Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— A kas jį žiną. Ji užraukė su tuo pižonu Desu, taip sakant, a Rentsas daba jau nebesusitikinėja su Hazele. Laisvos rankos ir visa kita, taip sakant, supranti.

— Tas šiknius Desas. Aš nekenčiu to onanisto.

— ...nepažįstu to bičo, taip sakant... žinai.

— Nepisk proto! Jis tavo pusbrolis, Bulve. Desas! Desas Finėjus!

— ...teisingai, žmogau... šis Desas. Vis tiek gerai nepažįstu to bernioko. Esu susidūręs su tuo šmikium tiktai porą kartų nuo to laiko, kai buvome pypliai, supranti? Vis dėlto sunku suvokti, kad Hazelė buvo tam vakarėly su tuo kitu vyrioku, o Rentsas su Keli, supranti... sunku.

— Vis dėlto ta Hazelė tikra surauktasnukė karvė. Aš niekad nemačiau tos mergiotės veide šypsenos. Nieko stebėtina, ko tu nori, susidėjus su Rentsu. Turbūt labai smagu trainiotis aplink su kokiu nors šiknium, kurs visad užlūžęs.

— Teeip, taip sakant... tai per daug sunku... Bulvė akimirką susirūpino, ar Gevas taiko tiesiogiai jam, užsimindamas apie žmones, kurie nuolat užlūžę, bet nusprendė, kad tai tik nekalta pastaba. Gevas buvo tvarkoj.

Susijaukusios Bulvės smegenys nukrypo į seksą. Atrodė, kad vakarėlio metu visi susiporavo, visi, išskyrus jį. Jis tikrai svajojo apie pasijodinėjimą. Jo bėda buvo ta, kad būdamas blaivus ir pilno proto jis per daug drovėdavosi, o apgirtęs ar apspangęs — per daug nenuovokus, kad padarytų įspūdį moterims. Dabar jis buvo susidomėjęs Nikole Hanlon, kuri, jo manymu, buvo kiek panaši į Keili Minoug.

Prieš kelis mėnesius Nikolė kalbėjosi su juo, kai jiedu ėjo iš vieno vakarėlio Saithile į kitą Vester Heile. Atsiskyrę nuo viso būrio, jie atvirai įsišnekėjo. Ji visą laiką buvo labai atidi, ir Bulvė, stipriai paveiktas amfetamino, plepėjo nesivaržydamas. Tiesą sakant, atrodė, kad ji gaudo kiekvieną jo žodį. Bulvė norėjo niekuomet nebenueiti į tą vakarėlį, o tik vaikščioti ir kalbėti. Jie nulipo į požeminę perėją, ir Bulvė pagalvojo, kad jis turėtų ranka apkabinti Nikolę. Tuomet jam į galvą toptelėjo Smit dainos There Is A Light That Never Goes Out , kurią jis visuomet mėgo, žodžiai:

ir aptemdytoje požeminėje perėjoje

aš pagalvojau o Dieve galų gale atėjo mano šansas

bet tuomet mane pagavo keista baimė

ir aš negalėjau net paklausti

Liūdnas Morisio balsas išreiškė jo jausmus. Jis neapkabino ranka Nikolės, o vėlesnės pastangos ją prikalbinti buvo sumautos. Jis įsmuko į miegamąjį su Rentsu ir Mačiu, nudžiugęs, kad laimingai išsivadavo nuo įkyrių minčių, ar susidės su ja, ar ne.

Bulvė pasinerdavo į seksą tik pastūmėtas kokios stipresnės valios. Net ir tuomet nelaimė, rodės, tūno netoliese. Vieną vakarą Lora Makevan, mergina, turėjusi baisią seksualinę reputaciją, pasičiupo jį Grassmarket alinėje ir nusitempė į savo namus.

— Noriu, kad tu pasiimtum mano subinės skaistybę, pasakė ji Bulvei.

— A? jis negalėjo tuo patikėti.

— Išdulkink mane į subinę. Aš anksčiau to niekuomet nesu dariusi.

— Ee taaip, tai skamba... nuostabiai, ee, taip sakant, ee gerai...

Bulvė pasijuto esąs išrinktasis. Jis žinojo, kad Ligotasis, Rentonas ir Matis — visi — buvo su Lora, besistengusia pritapti prie tos kompanijos, išdulkinti kiekvieną jos vaikiną, o paskui nusiplauti. Reikalas tas, kad jie niekuomet nedarė to, ką dabar turėjo padaryti jis.

Kad ir kaip butų, Lora norėjo pirma kai ką padaryti su Bulve. Ji surišo lipnia juosta jo riešus, o paskui ir kulkšnis.

— Tai tam, kad manęs nesužeistum. Supranti? Mudu padarysime tai iš šono. Tą minutę, kai tik pajusiu skausmą, viskas bus supistai baigta. Gerai? Todėl, kad niekas manęs neskaudins. Joks supistas vaikinas niekada manęs neskaudins. Tu mane supranti? Ji kalbėjo šiurkščiai, grėsmingai.

— Taaip... skamba, taip sakant, skamba... tarė Bulvė. Jis nenorėjo nieko skaudinti. Toks kaltinimas jį sukrėtė.

Lora atsistojusi išsitiesė ir pasigrožėjo savo darbu.

