Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Bet labiausiai Ligotąjį graužė Bulvės ir Rentono būklė. Šiedu aiškiausiai iki pat blakstienų buvo prisisprogę heroino. Panašu, kad reikėtų šiuos kalės vaikus išdulkinti. Rentonas, kuris dar prieš susirasdamas tą londonietišką darbą ir grįžęs čia sugebėjo ištisus amžius likti švarus, ir tas nepajėgė atsispirti kolumbietiškajam rudam produktui, kuriuo juos aprūpino Sikeris. Tai — tikras daiktas, ginčijosi jis, toks Edinburgo narkotui, įpratusiam vartoti pigų pakistanietišką heroiną, pasitaiko tik kartą gyvenime. Bulvė, kaip visada, prisidėjo.

O, tas Bulvė. Tai, su kokiu lengvumu šis paversdavo patį nekalčiausią laisvalaikį į nusikaltimą, visuomet stulbino Ligotąjį. Net savo motinos įsčiose jis turbūt buvo kažkas menkiau nei gemalas, greičiau koks snūduriuojantis narkotikų ir asmenybės problemų rinkinys. Tikriausiai nukniaukęs kokią druskinę iš Little Chef užeigos jis ir užvedė ant jų policiją. Pamiršk Begbį, niūriai pagalvojo, jei koks šiknius ir sumaus visą koncertą, tai bus Bulvė.

Ligotasis piktai dirstelėjo į Nukainotąjį; jo pravardė buvo kilusi iš girtuokliško įsitikinimo, kad sugeba kautis, ir su tuo susijusių baisių padarinių. Nukainotojo mėgstamas sportas buvo ne boksas, o futbolas. Jis buvo nepaprastai daug žadanti Škotijos jaunių tarptautinio masto žvaigždė — išvyko į pietus, į „Manchester United“, būdamas šešiolikos metų. Jau tada jis turėjo rūpesčių dėl paveldėto alkoholizmo. Vienas iš nepaaiškinamų stebuklų buvo tai, kaip Nukainotasis sugebėjo dvejus metus prasitrinti tame klube, kol jo vėl neišspyrė atgal į Škotiją. Vyravo visuotinė nuomonė, kad Nukainotasis prarado milžinišką talentą. Bet Ligotasis suprato rūstesnę tiesą. Nukainotasis buvo beviltiškas; gabumai futbolui tebuvo lengvabūdiškas nukrypimas, tuo tarpu alkoholizmas — žiaurus prakeikimas.

Jie vorele nuėjo prie autobuso, Rentonas ir Bulvė yrėsi sukaustytais apspangusių nuo heroino narkomanų judesiais. Įvykiai juos dirgino ne mažiau už narkotikus. Jie dabar leidosi į didelį nuotykį, o paskui turėjo dumti į Paryžių atsipūsti. Jiems tereikėjo paversti heroiną į grynus pinigus, — tai turėjo įvykti pas Andreasą Londone. Bet Ligotasis žiūrėjo į juos kaip į kriauklę, pilną neplautų indų. Jis buvo aiškiai prastai nusiteikęs ir manė, kad gyvenime tenka susidurti su kokčiais dalykais.

Lipdamas į autobusą, Ligotasis išgirdo balsą, šaukiant; jį vardu.

— Simonai.

— Ir vėl ta kekšytė, sumurmėjo sau panosėje, paskui staiga pastebėjo jaunutę merginą. Jis rikteli: — Užimk man vietą, Franko, grįšiu po minutės.

Sėsdamas į savo vietą Begbis jaučia neapykantą, kurią sustiprina dar ir baisus pavydo priepuolis, kai jis pamato jauną mergaitę žydra palaidinuke, susikibusią su Ligotuoju.

— Tas šiknius dėl savo supisto sukiojimosi aplink vaginas iškruš mus visus! suniurzgia jis sutrikusiam Rentonui.

Begbis stengiasi pro palaidinukę įžiūrėti mergaitės figūrą. Anksčiau jis ja žavėjosi. Fantazavo, ką su ja darytų. Pastebėjo, kad jos nedažytas veidas dar gražesnis. Ligotąjį įžiūrėti sunku, bet Begbis mato, kaip šio žandikaulis atvimpa ir akys plačiai atsimerkia sumaniai vaidinant nuoširdumą. Begbis vis labiau ir labiau siunta, jau kone pasiryžęs pakilti ir įsitempti Ligotąjį į autobusą. Kai jau buvo bekyląs nuo sėdynės, staiga pamatė ateinantį ir niūriai žvelgiantį pro langus Ligotąjį.

Jų vietos autobuso gale, šalia tualeto, kuris jau dabar dvokia šlapimu. Kampinėje vietoje su savo gėrimais įsitaisė Nukainotasis. Prieš jį sėdi Bulvė ir Rentonas, o Begbis ir Ligotasis — toliau už jų.

— Tai buvo Tarno Makgregoro mažoji dukrelė, Ligotasis, a? Rentono veidas idiotiškai išsiviepė jam pro sėdynių plyšį.

— Taaip.

— Jis vis dar supistai kimba prie tavęs? klausia Begbis.

