Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Hei... nagi, dabar ne laikas apie tai kalbėti... Mačio laidotuvės, taip sakant.

— O kada tada apie tai kalbėti? paklausė Rentonas.

— Tau tikrai reikėtų tai padaryti, Deni, tikrai reikėtų, maldaujamai ištarė Alison.

— Gal geriau to nežinoti, supranti. Aš noriu pasakyti, taip sakant, koks būtų buvęs Mačio gyvenimas, jei jis būtų žinojęs, kad turi ŽIV?

— Matis. Koks buvo jo gyvenimas prieš , kai nežinojo, kad turi ŽIV? pasakė Alison. Bulvė ir Rentonas, pripažindami šį teiginį, linktelėjo.

Prie krematoriumo įrengtoje mažoje koplytėlėje dvasininkas trumpai pakalbėjo apie Matį. Jam šį vakarą reikėjo aptarnauti dar daugybę laidotuvių, ir jis negalėjo ilgai kruštis. Kelios trumpos akimirkos, pora himnų, viena ar dvi maldelės ir jungiklio spragtelėjimas, pasiunčiantis lavoną apačion į krosnį. Dar kelios tokios procedūros, ir jo pamaina baigsis.

— Mūsų, šiandien čia susirinkusiųjų, gyvenime Metju Konelis atliko įvairius vaidmenis. Metju buvo sūnus, brolis, tėvas ir draugas. Paskutinės trumpo Metju gyvenimo dienos buvo niūrios ir kupinos kančių. Bet mes privalome prisiminti Metju, mylintį jaunuolį, kuris troško gyventi. Būdamas entuziastingas muzikantas, Metju mėgo linksminti savo draugus gitara...

Rentonas net neįstengė žvilgtelėti į Bulvę, stovintį šalia jo prie klauptų, jį ištiko nervingas juokas. Matis buvo šūdiniausias iš visų gitaristų, kokį tik jis kada pažinojo, sugebėjęs pagroti tiktai Doors, Roadhouse Blues ir kelias Clash bei Status Quo melodijas. Jis uoliai stengėsi išmokti priedainį iš Clash City Rockers, bet niekaip negebėjo jo įveikti. Kad ir kaip būtų, Matis mėgo tą savo Fender Strat gitarą. Saugojo ją net po to, kai buvo parduotas stiprintuvas. Tai buvo paskutinis daiktas, kurį jis pardavė, kad galėtų susileisti sau į veną mėšlo. Vargšas Matis, pagalvojo Rentonas. Ar kuris nors iš mūsų jį pažinojo? Ar kas nors gali iš tikro pažinti ką nors kitą?

Stivis gailėjosi, kad nėra už keturių šimtų mylių nuo čia, Holovėjuje, savo bute su Stela. Tai buvo pirmas jų išsiskyrimas nuo to laiko, kai jiedu susimetė. Jautėsi bjauriai. Nors ir kiek stengėsi, negalėjo išlaikyti galvoje Mačio vaizdo. Matis vis pavirsdavo į Stelą.

Bulvė pagalvojo, jog gyventi Australijoje turėtų būti tikrai sušiktas dalykas. Karštis, vabzdžiai, visi tie nuobodūs priemiesčiai, kuriuos rodo per Neighbours bei Home and Away serialus. Jam rodės, kad Australijoje nėra tikrų alinių ir kad ta vieta labai panaši į šiltas Baberton Mains, Bakstouno ar Ist Kreigo vietas. Jis pagalvojo, kaip atrodo senoji Melburno ar Sidnėjaus miesto dalis ir ar ten yra daugiabučių namų, tokių kaip Edinburge ar Glazge, ar net Niujorke, o jeigu taip, tai kodėl jie niekuomet neparodo šito per teliką. Jis taip pat susirūpino, kodėl štai galvoja apie Australiją ir ką tai turi bendra su Mačiu. Tikriausiai todėl, kad kiekvieną kartą jiems pasirodžius, jis apspangęs voliodavosi ant čiužinio, žiūrėdamas kokią nors australų muilo operą.

Alison prisiminė, kaip ji užsiiminėjo su Mačiu seksu. Tai buvo prieš ištisus amžius, dar prieš tai, kai pradėjo vartoti. Jai tuomet tikriausiai buvo apie aštuoniolika metų. Ji mėgino prisiminti Mačio penį, jo dydį, bet negalėjo to atkurti. Bet ji prisiminė Mačio kūną. Jis buvo liesas ir tvirtas, nors ir nelabai raumeningas. Jo liesumas buvo gražus, o įdėmios, skvarbios akys išdavė jo nenustygstantį charakterį. Geriausiai ji prisiminė žodžius, kuriuos pasakė Matis, kai jie tada sugulė į lovą. Jis jai pasakė: — Aš ruošiuosi tave išdulkinti taip, kaip tu dar niekada nebuvai išdulkinta savo gyvenime. Ir tai tiesa. Taip blogai jos niekas nedulkino nei prieš tai, nei po to. Matis pasitenkino per kelias sekundes, suleisdamas viską į ją, ir nusirito nuo jos vos beatgaudamas kvapą.