— Kad aš užsikruščiau, tai puiku, trindama savo šakumą, pasakė ji tiesiog ant lovos gulinčiam suvystytam Bulvei. Bulvė jautėsi pažeidžiamas ir keistai drovus. Jis niekuomet anksčiau nebuvo surištas ir niekas jam nebuvo sakęs, kad jis yra puikus. Paskui Lora paėmė ilgą, ploną Bulvės gaidį į burną ir pradėjo jį čiulpti.

Kaip žinovė, įkvėpta ir intuicijos, ir patirties, ji liovėsi kaip tik tuomet, kai ekstazės pagautas Bulvė jau buvo bebaigiąs. Tuomet ji išėjo iš kambario. Bulvė pradėjo nerimauti dėl pančių. Visi sakė, kad Lora beprotė. Ji dulkino kiekvieną patekusį į jos akiratį nuo to laiko, kai jos ilgalaikį partnerį, vaikiną, vardu Rojus, uždarė į psichiatrinę ligoninę gydytis nuo impotencijos, nesusivaldymo ir depresijos. Bet daugiausia nuo pirmosios.

— Jis per amžius nėra manęs gerai išdulkinęs, pasakė Lora Bulvei, lyg tai būtų pateisinę jo uždarymą beprotnamin. Kad ir kaip būtų, pagalvojo Bulvė, žiaurumas ir nepasotinamumas — tai jos žavesio dalis. Ligotasis apibūdino ją kaip „Sekso Deivę“.

Ji sugrįžo į kambarį ir pasižiūrėjo į jį, — bejėgį ir surištą jos malonei.

— Aš noriu, kad dabar patvarkytum mane į subinę. Bet iš pradžių gausiai ištepsiu tavo kuolą vazelinu, kad man neskaudėtų. Mano raumenys, ko gera, bus įsitempę, nes tai man nauja, bet aš pamėginsiu atsipalaiduoti. Ji stipriai užsitraukė hašišo.

Lora nebuvo labai atidi. Vonios spintelėje ji nerado jokio vazelino. Tačiau rado kitą priemonę, kurią galėjo naudoti kaip lubrikantą. Šioji buvo lipni ir saldi. Ji gausiai ištrynė juo Bulvės kuolą. Tai buvo Vick.

Tai nudegino, ir Bulvė suklykė nuo aštraus skausmo. Mėšlungiškai trūkčiodamas jis raitėsi iš skausmo, — kovojo su pančiais jausdamasis taip, lyg jo penio galiukas būtų nukirstas giljotinos.

— Šūdas. Atsiprašau, Bulve, apstulbusi tarė Lora.

Ji padėjo jam išlipti iš lovos ir prilaikydama nuvedė į tualetą. Jis nušokčiojo, akinamas skausmo ašarų. Ji pripylė į kriauklę vandens, o paskui išėjo ieškoti peilio, kad nupjautų pančius ant jo riešų ir kulkšnių.

Vos bepastovėdamas Bulvė įkišo savo gaidį į vandenį. Skausmas nuvėrė dar stipriau, privertė net atšokti. Bevirsdamas galva trenkėsi į unitazo bakelį, ir virš akies atsivėrė žaizda. Kai Lora grįžo, Bulvė gulėjo be sąmonės, o ant linoleumo driekėsi tamsi, plona kraujo srovelė.

Ji iškvietė greitąją; Bulvė atsipeikėjo ligoninėje su šešiais dygsniais virš akies ir stipriai sukrėstas.

Jis niekuomet neišdulkino jos per subinę. Sklido kalbos, kad iškart po šio įvykio sutrikusi Lora paskambino Ligotajam, kuris atėjo ir pavadavo savo draugą.

Netrukus po šios nelaimės Bulvė nukreipė savo dėmesį į Nikolę Hanlon.

Ee, keista, kad vakarėlyje nebuvo mažosios Niki, taip sakant... žinai mažąją Niki, taip sakant? pasakė jis Gevui.

— Taaip. Ta patvirkusi kekšiukė daro įvairiausiais būdais, nerūpestingai pasakė Gevas.

— Taip?

Pastebėjęs ir mėgaudamasis pasišlykštėjimo sukeltu sutrikimu bei susirūpinimu Bulvės veide, Gevas, tyliai sau šaipydamasis, šaltai, dalykiškai ir smagiai tęsė. — O taip. Aš pats buvau kelis kartus įkišęs. Ne toks jau blogas pasidulkinimas. Ten buvo Ligotasis. Rentsas irgi. Man rodos, kad ir Tomis. Jis tikrai kurį laiką sukiojosi aplink.

— Taaip?.. ee, tikrai... Bulvė jautėsi ir išsikvėpęs, ir kartu optimistiškai nusiteikęs. Reikės būti ryžtingesniam, nusprendžia jis, tardamas sau, kad pražiopso viską, kas vyksta po jo nosimi.

Prie stalo Begbis pareiškia, kad jam reikia rimčiau pasistiprinti: — Aš esu supistas Li Marvinas. Užkrimskime ko nors, o paskui supistai surenkime padorias išgertuves. Jis išdidžiai apžvelgė nuo tabako dūmų aprūkusį, olą primenantį barą, lyg arogantiškas aristokratas, kuris staiga atsitokėjo atsidūręs netinkamoje vietoje. Iš tikro jis tik dabar pastebėjo senąjį girtuoklį prie baro.