Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Sėkmės, švelniai pasakė tas vyras, paskui apsigręžė ir nužingsniavo Market Stryto link.

— Supistai sumautas šiknius, purtydamas nulenktą galvą, krečiamas juoko, pats sau sumurmėjo Džonis.

Per porą valandų jis užsidirbo 26,78 svaro. Tai ne taip jau blogai ir gana lengva. Džonis turėjo kantrybės laukti; net ir British Rail blogą dieną negalėjo sukrušti jo narkomaniškos karmos. Bet narkotikų alkis pareiškia apie savo žiaurius kėslus lediniu degimu, pagreitinusiu jo pulsą, ir gausiu, toksišku prakaitu, išsiskiriančiu pro poras. Jis jau beveik ruošėsi susirinkti savo daiktus ir dingti, kai prie jo priėjo liesa, trapi moteriškė.

— Ar jūs ne iš Royal Scot, sūneli? Mano Brajanas tarnavo Royal Scot, Brajanas Leidlou.

— Ee, jūrų pėstininkas, misis. Džonis gūžteli pečiais.

— Brajanas negrįžo, tepasigaili jo Dievas. Jis buvo dvidešimt vienerių. Mano sūnelis. Puikus vaikas ir visa kita. Moters akys paplūsta ašaromis. Jos balsas nuslopsta, ji tik neaiškiai kažką šnypščia, — ir tai kelia dar didesnį graudulį. — Tu žinai, sūnau, aš nekęsiu tos Tečer iki paskutiniosios. Nėra dienos, kad jos nekeikčiau.

Ji išsitraukia piniginę ir, paėmusi dvidešimties svarų banknotą, įgrūda Džoniui į ranką. — Štai, sūnau, imk. Tai viskas, ką turiu, bet noriu, kad tu tai paimtum. Ji pratrūksta kūkčioti ir beveik svirduliuodama pasitraukia nuo jo; atrodo lyg sužeista.

— Telaimina jus Dievas, jai pavymui šaukia Džonis Svonas. — Telaimina Dievas karališkuosius škotiūkščius. Tuomet, tikėdamasis prie jau nuryto metadono pridėti dar šiek tiek ciklozino, jis suploja rankomis. Psicho-meta kokteilis: jo bilietas į geresnius laikus, į tą mažytį asmeninį rojų, kurį taip koneveikia neišmanėliai, bet kurio palaimos jie negali net įsivaizduoti. Albo turi krūvą ciklozino, išrašyto jam dėl vėžio. Džonis šią popietę aplankys savo sergantį draugą. Albo reikia Džonio piliulių taip pat, kaip ir Džoniui reikia jo stimuliatorių. Abipusis poreikių sutapimas. Taip, telaimina Dievas karališkuosius škotiūkščius ir telaimina Dievas Nacionalinę sveikatos tarnybą.

Išėjimas Nuo stoties prie stoties

Toks bjaurus ir drėgnas vakaras. Virš galvos kybo šlykštūs debesys, jau kelioliktą kartą nuo aušros besikėsinantys išvemti ant apačioje šmižinėjančių miestiečių savo tamsų krovinį, pagrindinė autobusų stoties salė priminė bjaurią ir purviną Socialinės tarnybos įstaigą. Prie Londono krypties skyriaus stovėjo daugybė jaunuolių, gyvenančių didelėmis svajonėmis ir iš mažų pajamų. Pigiau keliauti galima būtų tik pakeleivingomis mašinomis.

Autobusas atvažiavo iš Aberdyno, — stojo jis tik Dandyje. Begbis atkakliai tikrina rezervuotų vietų bilietus, paskui grėsmingai nužvelgia jau esančius autobuse žmones. Pasisuka, prieš tai dirstelėjęs Adidas kelioninį krepšį prie savo kojų.

Rentonas stovėjo gan toli, ir Begbis jo tikrai būtų neišgirdęs, tad jis pasisuka į Bulvę ir linkteli įsitempusio draugo pusėn. — Tas šiknius tiesiog tikėjosi, kad koks nors pislius pasičiupo mūsų vietas; tai būtų jam suteikę progą kivirčui sukelti.

Bulvė kilstelėjęs antakius nusišypso. Žiūrėdamas į jį, pagalvoja Rentonas, niekuomet nepasakytum, kiek daug pastatyta ant kortos. Šį kartą pastatyta labai daug. Jam reikėjo susileisti dozę, kad ištvertų nervinę įtampą. Tai buvo pirmoji jo dozė po daugelio mėnesių.

Begbis, kurio nervai buvo visiškai pakrikę, atsisuka į juos ir nutaiso jiems piktą grimasą, lyg būtų pajutęs jų pašaipą. — Kur, po galais, yra tas Ligotasis?

— Ee, neturiu supratimo, taip sakant, gūžteli pečiais Bulvė.

— Jis bus čia, sako Rentonas, linktelėdamas į Adidas krepšį. — Jam priklauso dvidešimt procentų to daikto, kurį tu saugai.