— Tas šiknius šakojasi, kad aš baksnoju jo kekšytę dukrelę. Nors pats kaip katinas per morčių žaidžia su kiekviena gauruotąja, geriančia jo sušiktame klube. Supistas veidmainis.

— Girdėjau, išgrūdo tave iš supisto Fidlerio baro. Man sakė, kad tu supistai pridėjai į kelnes, nusišaipo Begbis.

— Nė velnio nepridėjau! Kas tau tai pasakė? Tas šiknius man sako: jei tik paliesi ją pirštu... Aš gi jam rėžiu: Paliesti ją pirštu? Aš jau kelis supistus mėnesius ją dulkinu, tu šikniau!

Tai išgirdęs Rentonas tik nusišaipo, o Nukainotasis užsikvatoja visu garsu, nors iš tikro gerai negirdėjo apie ką buvo kalbama.

Bet jis dar nepakankamai įgėręs, kad jaustųsi visiškai patogiai ignoruodamas aštrius tokių jų susidūrimų momentus. Bulvė nesako nieko, tik išsiviepia, nes jo trapius kaulus sugniaužia narkotikų alkio skausmas.

Begbis netiki, kad Ligotasis turėtų drąsos atsilaikyti prieš Makgregorą.

— Šūdas. Tu niekuomet supistai nesusidėtum su tuo šikniumi.

— Atsipisk. Su manimi buvo Džimis Basbis. Tas šiknius Makgregoras tik triukšmauja triesdamas. Iš visų bedarbių jis labiausiai sušiktai išsigandęs. Šeimyninių peštynių savo klube jis mažiausiai pageidautų.

— Džimis Basbis... ne toks jau supistai kietas šiknius. Supistai susitriedęs. Aš išdulkinau tą terlių Dine. Tu prisimeni tuos laikus, Rentsai, a? Rentsai! Prisimeni, kai aš apkūliau tą šiknių Basbį? Ieškodamas pritarimo Begbis dirsteli per sėdynę atgal, bet Rentonas pradeda jaustis taip pat kaip ir Bulvė. Jo kūną nupurto drebulys, be to, jį šleikščiai pykina. Jis tegali netvirtai linktelėti, o ne suteikti tą paramą, kurios ieško Begbis.

— Tai buvo prieš daugelį metų. Dabar tu šito jau nepadarytum, patikino Ligotasis.

— Kas supistai to nepadarytų? A? Manai, kad supistai to nepadaryčiau? Tu supistas kekšiau! užsipuolė jį Begbis.

— Visa tai tik krūva mėšlo, pareiškia Ligotasis, tai viena iš klasikinių jo taktikų. Jei negali laimėti ginčo, paversk jį nesąmone.

— Tas šiknius nesiveda į kivirčus, urzgdamas taria Begbis. Ligotasis nieko neatsako, pajutęs, kad tai buvo netiesioginis įspėjimas jam, nukreiptas per čia nesantį Basbį. Suvokia, kad žaidė su ugnimi.

Bulvės Merfio veidas prilipęs prie autobuso lango. Jis sėdi apimtas tylios kančios, pilamas prakaito ir jausdamasis taip, lyg jo kaulai trintųsi vieni į kitus. Ligotasis Berniukas pasisuka į Begbį, svarstydamas, ar verta išsakyti paprastą nuomonę.

— Tie šikniai, Franko, jis linktelėjo atgal, — sakė, kad liks švarūs nuo narkotikų. Apsimelavę kalės vaikai. Išdulkins mus visus. Jo žodžiuose mišo šlykštėjimasis ir gailestis sau, lyg tikrai būtų norėjęs pripažinti faktą, kad jo gyvenimo sėkmė visais atžvilgiais buvo sužlugdyta silpnų kvailių, kuriuos jis, savo nelaimei, turėjo vadinti draugais.

Bet Ligotajam nepavyksta sulaukti deramos paspirties iš Begbio, kuriam ši jo poza bjauresnė net ir už Rentono bei Bulvės elgesį.

— Liaukis supistai inkštęs. Pats supistai dažnai tai darei.

— Jau ištisus amžius to nedarau. Šie nenuspėjami šikniai niekuomet nesuaugs.

— Taigi tu nenorėsi šiek tiek amfetamino? nusišaipė Begbis, sprigtelėdamas į sidabrinę foliją, kurioje buvo tos sūrios granulės.

Ligotasis tikrai norėtų šiek tiek Stebuklingo Bilio, kad sutrumpintų nepaprastai ilgą kelionės laiką. Bet jis verčiau užsikruš, nei prašys Begbio. Lengvai purtydamas galvą ir murmėdamas sau po nosimi sėdi spoksodamas į priekį; viduriuose kylantis staigus alkis verčia jo mintis šokinėti nuo vieno nepatenkinto noro prie kito nepasotinamo geismo. Paskui staiga pašoka ir nueina pasičiupti iš Nukainotojo krūvos skardinę McEwan’s Export alaus.

— Aš tau sakiau, kad turėjai pats pasirūpinti atsargų! Nukainotasis priminė šlykštų paukštį, į kurio kiaušinius kėsinasi sėlinantis grobuonis.