Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Dabar esu ne savo bute — vis dar apsivilkęs eilute, su kaklaraiščiu, sėdžiu šiame prabangiame bute tarp džinsais ir marškinėliais apsivilkusių ponterių, kurie laiko save didesniais lėbautojais, nei yra iš tikro. Tie savaitgalio pasikvailiojimai labai vargina.

— Palik jį ramybėje Pola, sako moteris, su kuria susipažinau alinėje. Ji tikrai stengiasi įlįsti po mano apatiniais su tuo pašėlusiai akivaizdžiu užsispyrimu, kokį gali pastebėti Londone tokių scenų metu. Jai tikriausiai pavyks, nors nuėjęs į vonios kambarį ir pamėginęs įsivaizduoti, kokia ji, net apytikriai negalėjau susikurti jokio jos įvaizdžio. Šitoks tipas — tai tik erzinančios vaginos; plastikinės kalės. Šitokias gali tik nudulkinti, ištraukti ir išeiti. Jos netgi stengiasi parodyti, kad labai nustebtų, jei padarytum dar ką nors daugiau. Kalbu kaip Ligotasis, bet jo požiūris turi pagrindą, ir dabar čia ypač tinka.

— Nee, pamėgink, „Misteri Eilute su Kaklaraiščiu“. Lažinuosi, kad tu per savo gyvenimą nieko panašaus nesi ragavęs.

Aš gurkšnoju degtinę ir tyrinėju šią mergą. Jos liemuo neblogas ir plaukai pakirpti dailiai, bet tai, rodės, tik pabrėžė, o ne slėpė geibią ir nesveiką jos išvaizdą. Tyrinėjau ją prisimerkęs: dar viena kalė, ieškanti gatvės lengvatikių. Visos kapinės pilnos jų.

Paimu nuorūką, pauostau ir grąžinu jai. — Žolė su trupučiu opiumo, ar ne? klausiu. Iš tiesų kvepėjo, — kaip tiktas daiktas.

— Taaip... sako ji šiek tiek sutrikusi.

Aš vėl pasižiūriu į nuorūką, smilkstančią jos rankoje. Tikrai stengiuosi ką nors pajusti. Bet ką. Iš tikrųjų aš laukiu to demono, to pikto kalės vaiko, to manyje tūnančio krušliaus, kuris gožia mano smegenis, kuris priverčia ranką siekti nuorūkos, o nuorūką pridėti prie lūpų, ir čiulpia čiulpia lyg dulkių siurblys. Jis nepasirodo scenoje. Gal jis čia jau nebegyvena. Liko tik didelė subinės anga.

— Turbūt atsisakysiu jūsų malonaus pasiūlymo. Jei norite, galite laikyti mane onanistu, bet aš visuomet šiek tiek nejaukiai jausdavausi atsidūręs šalia narkotikų. Pažinojau kelis žmones, kurie buvo į juos įsitraukę ir turėjo daug keblumų.

Ji, įdėmiai pasižiūrėjusi į mane, atrodo, suprato, kad svarbiausio aš nepasakiau. Ji aiškiai jaučiasi šiek tiek nesava, pakyla ir pasitraukia nuo manęs.

— Tu beprotis, labai garsiai nusikvatoja ta moteris, su kuria aš susipažinau alinėje, kuo ji ten vardu, neatsimenu. Aš pasiilgau Keli, kuri grįžo atgal į Škotiją. Keli nuostabiai juokdavosi.

Tiesą sakant, narkotikai dabar atrodo tokie įkyrėję; nors dabar man viskas įkyrėję ir daug labiau nei tuomet, kai sėdėjau ant adatos. Reikalas tas, kad šis naujas nuobodulys man vis dar naujiena, todėl ir vargina mažiau, nei tikėjaus. Aš dar kurį laiką jį ištversiu. Dar šiek tiek. Užkanda

O dieve, viskas aišku; tai bus viena iš tų naktų. Norėčiau, kad būtų daug lankytojų, o kai šitaip tuščia, laikas tarsi sustoja. Ir jokių arbatpinigių. Šūdas!

Bare nieko nėra. Endis sėdi aiškiai nuobodžiaudamas: skaito Evening News. Grehemas virtuvėje, ruošia maistą, kuris, kaip jis tikisi, bus suvalgytas. Aš, atsišliejusi į barą, jaučiuosi tikrai pavargusi. Rytdienos filosofijos paskaitai turiu parašyti rašinį. Jis apie moralę: ar ji yra reliatyvi, ar absoliuti, ir kokiomis aplinkybėmis, ir etcetera , etcetera. Tiesiog visa tai slegia. Kai tik baigsiu šią pamainą, visą naktį jį rašysiu. Tikra nesąmonė.

