Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Naujoji Gevo gūžta yra Makdonald Roude; aš nusprendžiu nukaukšėti ten savo kanopomis. Atvykęs randu jį prastai nusiteikusį. Pradedu šiek tiek baimintis, lyg būčiau jam įsisiūlęs, bet jis atskleidė savo nepasitenkinimo priežastį.

— Sakau tau, Rentsai, pasižiūrėk į tą šiknių Nukainotąjį, purtydamas galvą ir rodydamas į tuščią prieškambarį, sako jis, — aš daviau jam pinigų, kad sutvarkytų šį butą; šiek tiek paglaistytų ir padažytų. Bėgu į B& Q parduotuvę, sako jis man šį rytą. Nuo to laiko nemačiau to šikniaus.

Aš tikrai norėčiau pasakyti Gevui, jog jis visų pirma padarė nesąmonę nusamdydamas Nukainotąjį padaryti kokį nors darbą; taip pat visiškai supistai kvailai pasielgė, duodamas jam šlamančiųjų iš anksto. Bet numanau, kad jis šiuo metu nenori to girdėti, o aš esu tik jo svečias. Todėl tik nutrenkiu savo krepšį gretimame kambaryje ir išsivedu jį į alinę.

Noriu išgirsti apie Matį; kas tam šikniui atsitiko. Aš tikrai buvau sukrėstas naujienų, nors, turiu pasakyti, toli gražu nebuvau nustebintas.

— Matis niekuomet nežinojo, kad turi ŽIV, pasakė Gevas. — Jis tikriausiai jau kuris laikas buvo apsikrėtęs.

— Ar tai buvo pneumonija, ar vis dėlto vėžys? klausiu.

— Nee, ee toksoplazmozė. Priepuolis, supranti.

— A? Aš tame nesusigaudau.

— Supistai liūdna. Taip galėjo atsitikti tiktai Mačiui, Gevas papurtė galvą. — Jis norėjo pasimatyti su ta savo dukryte, mažąja Liza, Širlės vaiku, supranti? Širlė neleido jam net prisiartinti prie namų. Nieko nuostabaus, turint galvoje jų dabartinius santykius. Kad ir kaip būtų, ar pažįsti mažąją Nikolę Hanlon?

— Taaip, mažoji Niki, o taip.

— Jos katė atsivedė kačiukų, taigi Matis vieną iš jos paėmė. Tas šiknius sumanė nunešti kačiuką Širlei, kad ši perduotų jį vaikui, supranti? Taigi jis nuneša jį į Vester Heilą, kad atiduotąjį mažajai Lizai; dovana, supranti?

Aš dorai nesusigaudau, koks ryšys tarp kačiuko ir Mačio priepuolio, bet visa tai skamba kaip tipinė Mačio istorija. Papurtau galvą. — Taip gali tik Matis. Paprasčiausiai dovanoti mažą kačiuką, o po to palikti rūpintis kokiam kitam šikniui. Lažinuosi, kad Širlė jį mikliai pavarė.

— Būtent, visai be galvos tas šiknius, niūriai linktelėdamas nusišypso Gevas. — Ji sako: Aš nenoriu rūpintis kate, išsinešk ją iš čia, atsipisk. Taigi Matis liko su tuo kačiuku. Gali įsivaizduoti, kas atsitiko. Tuo padaru niekas nesirūpino; padėklas pilnas šlapimo, visi namai apdergti. Matis tiesiog voliojosi, užsikrušęs heroinu ar raminamaisiais iki pat ausų; ar tiesiog apimtas depresijos, tu žinai, koks jis būna. Kaip jau sakiau, jis nežinojo, kad turi ŽIV. Jis nežinojo, kad gali pasigauti tą toksoplazmozę nuo katės mėšlo.

— Aš taip pat to nežinau, sakau. — Kas tai per velniava?

— O, tai supistai baisu, žmogau. Panašu į smegenų pūlinį, žinai?

Aš nusipurčiau, vos pagalvojęs apie vargšą Matį, širdyje pajutau tiesiog gniuždantį sunkumą. Kartą esu turėjęs votį ant savo kuolo. Įsivaizduokite, kad kam nors tokia atsiranda supistose smegenyse, viduje, — visa supista galva pilna pūlių. Šūdas. Matis. Supista velniava. — Taigi kas įvyko?

— Jam prasidėjo galvos skausmai, todėl jis pradėjo dar daugiau vartoti, kad taip velniškai neskaudėtų, supranti? Tuomet tai ir atsitiko, akimirksniu. Dvidešimt penkerių metų berniokas; supistas priepuolis, niekaip nesitiki. Aš to šikniaus po to net neatpažinau. Sekiau iš arti jį gatve; tuo Taku, supranti? Jis atrodė supistai pasenęs. Visas susisukęs, šlubavo kaip koks luošys, persikreipusiu veidu. Jis toks vaikščiojo tik apie tris savaites; paskui ištiko antras priepuolis ir jis mirė. Mirė namie. Vargšas kalės vaikas gulėjo ten amžius, kol kaimynai neapsikentę pasiskundė, kad juos erzina katės miaukimas ir iš buto sklindantis dvokas. Policija išlaužė duris. Matis buvo miręs, — veidas, aišku, išdžiūvusioj vėmalų baloj. Kačiukui neatsitikę nieko.

