Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Supistai džiaugiuosi dėl to šikniaus, piktai drebia Begbis. — Tai bent jau atitrauks tą bjaurasnukį šiknių nuo manęs. Tas supistas šiknius nuo pat mūsų susitikimo nieko daugiau nedarė, tik inkštė... šiknius.

— Dabar visi šikniai šiek tiek sudirgę, Franko. Pernelyg daug pastatyta ant kortos. Visas tas mūsų skubėjimas praeitą naktį. Kiekvienas nenorom jaučia paranojinę baimę.

— Tu supistai neteisink to šikniaus. Tam supistam kietuoliui reikia supistos pamokos apie manieras. Ko gera, greitai ją gaus. Neapsimoka neturėti manierų.

Rentonas, supratęs, kad ginčas nieko gera neduos, vėl atsilošia savo sėdynėje, atsiduodamas narkotikų masažui, — šis išnarplios mazgus ir išlygins raukšles. Tai tikrai kokybiškas daiktas.

Begbis pyksta ant Ligotojo ne tiek iš pavydo, kiek iš pasiūtimo, kad tas pasišalino; jam trūksta ko nors, kas sėdėtų šalia. Šiuo metu jis turi daug amfetamino, kurį reikia suvartoti. Jo galvoje viena po kitos plyksčioja mintys, kurios yra tiesiog per daug puikios, kad jomis nepasidalintum. Jam reikia ko nors, kam galėtų išsilieti. Rentonas pastebėjo pavojaus požymius. Už jo garsiai knarkė Nukainotasis. Begbis iš jo nedaug ką išpeš.

Rentonas užsimaukšlina sau ant akių beisbolo kepuraitę ir smagiai niuktelėjęs pažadina Bulvę.

— Tu miegi, Rentsai? klausia Begbis.

— Mmmmm... sumurma Rentonas.

— Bulve?

— Ką? suirzęs klausia šis.

Ir visai be reikalo. Begbis staiga pasisuka, atsiklaupia ant kelių ir, pasilenkęs virš Bulvės, ima pasakoti daugybę kartų girdėtą istoriją.

— ...taigi aš buvau ant viršaus, supranti, krušu ją, atseit supistai įsijaučiu, o tuomet pasigirsta tas supistas riksmas atseit, o aš galvoju, po galais, ta gašli karvė jau supistai užkaifavo, bet ji mane nustumia, supranti, ir iš jos supistos skylės paplūsta kraujas, supranti, kaip per supistą kaišalų savaitę, o aš ruošiuosi pasakyti, kad tai manęs netrikdo, ypač tuomet, kai esu taip supistai įsiaudrinęs, kaip tuomet, sakau tau, po galais. Bet pasirodo, kad ta skylė ten tuomet išsimetė.

— Taaip.

— O taip, ir aš tau dar kai ką papasakosiu; ar aš tau pasakojau apie tuos laikus, kai mudu su Šonu pakabinome dvi supistas bjaurybes per „Oblomovo“ seansą?

— Taaip... tyliai sudejuoja Bulvė, jo veidas priminė lėtai gęstantį televizoriaus ekraną.

Autobusas pasuko į aptarnavimo stotį. Bulvei visa tai teikia malonų atokvėpį, bet Nukainotasis visiškai tuo nesidžiaugia. Jį ką tik buvo įveikęs miegas, bet šiurkščiai ryškios staiga įsižiebusios autobuso lempos grubiai ištraukė iš malonios užmaršties. Jis pabunda nieko nesuprasdamas, visas sukaustytas alkoholio: pastėrusios iš nuostabos akys nesugeba sutelkti dėmesio, spengiančias ausis užgriūva neaiškių balsų kakofonija, atvipusi perdžiūvusi burna niekaip negali susičiaupti. Jis instinktyviai siekteli violetinės Tennent’s Super Lager skardinės, — vėl tas vemt verčiantis gėrimas.

Persekiojami šalčio, nuovargio bei narkotikų, jie sunkiai kėblina estakada. Tik Ligotasis su pasitikėjimu, valso žingsniu eina kartu su kuprinėtąja mergina priekyje.

Ryškiai margoje Trust Forte kavinėje Begbis sugriebia Ligotąjį už rankos ir ištraukia jį iš eilės.

— Tik nesumanyk supistai apšvarinti šios paukštytės. To tik ir tetrūko, kad dėl kelių šimtinių — kažkokios supistos studentės atostoginių pinigų — mus apspistų supista policija. Tik ne dabar, kai turime heroino už aštuoniolika supistų gabalų.

— Manai, kad aš koks supistas skystaprotis? įsiutęs plyksteli Ligotasis, bet kartu pripažįsta, kad Begbis jį pačiu laiku perspėjo. Jis flirtavo su ta moterimi, bet jo išsprogusios chameleono akys visą laiką uoliai tyrinėjo, mėgindamos išsiaiškinti, kur paslėpti jos pinigai. Kavinė buvo ypač patogi proga. Bet Begbis teisus, dabar ne laikas tokioms šunybėms. Negalima visuomet pasitikėti savo instinktais, tarė sau Ligotasis.

