Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Šūdas! Šiknius! Tu supistai naudojaisi bendrais! Tomis palinksta į priekį. Jis pradeda verkšlenti. Prisimenu kaip galvojau, jog jam apsiverkus tikriausiai susigraudinčiau ir aš, bet dabar pajuntu, kad mane suima tik šlykštus, dusinantis pyktis.

— Aš niekuomet nevartojau bendrų, papurtau galvą.

Jis atsilošia ir pats sau nusišypso; net nežiūri į mane, kai be jokio pykčio susimąstęs prabyla.

— Keistai viskas susiklostė, a? Tai tu ir Bulvė, ir Ligotasis, ir Gulbė, ir kiti įtraukėte mane į heroino mėšlą. Aš kažkada gerdavau su Nukainotuoju bei Franko ir juokdavausi iš jūsų, vadindavau jus visokiais įmanomais, gyvenančiais po šia saule skystapročiais šikniais. Paskui aš išsiskyriau su Lizi, prisimeni? Nuėjau pas tave. Paprašiau tavęs vienos dozės. Maniau, pisau viską, vieną kartą viską išmėginsiu. Nuo to karto vis mėginu.

Aš tai prisimenu. Kristau, tai buvo tik prieš kelis mėnesius. Kai kurie vargšai kalės vaikai yra tiesiog daug labiau už kitus linkę į tam tikrus narkotikus. Kaip Nukainotasis į gėralą. Tomis išbandė heroiną iš keršto. Joks šiknius negalėjo to sužiūrėti, bet aš pažinojau kelis pislius, tokius kaip aš pats, kurie galėjo prie to prisitaikyti. Aš jau kelis kartus buvau metęs. Pradėti vartoti metus — tai tas pats kaip keliauti į kalėjimą. Kiekvieną kartą tu patenki į kalėjimą, galimybė kada nors išsivaduoti iš šitokio gyvenimo vis menkėja. Kiekvieną kartą, kai tu grįžti prie heroino, atsitinka vis tas pat. Tu sumenkini savo galimybes kada nors be jo išsiversti. Ar aš padrąsinau Tomį susileisti pirmąją dozę vien dėl to, kad turėjau narkotikų? Galimas daiktas. Tikriausiai. Kiek esu dėl to kaltas? Pakankamai.

— Man tikrai labai gaila, Tomi.

— Nežinau, ką man supistai daryti, Markai. Ką man dabar daryti?

Aš paprasčiausiai sėdžiu nuleidęs galvą. Norėjau Tomiui pasakyti: Pradėk gyventi savo paties gyvenimą. Tai viskas, ką tu gali padaryti. Rūpinkis savimi. Gal tau visai neblogai pavyks. Pasižiūrėk į Deivį Mičelą. Deivis yra vienas iš geriausių Tomio draugų. Jis turi ŽIV, o niekuomet per visą savo gyvenimėlį nėra vartojęs heroino. Bet Deivis laikosi puikiai. Jis gyvena normalų gyvenimą, tokį normalų, kokį tik sugeba gyventi bet kuris mano pažįstamas šiknius. Bet aš žinau, kad Tomis neišgali apšildyti šios gūžtos. Jis ne Deivis Mičelas, ką jau kalbėti apie Dereką Džarmeną. Tomis negali uždaryti savęs į kapsulę, gyventi šilumoje, valgyti gerą šviežią maistą, puoselėti naujų vilčių. Jis neišgyvens nė penkerių, dešimties ar penkiolikos metų, jį tikrai pribaigs pneumonija ar vėžys.

Vest Grantone Tomis neišgyvens.

— Man labai gaila, bičiuli. Man tikrai labai gaila, tiesiog dar kartą pakartoju.

— Turi ko susileisti? pakeldamas galvą ir žiūrėdamas tiesiai į mane klausia jis.

— Dabar aš švarus, Tomi. Kai jam tai pasakau, jis net nenusišaipo.

— Tuomet sušelpk mane, bičiuli. Tikiuosi nuomos čekio.

Aš įlendu į savo kišenes ir ištraukiu dvi suglamžytas penkines, galvodamas apie Mačio laidotuves. Kitos tikriausiai bus Tomio, ir niekas supistai nieko negali dėl to padaryti. Ypač aš.

Jis paima pinigus. Mūsų akys susitinka, ir kažkas tarp mūsų šmėkšteli. Kažkas tokio, ko negaliu apsakyti, bet tai — kažkas tikrai labai gera. Tai truko tik akimirksnį; paskui dingo. Škotų kareivis

Džonis Svonas vonios kambario veidrodyje tyrinėja savo skustą galvą. Jo ilgi, purvini plaukai buvo nukirpti prieš kelias savaites. Dabar jam reikėjo atsikratyti smakro želmens. Skutimasis, kai turi tik vieną koją, tikra kančia, o Džonis vis dar neįprato išlaikyti pusiausvyros. Bet po kelių įsipjovimų įsigudrino pasiekti pakenčiamą rezultatą. Jis apsisprendė, kad daugiau jau tikrai negrįš į tą invalido vežimėlį.