Prisiminiau, kaip mudu su Mačiu leidome laiką toje skylėje Šeferd Buše; tuomet jis buvo ypač laimingas. Jis mėgo visus tuos pankus. Jie irgi jį mėgo. Jis dulkino ten toje landynėje visas paukštytes, netgi ir tą mergiotę iš Mančesterio, gašlią kekšaitę, kurią ilgą laiką mėginau pakabinti ir aš. Vargšui kalės vaikui pradėjo nesisekti po to, kai jis iš ten grįžo. Po to viskas jau tik blogėjo. Vargšas Matis.

— Mėšlas, sumurmėjo Gevas, — tas šiknius Kvepalų Džeimsas. Tik jo mums ir tetrūko.

Pakėliau akis ir pamačiau atvirą besišypsantį mūsų link einančio Kvepalų Džeimso veidą. Jis nešėsi savo lagaminėlį ir visa kita.

— Kaip laikaisi, Džeimsai?

— Neblogai, berniukai, neblogai. Kur buvai pasislėpęs, Markai?

— Londone, tariau. Kvepalų Džeimsas buvo lyg rakštis subinėj; jis visuomet mėgino įbrukti tau kokių kvepalų.

— Ar šiuo metu esi romantiškai nusiteikęs, Markai?

— Nee, su dideliu malonumu pranešiau jam.

Kvepalų Džeimsas susiraukė ir papūtė lūpas: — Gevai, kaip laikosi tavo puikioji ledi?

— Gerai, sumurma Gevas.

— Jei neklystu, paskutinį kartą, kai mačiau tave čia su ta puikiąja ledi, ji dėvėjo Nina Ricci drabužius, taip?

— Aš nenoriu jokių kvepalų, šaltai atkerta Gevas.

Kvepalų Džeimsas palenkia galvą į šoną ir atkiša savo nagus. — Tavo reikalas. Tik noriu tau pasakyti, kad nėra geresnio būdo padaryti įspūdį merginai, kaip padovanoti kvepalus. Gėlės per daug trumpaamžės, o šokoladą šiais laikais, kai jos itin smarkiai rūpinasi savo figūromis, gali pamiršti. Rankos man nenudžius, nusišypso Kvepalų Džeimsas ir atidaro savo lagaminėlį, lyg vien tik tų buteliukų su šlapimu vaizdas galėtų pakeisti mūsų nusistatymą. — Bet šiandien man visai pasisekė, negaliu skųstis. Jūsų bičiulis, Nukainotasis, be kita ko, pirko. Aš užsiroviau ant jo Šrabe prieš kokią valandą ar panašiai. Jis buvo smarkiai įkaušęs. Sako: Duok ką nors iš tų kvepalų, einu pas Kerok Aš elgiausi su ja kaip su mėšlu, pats laikas jai įsigėrint. Todėl nupirko supistą krūvą.

Gevo smakras net atvipo. Jis sugniaužia kumščius ir, apimtas piktos nevilties, papurto galvą. Kvepalų Džeimsas nušliaužia ieškoti kitos aukos.

Išmaukiu savo pintą. — Nagi eime pažiūrėti, gal dar pavyks užčiupti Nukainotąjį, kol tas šiknius nepralakė paskutinio tavo skatiko. Ar daug tu jam davei?

— Du šimtus, sako Gevas.

— Gandonas, kikendamas sakau. Nieko negalėjau padaryti, tai buvo tiesiog nervai.

— Man reikia pasitikrinti savo supistą galvą, rimtai prisipažįsta Gevas, be jokios šypsenos. Manau, kai viskas jau būna pasakyta ir padaryta, nedaug iš ko ir tegali dar supistai pasijuokti. Prisiminimai apie Matį 1

— Kaip sekasi, Neli? Supistai seniai tavęs nemačiau, tu šikniau, Franko nusišypsojo Neliui, kuris su savo eilute, ištatuiruota gyvate, apsivijusia jam apie kaklą, ir ant kaktos išpaišyta palmėmis apžėlusia negyvenama sala atrodė tiesiog stulbinamai.

— Gaila, kad tai atsitiko šitokiomis aplinkybėmis, rimtai pasakė Nelis. Rentonas, besišnekučiuojantis su Bulve, Alison ir Stiviu, išgirdęs pirmąją šios dienos laidotuvių klišę, šyptelėjo.

Bulvė, pasigavęs šią mintį, tarė: — Vargšas Matis. Supistai blogos naujienos, taip sakant.

— Taip pat ir man. Aš neprasidėsiu su narkotikais, virpėdama, nors ir buvo apglėbusi save rankomis, pasakė Alison.

— Mes visi būsime nušluoti, jei nesusiimsime. Tai ir taip supistai aišku, pripažino Rentonas. — Ar tu jau pasitikrinai, Bulve? paklausė jis.