Šie žodžiai sukėlė paranojos priepuolį. — Prislopink savo supistą balsą tu, supistas kekšiau! sušnypščia Rentonui Begbis. Jis apsidairo įsispoksodamas į kitus keleivius, trokšdamas sutikti vieną, tik vieną žvilgsnį, kuris suteiktų progą ir jis galėtų išlieti susitvenkusį įsiūtį, velniop visus padarinius.

Ne. Reikia susitvardyti. Ant kortos pastatyta pernelyg daug. Ant kortos pastatyta viskas.

Bet į Begbį niekas ir nežiūri. Tie, kurie negali jo ignoruoti, jaučia jo spinduliuojamą nuotaiką. Jie naudojasi tuo ypatingu sugebėjimu, kurį paprastai turi dauguma: apsimeta, kad bepročiai yra nematomi. Net ir pakeleiviai vengė jo žvilgsnio. Rentonas užsimaukšlino ant akių savo žaliąją beisbolo kepuraitę. Bulvė, dėvintis Airijos Respublikos futbolininko aprangą, nužiūrinėjo šviesiaplaukę merginą su kuprine, kuri, ką tik nusiėmusi savo nešulį, leido grožėtis džinsais aptrauktu savo puikiu užpakaliuku. Nukainotasis, stovintis šiek tiek atokiau, tiesiog ramiai geria; gausiai apsirūpinęs gėrimais, — prie jo kojų stovi du pilni plastikiniai maišeliai.

Pagrindinėje stoties salėje esančioje kamaraitėje, pretenzingai vadinamoje aline, Ligotasis šnekasi su mergina, vardu Moli. Ji prostitutė, turi ŽIV. Kartais ji naktį trainiojasi aplink stotį ieškodama klientų. Moli buvo įsimylėjusi Ligotąjį nuo to laiko, kai jiedu susitiko apšiurusiame disko bare Leite prieš keletą savaičių. Ligotasis išvystė girtą teoriją apie ŽIV perdavimą ir, kad ją įrodytų, beveik visą naktį praleido bučiuodamas ją prancūziškai. Vėliau jį ištiko stiprus nervų priepuolis ir jis daugybę kartų išsišveitė dantis, o paskui praleido bemiegę, neramią naktį.

Ligotasis slapta iš alinės stebėjo savo draugus. Jis privers tuos kalės vaikus palaukti. Norėjo įsitikinti, kad prieš jiems įlipant į autobusą neprišoks jokie farai. Jei taip atsitiktų, tie šikniai galės keliauti sau vieni.

— Sušelpk mane dešimtine, lėlyte, paprašo jis Moli, nepamiršdamas, kad Adidas krepšyje guli trijų su puse gabalo vertės jo dalis. Bet ją sudaro vertybės. Grynų pinigų, kaip visada, vis dėlto trūksta.

— Štai, imk. Tai, kaip Moli nedvejodama siekteli piniginės, beveik sujaudina Ligotąjį. Bet pastebėjęs, kiek ji turi pinigų, pykteli, kad nepaprašė dvidešimtinės.

— Iki, mažyte... na, aš geriau paliksiu tave klientams. Ūkanotasis Londonas šaukia. Jis sutaršo jos garbanotus plaukus ir pabučiuoja; šį kartą tik ironiškai pakšteli jai į skruostą.

— Paskambink man, kai grįši, Simonai, šūkteli ji pavymui, stebėdama tolstantį jo liesą, bet tvirtą kūną. Jis atsisuka.

— Tu tiesiog mėgini mane sulaikyti, mažyte, tu tiesiog mėgini mane sulaikyti. Tik pasižiūrėk į save. Jis mirkteli jai ir plyksteli atvira, šilta šypsena, paskui nusisuka.

— Supista kekšytė, vos girdimai sumurma, ir jo veide staiga pasirodo niekinama grimasa. Moli buvo mėgėja, nei ir iš tolo ne tokia ciniška kaip tas žaidimas, į kurį ji buvo įsivėlusi. Auka, pagalvoja jis su užuojauta, sumišusią kartu su panieka. Jis pasuka už kampo ir nueina prie kitų, sukiodamas į visas puses galvą — ar nepamatys policijos.

Tai, ką pamato prieš jiems lipant į autobusą, visai nepralinksmina. Begbis keikia jį už vėlavimą. To šikniaus visuomet reikia saugotis, o kai lošiama iš tokių didelių pinigų, turėjai numanyt, jog jis dar labiau įsitempęs nei paprastai. Jis prisiminė ekscentriškus smurto planus, kuriuos sukūrė Begbis per improvizuotą vakarėlį vakar vakare. Jo nuotaika galėjo juos visus pasiųsti visam gyvenimui į kalėjimą. Nukainotasis jau buvo pasiekęs pirmą apgirtimo laipsnį; šito reikėjo tikėtis. Kita vertus, apie ką tas girtas šiknius pliauškė prieš ateidamas čia? Jei jis negali prisiminti, kur jis yra, kaip, po galais, gali tikėtis, kad prisimins tai, apie ką kalbėjo? Tai toks supistai nepatikimas nenaudėlis, nejučia nusipurtydamas pagalvojo jis.