Aš nepasiilgau Londono, bet pasiilgau Marko... šiek tiek. Na, gal šiek tiek, arba labiau nei truputį, bet ne taip jau labai, kaip iš pradžių man atrodė. Jis sakė, kad panorėjusi galėčiau lankyti Universitetą Londone — lygiai taip pat kaip ir čia. Kai aš jam pasakiau, kad gyventi iš stipendijos niekur nėra lengva, o Londone tai netgi neįmanoma, tiesiog aritmetiškai neįmanoma, jis pareiškė, kad gerai uždirba ir kad mudu turėtume gerai susitvarkyti. Kai atkirtau, kad nenoriu būti išlaikoma, lyg jis būtų stambus suteneris, o aš — intelektuali kekšė, pasakė, kad viskas būtų ne taip. Kad ir kaip būtų, aš parvažiavau, o jis pasiliko, — nemanau, kad kuris nors iš mudviejų tikrai dėl to gailėtųsi. Markas gali būti meilus, bet jam, ko gera, iš tikro visai nereikia žmonių. Išgyvenau su juo šešis mėnesius ir vis dar nemanau, kad iš tikro jį pažįstu. Kartais jaučiu, kad noriu per daug ir kad manyje jis įžiūri gerokai daugiau, nei iš tikro yra.

Į restoraną užėjo keturi vaikinai, aiškiai girti. Beprotybė. Vienas jų atrodo šiek tiek pažįstamas. Gal mačiau jį kur nors Universitete.

— Ką galiu jums pasiūlyti? klausia jų Endis.

— Porą butelių geriausio jūsų šlapimo... ir stalelį keturiems... išveblena jis. Iš kalbos, drabužių ir elgsenos galiu numanyti juos esant viduriniosios ar galbūt aukštesnės klasės anglus. Mieste pilna tokių baltųjų persikėlėlių tipų, ir tai sako ta, kuri ką tik sugrįžo iš Londono! Universitete sutinki šiauriečių ir liverpuliečių, ir birmingemiečių bei londoniečių; dabar ten pilna tokių, kuriems nepavyko patekti į oksbridžus, — tai tarsi Londono tipų bei Edinburgo prekybos mokyklų ponterių, atstovaujančių Škotijai, žaidimų aikštelė.

Nusišypsau jiems. Man reikia liautis su tais išankstiniais nusistatymais ir išmokti elgtis žmoniškai. Tai Marko, to kvailo penio, prietarų ir nusistatymų įtaka. Jie susėdo.

Vienas sako: — Ką tu pavadintum gerai atrodančia mergina Škotijoje?

Kitas pokšteli: — Turistę! jie kalbėjosi labai garsiai. Akiplėšos šikniai.

Vienas jų, mostelėjęs mano pusėn, sako: — Bet nežinau. Šitos irgi neišspirčiau iš lovos.

Tu peni. Tu supistas purvinas peni.

Viduje aš visa kunkuliuoju, stengdamasi neišsiduoti, kad išgirdau tą pastabą. Juk negaliu sau leisti prarasti šį darbą. Man reikalingi pinigai. Nebus pinigų — nebus Universiteto, nebus diplomo. Noriu to diplomo. Aš tikrai supistai noriu jo labiau už viską.

Kol jie tyrinėja meniu, vienas vaikinas, tamsiaplaukis, liesas onanistas su ilgais kirpčiukais, gašliai nusišypso man. — Kaip sekas, brangute? sako jis dirbtine kokni tarsena. Kiek suprantu, tarp turtingųjų retkarčiais tai madinga. Dieve, aš norėčiau tiesiog vimtelti šiam šliužui, kad atsipistų. Man šitas visas mėšlas nereikalingas... o taip, reikalingas.

— Tuomet nusišypsok mums, mergaičiuk! sako tas apkūnesnis vyriokas griausmingu, įkyriu balsu. Taria taip akiplėšiškai, kad neabejoju, jog tai turtingas mulkis, nepasižymintis jautrumu bei intelektu. Aš mėginu išspausti mandagią šypseną, bet mano veido raumenys tarsi surakinti. Na ir puiku, po galais.

Užsakymo priėmimas — tikras košmaras. Jie įsitraukė į pokalbį apie karjerą; plataus vartojimo prekės visuomeniniai santykiai ir įmonių įstatymai, atrodo, yra pačios populiariausios temos, įterptos tarp nerūpestingo globėjiškumo ir mėginimų mane pažeminti. Liesas šliužas iš tikro paklausia manęs, kada baigiu darbą, o aš apsimetu net neišgirdusi, ir tuomet kiti pradeda košmariškai spygauti ir tankiai barbenti į stalą. Pasijutusi bjauriai, pažeminta lyg kokia musė, sukandusi dantis priimu užsakymą ir nueinu į virtuvę.

Vos nedrebu iš pykčio, galvodama, kiek man dar pasiseks valdytis, gailėdamasi, kad šį vakarą nėra Luizos ar Marisos — kitos moters, su kuria galėčiau pasikalbėti.

— Ar negali išvaryti iš čia šitų supistų subinių? rikteliu Grehemui.

— Tai biznis, Lankytojas yra visuomet teisus, net jei jis ir supistas pašlemėkas.

Prisimenu Marką pasakojus, kaip jie kartu su Ligotuoju prieš metus vasarą dirbo „Metų Žirgo“ šou Vemblyje padavėjais. Jis visuomet sakė, kad padavėjai turi galios; niekuomet nesikivirčyk su padavėjais. Jis, be abejo, teisus. Dabar pats laikas panaudoti šią galią.