Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Kaip tik įpusėjau savo dienas, todėl jaučiuosi smarkiai pavargusi bei išdžiūvusi. Nueinu į tualetą ir pasikeičiu tamponus, panaudotuosius, kurie tiesiog persisunkę, suvynioju į tualetinį popierių.

Pora šių turtingų imperialistinės kalės vaikų užsisakė sriubos; mūsų ypatingosios pomidorų su apelsinais. Kol Grehemas užsiėmęs pagrindinių patiekalų ruošimu, aš išsitraukiu sukruvintą tamponą ir įmetu jį lyg kokį arbatos maišelį į sriubos lėkštę. Sakute nubraukiu žmogiškuosius ingredientus. Pora juodų gijų, gimdos sienelių liekanų, ištiško į sriubą ir greit ištirpo.

Pati nunešiau du pirmuosius patiekalus — pate ir dvi lėkštes sriubos — ir padėjau jiems ant stalo, kad būčiau rami, jog liesajam, prisilaižiusiam pisliui tikrai teko paskanintoji lėkštė. Vienas iš kompanijos, tas vaikinas su ruda barzda ir reto šlykštumo atsikišusiais dantimis, garsiai pasakoja visam stalui, kokie bjaurūs Havajai.

— Per daug sumautai karšta. Ne tai, kad mane būtų labai kankinęs karštis, tiesiog tai nėra tas stiprus, kepinantis karštis kaip Pietų Kalifornijoje. Ta vieta yra tokia sumautai drėgna, kad visą laiką prakaituoji kaip kiaulė. Taip pat nuolat trikdo valstietiškos padugnės, mėginančios parduoti tau tuos savo juokingus niekniekius.

— Dar vyno! irzliai sviedė man storasis gražiagalvis kekšius.

Aš vėl nuėjau į išvietę ir pričiurškiau prikaistuvį. Cistitas tai mano bėda, ypač kai prasideda tos dienos. Šlapimas toks sustingęs, drumzlinas, ko gera, būsiu pasigavusi kokią šlapimtakio infekciją.

Atskiedžiu grafiną vyno savo šlapimu; atrodo šiek tiek drumzlinas, bet jie tokie nuspangę, kad šito nepastebės. Ketvirtį vyno nupilu į kriauklę, o ant viršaus pripilu savo šlapimo de resistance.

Dar šiek tiek šlapimo šliūkštelėjau ant žuvies. Padažas, kuriame ji marinuota, yra tokios pat spalvos ir konsistencijos. Beprotybė!

Tie peniai viską surijo ir išgėrė net nepastebėję.

Nelengva nusilengvinti tualete ant laikraščio skiautės; išvietė maža, sunku išsiskėst. O dar Grehemas kažką rėkia. Aš išspaudžiu mažą skystą šūdą, įdedu į mikserį ir suplaku kartu su kremu, dar pridedu šiek tiek skysto šokolado, o paskui visa tai pašildau prikaistuvyje. Pagaliau išpilstau į indus. Tiesiog žadina apetitą. Pasiutimas!

Aš pajutau savo galią, mane tiesiog akina jų įžeidinėjimai. Šypsotis dabar jau daug lengviau. Storasis kalės vaikas vis dėlto ištraukia trumpą šapelį; jo ledai atseit paskaninti žiurknuodžiais. Tikiuosi, kad Grehemas neturės nemalonumų ir kad jie neuždarys restorano.

Rašinyje, man dabar dingteli, reiks parašyti, kad tam tikromis aplinkybėmis moralė yra reliatyvi. Taip reikėtų rašyti, jei būčiau sąžininga pati sau. Bet daktaro Lamonto nuomonė šiuo klausimu yra kitokia, todėl man teks terliotis su absoliutais, kad sulaukčiau palankumo ir gerų pažymių.

Visa tai — tikra beprotybė. Traukinių žymėjimas centrinėje Leito stotyje

Tuo metu, kai kulniuoju į Veiverlį, miesčiokas atrodo bloga lemiantis ir tuščias. Arkadoje Kalton Roude, netoli Pašto sandėlių, skeryčiojasi du vaikinai. Arba jie barasi tarpusavyje, arba kažką rėkia man. Pati ta vieta ir laikas pasispardyti. Nors, kita vertus, ar būna tam kada tinkama vieta ir laikas? Pagreitinu žingsnį, — o tai nėra lengva su šiuo sunkiu lagaminu, — ir išeinu į Leit Strytą. Kurių galų jiems reikia? Pašėlę šikniai. Aš juos supistai...

Supistai judėsiu toliau. Skubiai. Kai jau prieinu prie Teatro, tų dviejų subinių keliamą triukšmą pakeičia raminantis viduriniosios klasės šiknių, grupelėmis išeinančių iš operos teatro, plepėjimas: Karmen. Kai kurie suka į restoranus Tako gale, kur iš anksto buvo užsisakę staliukus. Aš žingsniuoju toliau. Visą laiką į pakalnę.