Ji nė nemėgino slėpti savo nepasitenkinimo. — Supista nesąmonė, tarė ji Mačiui lipdama iš lovos, susirūpinusi bei įsitempusi, sujaudinta, bet nepasitenkinusi, nors kauk iš nevilties. Ji apsivilko savo drabužius. Jis nieko nepasakė ir nepajudėjo, bet ji tikra, kad išeidama pastebėjo iš jo akių riedančias ašaras. Tas prisiminimas žvelgiant dabar į šią medinę dėžę ją sukrėtė ir ji pasigailėjo, kad nebuvo švelnesnė.

Franko Begbis jautėsi piktas ir sutrikęs. Bet kokią draugui padarytą žalą jis vertino kaip asmeninį įžeidimą. Jis jautė pasididžiavimą tuo, jog rūpinosi savo draugais. Vieno jų mirtis akivaizdžiai atskleidė jam jo paties bejėgiškumą. Franko išsprendė šią problemą nukreipdamas savo pyktį į Matį. Jis prisiminė, kaip Matis apsitriedęs išsigando Džypo ir Maiko Foresterių Lousian Roude, o jam teko stoti prieš tuos du šiknius vienam. Jam tai nebuvo labai sunku. Bet grynai principo reikalas. Visada privalai užsistoti savo draugus. Jis privertė Matį sumokėti už bailumą: fiziškai, prilupęs jį, ir viešai, daugybę kartų žeminamai išsityčiojęs iš jo. Dabar jis suprato, kad neprivertė to šikniaus už viską kaip reikiant sumokėti.

Misis Konel prisiminė Matį visai dar mažą berniuką. Visi berniukai susipurvindavo, bet Matis ypač. Batai plyšdavo, drabužiai akimirksniu virsdavo skarmalais. Todėl ji nenustebo, kai išaugęs į paauglį, jis tapo panku. Tai buvo tiesiog neišvengiama. Matis visuomet buvo pankas. Ji prisiminė vieną ypatingą atsitikimą. Dar būdamas vaikas, jis lydėjo ją, kad įstatytų jai dirbtinius dantis. Grįžtant autobusu į namus ji pasijuto nepatogiai. Matis užsispyrė visiems papasakoti, jog jo motina turi įstatytus dirbtinius dantis. Jis buvo ypač meilus vaikas. Juos prarandi, galvojo ji. Kai sulaukia septynerių, jie jau ne tavo. Vėliau, kai jau prie to prisitaikai, tas pat vėl atsitinka, kai jie sulaukia keturiolikos. Kažkas atsitinka. Paskui, kai prisideda dar ir heroinas, jie daugiau jau net patys sau nepriklauso. Mažiau Mačio, daugiau heroino.

Ji tyliai ir ritmiškai kūkčiojo, raminamieji silpnais trumpais gūsiais lengvino jos skausmą, — sklaidė viduje kylantį begalinio gailesčio ir liūdesio viesulą, kurį ji stengėsi pažaboti.

Antonis, Mačio brolis, galvojo apie kerštą. Kerštą visoms padugnėms, kurios nutempė jo brolį žemyn. Jis juos pažinojo, kai kurie turėjo supisto įžūlumo šiandien čia ateiti. Merfis, Rentonas ir Viljamsonas. Šie pasipūtę pašlemėkai, kurie trainiojosi aplink taip, lyg triestų vienais ledais, lyg jie žinotų kažką tokio, ko nežinojo niekas kitas, nors viso labo buvo tik šiukšlės narkomanai. Jie ir tie dar labiau įtartini tipai už jų. Jo brolis, jo supistai silpnas, kvailas brolis, nusekė paskui tas padugnes.

Antonio mintys vėl pradėjo suktis apie tą įvykį, kai Derekas Saterlendas stipriai jį primušė apleistame traukinių depe. Matis tai sužinojo ir nuėjo ieškoti Dereko Saterlendo, dvejais metais už save jaunesnio Antonio bendraamžio. Antonis prisiminė, su kokiu nekantrumu jis laukė, kad brolis Dereką Saterlendą smarkiai pažemins. O išėjo taip, kad buvo pažemintas pats Antonis, netiesiogiai. Stebėdamas, kaip senas priešininkas beveik nerūpestingai įveikia ir į miltus sumala jo brolį, pasijuto vos ne taip pat pažemintas kaip ir aną kartą. Matis pabėgo palikęs jį ten vieną. Nuo to laiko jis palikdavo visus.

Mažoji Liza Konel liūdėjo, kad jos tėvelis buvo toje dėžėje, bet jis turės sparnus kaip angelas ir pakils į dangų. Jos Nana apsiverkė, kai Liza pasakė, jog taip gali atsitikti. Atrodė, kad jis miega toje dėžėje. Jos Nana sakė, kad ta dėžė iškeliavo į dangų. Liza manė, kad angelams užauga sparnai ir nuskraidina juos į dangų. Jai šiek tiek kėlė rūpestį tai, kad jis negalės skristi, jei jie neišleis jo iš tos dėžės. Nors jie tikriausiai žinojo, ką daro. Dangus atrodė esąs geras dalykas. Kada nors ji ten nukeliaus ir pasimatys su savo tėveliu. Kai jis ateidavo jos aplankyti į Vester Heilą, paprastai blogai jausdavosi, todėl jai neleisdavo su juo pasikalbėti. Būtų puiku nukeliauti į dangų ir pažaisti su juo, kaip jie darydavo, kai ji buvo dar visai mažytė. Danguje jis vėl gerai jausis. Dangus turėtų skirtis nuo Vester Heilo.