— Eime vėl bastytis, tyrinėdamas veidą veidrodyje, tarė pats sau. Džoniui pasirodė, kad pakankamai apsišvarino. Tai nebuvo malonus jausmas, o pats apsivalymo procesas teikė labai daug nepatogumų; bet žmonės iš seno kareivio tikėjosi standartų. Jis pradėjo švilpauti „Škotų kareivio“ melodiją; vis labiau įsijausdamas tvirtai atidavė savo atspindžiui karišką pagarbą.

Bigės tvarstis Džoniui kelia nerimą. Jis atrodo purvinas. Šiandien turi ateiti misis Harvėj, apylinkės slaugė, su savo neišvengiamais keliais pamokslais apie asmeninę higieną.

Jis tyrinėja sveikąją koją. Visuomet ji buvo silpnesnė už aną.

Šios kelis kėlė rūpesčių; prisiminė prieš daugelį mėnesių per futbolo žaidynes patirtą traumą. Dabar, kai jam vienam teko visas kūno svoris, jis kels dar daugiau rūpesčių. Džonis pagalvoja, kad jam reikėjo leistis į šios kojos arteriją; verčiau jau šią koją būtų apėmusi gangrena ir būtent ją nukapojęs chirurgas. Dešiniarankio prakeikimas, pagalvojo jis.

Išėjęs į šaltą gatvę, jis nusvirduliavo Veiverlio stoties link. Kiekvienas žingsnis buvo baisi kančia. Skausmas kilo ne iš jo bigės galo, o, rodės, buvo sukaustęs visą kūną; nors dvi prarytos metadono piliulės ir raminamieji šiek tiek jį ir malšino. Džonis įsitaiso Market Stryto pradžioje. Ant didelio kartono gabalo juodomis raidėmis užrašyta:

FOLKLENDO VETERANAS — AŠ PRARADAU SAVO KOJĄ UŽ SAVO ŠALĮ. PRAŠAU PADĖTI.

Narkotas, pravarde Sidabras, — Džonis net nežino jo tikrojo vardo, — sustiręs prisiartina prie jo.

— Turi heroino, Svoni? klausia jis.

— Nieko nebus, bičiuli. Reimis, kiek girdėjau, išvykęs iki šeštadienio ar panašiai.

— Šeštadienis netinka, sušvokščia Sidabras. — Manyje tūnanti beždžionė nori valgyti.

— Čia biznierius esu aš, Baltoji Gulbė, Sidabre, Džonis parodė į save. — Jei turėčiau ką parduoti ponteriui, taip ir padaryčiau.

Sidabras pasižiūrėjo žemyn. Juodas, purvinas, nudryžęs apsiaustas kabaliuoja ant jo pilko, sunykusio kūno. — Nujojau kažkur metadono receptą, pareiškia jis nei ieškodamas užuojautos, nei jos tikėdamasis. Jo negyvos akys vos blyksteli. — Hei, Svoni, ar tu iš šito pasidarai kiek nors pinigų?

— Kai vienos durys užsitrenkia, kitos atsiveria, šypsosi Džonis, jodantys — pūvantis jovalas. — Šitai darydamas aš užsidirbu daugiau šlamančiųjų, nei anksčiau prekiaudamas. O dabar, atleisk man, Sidabre, aš turiu čia užsidirbti supistam pragyvenimui. Toks doras kareivis kaip aš negali pasirodyti besišnekučiuojąs su narkotais. Pasimatysim.

Sidabras vargiai atkreipė dėmesį į jo pastabas, ką jau kalbėt apie tai, kad dėl to būtų įsižeidęs. — Tuomet einu į kliniką. Gal koks nors šiknius parduos man piliulę.

— Au revoir, šūkteli jam pavymui Džonis.

Jam visai neblogai sekasi. Kai kurie žmonės vogčiomis mėtė į jo skrybėlę monetas. Kiti, susierzinę, kad nelaimė įsiveržia į jų gyvenimus, nusisuka arba ryžtingai žiūri į priekį. Moterys aukojo dažniau už vyrus; jaunuoliai dažniau už pagyvenusius; varguoliai buvo dosnesni už prašmatnius turtinguosius.

Į skrybėlę nukrenta penkinė. — Telaimina jus Dievas, sere, sako Džonis.

— Visiškai ne, sako pusamžis vyras, — mes jums skolingi, berniukai. Juk tai tiesiog siaubinga tokioje jaunystėje.

— Aš nieko nesigailiu. Negalima sau leisti, kad tave apimtų pagieža, bičiuli. Tai mano filosofija, bet kuriuo atveju. Aš myliu savo šalį; ir vėl tai padaryčiau. Nes aš save laikau vienu iš laimingųjų; aš sugrįžau. Tose peštynėse prie Gūzgryno praradau kelis gerus bičiulius, sakau jums. Džonio akys sublizgėjo, įgavo svajingumo; pats tuo beveik įtikėjo. Ir vėl pasisuko į tą vyrą. — Bet kai sutinki tokius žmones kaip jūs, kurie prisimena, kurie rūpinasi, supranti, kad visa tai nebuvo beprasmiška.