Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

To vaikino bičiuliai pratrūksta: — Ūūūaauuuu! Ūūūaauuuu! tarsi skatindami tą vyruką, o jis tik stovi purtomas pykčio. Vienas iš darbininkų kabo ant pastolių kaip beždžionė. Štai kas jie — žemesnieji primatai. Beprotybė!

— Atsipisk tu, šliure! suurzgia jis.

Bet Ali nesitraukia. Tai nemalonu, bet savotiškai šiek tiek įdomu, nes keli žmonės sustojo pasižiūrėti į šį kivirčą. Dar dvi kitos moterys, su kuprinėmis, nelyg kokios studentės, sustoja šalia mūsų. Aš nuo to pasijuntu tikrai puikiai. Beprotė!

Ali, dieve, ta moteris išprotėjusi, sako: — Taigi prieš minutę, kai jūs mane užkabinėjote, aš buvau lėlytė. Dabar, kai liepiau tau atsipisti, aš jau esu šliurė. Ką gi, vis tiek tu esi storas, šlykštus penis, sūneli, ir visuomet toks būsi.

— Ir tai galima pasakyti apie jus visus, su australišku akcentu sako viena iš kuprinėtųjų.

— Supistos lesbietės! riktelėjo kitas vyriokas. Tai mane suerzina — būti išvadintai lesbiete tik dėl to, kad atsisakau leistis užkabinėjama šlykščių, netašytų stuobrių.

— Jei visi vaikinai būtų tokie atstumiantys kaip jūs, su didžiausiu malonumu būčiau supista lesbiete, sūneli! atsikirsdama šūkteliu aš. Ar tikrai aš taip pasakiau? Kokia nesąmonė!

— Jūs, vaikinai, matyt, tikrai turite problemų. Kodėl jums nenuėjus ir neišdulkinus vienas kito? sako kita australe.

Susibūrė jau nemaža minia, tarp jų buvo ir dvi pagyvenusios moteriškės.

— Tai baisu. Baisu, kad mergaitės šitaip kalba su vaikinais, sako viena.

— Visiškai nebaisu. Jie sumauti parazitai. Malonu matyti, kad jaunos merginos kovoja už save. Norėčiau, kad taip būtų buvę mano laikais.

— Bet ta jų kalba, Hilda, kalba. Pirmoji moteriškė suraukia savo lūpas ir gūžteli pečiais.

— O taip, ką gi, kaipgi jų kalba? klausiu jos.

Vaikinai atrodo sutrikę, tikrai susitriedę dėl susirinkusios minios. Visa tai jau, galima sakyti, įkyrėjo. Beprotybė! Tuomet, vaizduodamas supistą Rembo, pasirodo jų brigadininkas.

— Ar jūs negalit suvaldyti šių galvijų? sako viena australe. — Ar jie neturi darbo, kad kabinėja žmones?

— Visi atgal, į vietas! rikteli brigadininkas, mostu liepdamas vaikinams nešdintis. Mes pašiepiamai sugaudžiam. Tai buvo puiku. Beprotybė!

Aš ir Ali su australėmis bei dviem pagyvenusiomis moteriškėmis nuėjome į Rio kavinę. „Australės“ iš tikrųjų pasirodė besančios naujazelandietės, kurios iš tikro buvo lesbietės, bet tai supistai nieko nereiškė. Jos tiesiog kartu keliavo aplink pasaulį. Tikras pamišimas! Aš norėčiau padaryti tą patį. Aš ir Ali; tai būtų beprotybė. Jūs tik pamanykit — atidūmė į Škotiją lapkričio mėnesį. Tai iš tikrųjų per daug beprotiška. Mes paprasčiausiai ištisus amžius plepėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, ir net Ali, rodės, dėl nieko nesijaudino.

Po kiek laiko nusprendėme keliauti į mano butą parūkyti hašės ir dar išgerti arbatos. Mėginom prikalbinti moteriškes eiti kartu su mumis, bet jos pasakė, kad turi keliauti namo ir paruošti savo vyrams pavakarius, nors mes visaip jas kalbinome leisti kalės vaikams patiems pasirūpinti savo maistu.

Viena buvo tikrai besusigundanti: — Norėčiau vėl būti jūsų metų, vištyte, tuomet aš daryčiau viską kitaip, tikrai.

Aš jaučiuosi nuostabiai, tikrai laisvai. Mes visos taip jaučiamės. Nuvykusios į mano butą, Ali, Veronika ir Džeinė (naujazelandietės) ir aš pati tikrai įkauštame. Mes tyčiojomės iš vyrų, sutardamos, kad jie yra kvaili, menkaverčiai ir žemesni padarai. Niekuomet dar nesijaučiau tokia artima kitoms moterims ir tikrai gailėjausi, kad nesu lesbietė. Kartais pagalvoju, kad visi vyrai tinka tik retam pasidulkinimui. Be šito jie gali kelti tik tikrą supistą skausmą. Gal tai ir nesąmonė, bet kai apie tai geriau pagalvoji, pasirodo, kad tai gryna teisybė. Mūsų bėda ta, kad beveik negalvojame apie tai ir tiesiog priimame tą mėšlą, kurį šie gaidžiai mums bruka.

