikru požiūriu Ligotasis jį supras, netgi nenorom žavėsis jo poelgiu. Visas jo pyktis bus nukreiptas į save, kad pats neturėjo pakankamai drąsos padaryti tai pirmas.

Nereikėjo daug pastangų save įtikinti, kad Nukainotajam jis padarė paslaugą. Jam pasidarė liūdna, kai pagalvojo, jog Nukainotasis savo daliai panaudojo kompensacijos už nusikaltimo padarytą žalą pinigus. Kad ir kaip būtų, Nukainotasis naikino save taip uoliai, kad vargu ar būtų pastebėjęs kieno nors jam ištiestą ranką. Lygiai taip pat sėkmingai galėjai duoti jam išgerti butelį skysčio piktžolėm naikinti, kaip ir išleisti tris gabalus. Tai būtų net greitesnis ir daug neskausmingesnis būdas jį nužudyti. Kai kas pasakytų, pagalvojo jis, kad tai paties Nukainotojo reikalas pasirinkti, bet ar jo ligos prigimtis nėra sunaikinusi jo gebėjimo sąmoningai rinktis? Jis nusiviepia iš tokios savo ironijos — šitaip teisia narkomanas, kuris ką tik apiplėšė savo bičiulius. Bet ar jis narkomanas? Teisybėmis ką tik vėl pavartojo, bet tarpai tarp vartojimo vis ilgėjo. Kad ir kaip būtų, dabar jis negalėjo atsakyti į šį klausimą. Tai gali padaryti tik laikas.

Tikrai Rentonas juto nusikaltęs tik Bulvei. Jis mylėjo Bulvę. Bulvė niekada nėra nieko nuskriaudęs, — gal išskyrus tą menką sielvartą, kurį kėlė jo polinkis tuštinti žmonių kišenes, pinigines ir namus. Bet žmonės neturėtų dėl to taip smarkiai pykti. Jie daiktams skiria pernelyg daug meilės. Bulvė juk tikrai neatsakingas už visuomenės sumaterialėjimą bei daiktų garbinimą. Bulvei amžinai nesisekė. Pasaulis ant jo nusišiko, o dabar prie to prisidėjo dar ir geriausias jo bičiulis. Jei ir buvo koks žmogus, kuriam Rentonas būtų norėjęs atsilyginti, tai tik Bulvė.