Įžeistu veidu jis atsitraukia nuo Begbio ir vėl atsistoja šalia savo naujosios draugužės eilėje.

Po šio įvykio Ligotasis jau taip nesidomi ta moterimi. Ypač nelengva jam apsimesti susidomėjus jos jausmingomis pasakomis apie tą aštuonių mėnesių kelionę į Ispaniją prieš pat egzaminus Sautemptono universitete teisininkės diplomui gauti. Jis užsirašo viešbučio, kuriame ji ruošėsi apsistoti Londone, adresą, su pasidygėjimu prisiminęs, jog tai tik pigi nuomojama skylė Kings Krose, o ne viena iš sveikatingų vietų Vest Ende, kur su malonumu dieną ar dvi pasitrintų. Jis buvo visiškai tikras, kad jam pavyktų pasidulkinti su šia moterimi, kai tik bizniukas su Andreasu bus sutvarkytas.

Galų gale autobusas įriedėjo į mūrinius šiaurinio Londono priemiesčius. Ligotasis, jiems važiuojant pro Swiss Cottage, ilgesingai į jį pasižiūrėjo ir pagalvojo, ar ten prie baro vis dar dirba jo pažįstama moteris. Tikriausiai ne, nusprendžia jis. Šeši mėnesiai Londono alinėje prie baro — tai pakankamai didelis laiko tarpas. Net ir tokį ankstyvą rytą, pasiekęs centrinį Londoną, autobusas tiesiog priverstas šliaužti — nusigauti iki Viktorijos autobusų stoties prireikė nemažai laiko.

Jie išsirabždino jausdamiesi lyg iš dėžės pabirusios fajanso indų šukės. Įsiplieskė ginčas, ar geriau leistis žemyn į metro stotį ir Viktorijos linija važiuoti iki Finsberi Parko, ar verčiau šokti į taksi. Nusprendė, kad taksi yra geresnė išeitis, nei maltis po Londoną su heroino kroviniu.

Jie įsispraudė į Hackney taksi, pasakę plepiam vairuotojui, jog atvyko į Pogues koncertą, vyksiantį po tentu Finsberi Parke. Tai buvo ideali priedanga, nes visi, derindami biznį su malonumu, ruošėsi nueiti į tą koncertą, o tik paskui dumti poilsio į Paryžių. Taksi, važiavęs beveik tuo pačiu keliu, kuriuo čia atriedėjo jų autobusas, sustojo šalia Andreaso viešbučio, esančio tiesiai prieš parką.

Andreasas, kilęs iš Londone gyvenančios graikų šeimos, paveldėjo šį viešbutį po savo tėvo mirties. Valdomas senio, šis viešbutis daugiausia priglobdavo šeimas, netikėtai likusias be pastogės. Tokiais atvejais vietos municipalitetai privalėjo surasti žmonėms laikiną prieglobstį, o kadangi Finsberi Parko rajonas buvo padalytas tarp trijų Londono rajonų valdybų — Haknio, Heringėjaus ir Islingtono — biznis ėjo puikiai. Perėmęs viešbutį, Andreasas pamatė, kad šis galėtų būti dar pelningesnis, ypač kaip meilės pasimatymų vieta Londono biznieriams. Kadangi niekuomet nepasiekė tokio lygio, į kokį taikėsi, jis pasistengė sukurti bent saugų užutekį vietinėms prostitutėms. Paprasti miesto ponteriai vertino jo diskretiškumą, įstaigos švarą bei patikimumą.

Ligotasis susipažino su Andreasu per vieną moterį, kuri žavėjosi ir vienu, ir kitu. Jie iškart puikiai sutarė ir kartu prasuko keletą reikaliukų — daugiausia smulkių sukčiavimų su draudimu bei apgavysčių su banko kortelėmis. Perėmęs viešbutį, Andreasas nusprendė, kad jis dabar jau aukštesnio lygio, ir ėmė vengti Ligotojo. Kad ir kaip ten būtų, Ligotasis susisiekė su juo dėl krūvos heroino, kurį turėjo. Andreasą kaip prakeikimas persekiojo pavojinga ir amžina fantazija: kad jis, pats niekur nesikišdamas, dėl savanaudiškų tikslų galėtų susidėti su visokiausiais niekšais, kurie jį paremtų. Andreaso įsikišimas reiškė ne ką kita, kaip Pito Džilberto ir Edinburgo konsorciumų suvedimą draugėn.

Džilbertas buvo profesionalas, — jau ilgą laiką vertėsi narkotikų prekyba. Jis nupirktų ir parduotų bet ką. Jam tai buvo tiesiog biznis, kuris, jo manymu, niekuo nesiskyrė nuo kurios nors kitos antreprenerio veiklos. Valstybės įsikišimas policijos bei teismų pavidalu tereiškė dar vieną rizikos faktorių jo biznyje. Turint galvoje neįtikimai didelį pelną, tai buvo pateisinama rizika. Kaip tikras tarpininkas, Džilbertas dėl savo kontaktų pobūdžio bei investuojamo kapitalo galėjo parūpinti narkotikų, saugoti juos, išskirstyti ir parduoti smulkesniems platintojams.