Skambteli durų skambutis, tai Markas. Negaliu susilaikyti neprunkštelėjusi jam į veidą. Vos įžengęs jis visiškai suglumsta, kai mes, virsdamos iš koto, pradedame iš jo juoktis. Gal tai dėl marihuanos, bet jis atrodo toks keistas: vyrai tokie juokingi, — šie plokšti kūnai su savo neperkandamais protais atrodo tokie keisti. Tikrai, kaip sako Džeinė, jie yra neįprastos būtybės, nešiojančios reprodukcijos organus kūno išorėje. Vargšai šmikiai!

— Kaip laikais, lėlyte! rikteli Ali mėgdžiodama darbininko balsą.

— Lauk jį! kvatoja Veronika.

— Supistai jį išdulkinčiau. Ne toks jau supistai prastas pasijodinėjimas, kiek prisimenu. Jei tik be supistai didelių reikalavimų! sakau, rodydama į jį ir mėgdžiodama Franko balsą. Frenkas Begbis bet kurios moters svajonė, — dėl to abejoju, — buvo Ali ir mano pajuokos objektas.

Vargšas Markas, turiu pasakyti, vis dėlto reaguoja į tai šauniai. Tik purto galvą ir juokiasi.

— Aiškiai atsiradau netinkamu metu. Paskambinsiu vėliau, sako man.

— Oo... vargšas Markas... mes tiesiog plepame apie moteriškus reikalus... tu žinai, kai apsvaigsti... lyg teisindamasi sako Ali. Aš garsiai nusikvatoju iš jos žodžių.

— Apie kokius moteriškus reikalus tu kalbi? sakau. Mes visos griūvame iš juoko. Ali ir aš tikriausiai turėjome gimti vyrais, mudvi įžiūrime seksą visur. Ypač, kai esam apspangusios.

— Viskas gerai. Laimingai, jis pasisuka ir, mirktelėjęs man, išeina.

— Kai kurie visai nieko, sako Džeinė, kai visos šiek tiek atsigaunam.

— O taip, kai jų yra supista mažuma, jie visai nieko, sakau susirūpinusi, iš kur atsirado tas mano balso aštrumas, bet nusprendžiu per daug į tai nesigilinti. Neegzistuojanti misteris Šaluka

Keli darbuojasi prie baro ponterių alinėje Saut Saide. Ji užsiėmusi, nes dabar tai populiari vieta. Šį šeštadienio vakarą, Rentonui, Bulvei ir Gevui užsukus išgerti, čia ypač daug žmonių.

Ligotasis, įsitaisęs prie telefono kitoje alinėje anapus gatvės, skambina į šį barą.

— Po minutės grįšiu, Markai, sako Keli Rentonui, priėjusiam užsakyti gėrimų. Ji pakelia telefono ragelį. — „Ruterfordo“ baras, atsiliepia ji.

— Labas, nutaisęs balsą, mėgdžiojantį Malkolmo Rifkindo prekybos mokyklos stilių, sako Ligotasis Berniukas. — Ar bare yra Manas Šakumas?

— Čia tik Markas Rentonas, sako jam Keli. Ligotasis Berniukas akimirką mano, kad jį perprato. Vis dėlto jis tęsia.

— Ne, man reikalingas Manas Šakumas, pabrėždamas sako jis.

— Klausia MANO ŠAKUMO! per visą barą surinka Keli. Gėrovai, beveik vieni vyriškiai, išsiviepdami atsigręžia į ją. — AR KAS NORS MATĖ MANA ŠAKUMĄ? Keli vyrukai prie baro leipsta juokais.

— Ne, bet norėčiau! sako vienas.

Keli vis dar nesusivokia. Nustebusi dėl visuotinės reakcijos ji tęsia: — Šis vaikinas telefonu kviečia Maną Šakumą... staiga jos balsas nuslopsta, akys išsiplečia, ir ji, galų gale viską supratusi, ranka užsidengia burną.

— Šis pokštas ne vienintelis, šypsosi Rentonas, kai Ligotasis įėjo į alinę.

Jie tikrai turi palaikyti vienas kitą, nes juokas juos tiesiog priveikė.

Keli šliūkšteli į juos vandeniu iš pustuščio ąsočio, bet jiems tai nė motais. Jiems tai tik juokas, o ji jaučiasi pažeminta. Jai nesmagu, kad ji pati negali šauniai pasijuokti iš to pokšto.

Tol, kol nesuvokia, kad ją trikdo ne pats pokštas, bet bare esančių vyrų reakcija. Stovėdama prie baro ji jaučiasi kaip zoologijos sode uždarytas žvėris, ką tik padaręs kažką labai juokingo. Ji stebi tuos paraudusius, iškreiptus, išsižiojusius, džiūgaujančius vidutinybių veidus. Vėl pasijuokta iš moters, galvoja ji, iš kvailos mergaičiukės prie baro.