Praeinu pro savo senąjį butą Montgomerio gatvėje, po to buvusį šiukšlyną Alberto gatvėje, kuris dabar užpiltas smėliu ir išdailintas. Lyg pasiutęs, su kurtinančia sirena Taku prašvilpia policijos automobilis. Iš alinės į Činkį išsvirduliuoja trys vaikinai. Vienas iš šiknių stengiasi pagauti mano žvilgsnį. Užtektų mažiausio preteksto užkabinti kurį nors pislių, o kietuoliai nusigriebtų to abiem rankom. Vėl, kaip įprasta, ramiai pagreitinu žingsnį.

Pagal tikimybių teoriją, kuo toliau šiuo paros metu eisi Taku, tuo didesnis pavojus gauti į dantis. Mano atveju yra priešingai — kuo toliau nužingsniuoju, tuo saugesnis jaučiuosi. Tai Leitas. Man atrodo, kad tai reiškia, jog esu namie.

Išgirstu prislopintus garsus ir dirsteliu į alėją, vedančią statybos aikštelės link. Pamatau tulžim vemiantį Nukainotąjį. Mandagiai palaukiu, kol jis susitvarkys, ir tada kreipiuosi.

— Rebai. Ar viskas gerai, žmogau?

Jis apsisuka, susvirduliuoja, mėgindamas atidžiau įsižiūrėti, bet jo apsunkę akių vokai tenori tik užsitrenkti, kaip tos naktinės azijietiškos parduotuvės kitapus gatvės metalinės langinės.

Nukainotasis suvapa kažką, kas skamba panašiai į: — Hei, Rentsai, sveikas, kaip supistas skatikas... tu, šikniau... Tuomet jo veidas netikėtai pasikeičia, ir jis sako: — ...supistas šikniau... aš tuoj tave supistai sutvarkysiu, šikniau... Jis pasvyra ir šoka ant manęs. Net ir su tuo savo lagaminu aš sugebu staiga šoktelėti atgal, o tas apspangęs šiknius trenkiasi į sieną, svirduliuodamas atšoka ir nudrimba ant subinės.

Padedu jam atsikelti, o jis vapa krūvas mėšlo, kurio aš neįstengiu suprasti, bet jis dabar bent jau ramesnis.

Kai tik apkabinu jį ranka, kad padėčiau jam nueiti prie gatvės, tas terlius, kaip moka tik chroniški girtuokliai, sugriūva lyg kortų namelis, visiškai atsiduodamas mano valiai. Turiu padėti kelionės krepšį, kad suturėčiau tą pislių, neleisčiau jam nukristi ir dar labiau nusikainoti į grindinį. Bet tai beviltiška.

Taku pirmyn ir atgal rūksta taksi, sustabdau vieną ir įgrūdu Nukainotąjį į užpakalinę sėdynę. Taksistas nelabai patenkintas, bet aš įteikiu jam penkinę ir sakau: — Išsodink jį Boutou, bičiuli, Hotornveile. Iš ten jis susiras kelią į namus. Be kita ko, dabar švenčių metas. Tokie šikniai kaip Nukainotasis puikiausiai dera prie šio metų laiko.

Man buvo kilęs noras sėsti į taksi kartu su Nukainotuoju ir iššokti lauk prie savo Ma buto, bet pagunda užsukti pas Tomą Jangerį dar didesnė. Viduje sėdi Begbis su kelių kietuolių svita, vienas man atrodo kiek pažįstamas.

— Rentsai! Kaip tu, šikniau, supistai laikaisi! Ar ką tik grįžai iš Londono?

— O taip, papurčiau jo ranką, o jis prisitraukė mane prie savęs ir stipriai paplojo per nugarą. — Ką tik įgrūdau į taksi Nukainotąjį, sakau.

— Tas šiknius. Aš liepiau jam atsipisti. Antras įsimintinas įžeidimas šią naktį. Šiknius supistai prisidirbo. Blogiau nei supistas narkotas tas šiknius. Jei dabar nebūtų Kalėdos ir visa kita, aš pats būčiau supistai sutvarkęs tą šiknių. Tarp manęs ir jo viskas supistai baigta. Istorijos pabaiga.

Begbis supažindina mane su kitais kompanijos šikniais. Ką Nukainotasis iškrėtė, kad buvo išspirtas iš šios minios, aš net nenoriu žinoti. Vienas iš šiknių — tas vyriokas Donelis, Sautono Vaikis, kekšius, kuriam kažkada laižė subinę Maikis Foresteris. Atrodo, kad vieną dieną Foresteris tam šikniui nusibodo ir jis gerai šį pamaigė. Reikėjo jį vežti į ligoninę. Nerasi puikesnio vaikino, kuriam galėtų šitaip atsitikti.

Begbis pasivedėja mane į šalį ir prislopina balsą.

— Tu žinai, kad Tomis supistai serga?

— O taip. Girdėjau.

— Nueik ir supistai aplankyk tą šiknių, kai tik galėsi.

— O taip. Aš ruošiausi tai padaryti.