Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Deivi... ką visa tai...

— Aš tau supistai pasakysiu. Grasino jai supistu skustuvu. Surišo ją. Išdulkino ją per vaginą, paskui per subinę, privertė ją paimti į burną. Mergaitė buvo persigandusi, sužalota. Ar tai tau pažįstamai skamba, šikniau?

— Ne... aš nesuprantu, apie ką tu čia supistai kalbi, Deivi...

— Tik su-pis-tai ne-pra-dėk. Tu prisimeni Doną. Ir tą „Šiaurinį“ barą.

— Aš buvau užsikrušęs... — juk prisimeni, ką pats pasakojai...

— Tai buvo melas. Triedalas. Aš nebūčiau supistai dulkinęsis, žinodamas, kad mano spermoje yra šis mėšlas. Aš nebūčiau galėjęs net supistai nusišypsoti.

— Mažasis Gougsis... o kaipgi jis?

— Užčiaupk savo supistą burną. Mažasis Gougsis pasinaudojo savo supistu šansu. Kai tu gavai savo supistą šansą, tik sėdėjai, lyg tai būtų kokia supistą pantomima, sušnypščiau aš, stebėdamas, kaip mano seilių purslai susimaišė su prakaitu, kuris buvo išpylęs jo susitraukusį snukį. Smarkiai susijaudinęs tęsiau savo pasakojimą toliau.

— Mergaitė išgyveno sunkius laikus. Bet ji buvo tvirtos valios. Tai būtų užkrušę daugybę moterų, bet Dona pasistengė tai nusipurtyti. Kam leisti kažkokiam mėšlo pritvinkusiam šikniui sugriauti tau gyvenimą? Tai lengviau pasakyti, nei padaryti, bet ji tai padarė. Ji nežinojo tik to, kad šis mėšlo maišas tikriausiai turėjo ŽIV. Tuomet ji sutiko kitą vaikiną. Jie sutarė. Ji patinka jam, bet jis supranta, kad ji turi problemų dėl vyrų bei sekso. Juk nereikia supistai tuo stebėtis, a? Norėjau užsmaugti tą iškrypėlišką jėgą jo kūne, kuri palaikė jam gyvybę. Dar ne laikas, pasakiau pats sau. Dar ne laikas, tu sumautas krušliau. Giliai įkvėpiau ir tęsiau pasakojimą, pamažu liedamas visą savo pasibjaurėjimą.

— Jiedu su tuo susitvarkė, ta mergaitė ir vaikinas. Kurį laiką viskas buvo puiku. Po to ji sužinojo, kad mėšlinas prievartautojas turėjo ŽIV. Tuomet sužinojo, kad serga ir ji. Bet kas buvo visų blogiausia šiam žmogui, tikram žmogui, supistai doram žmogui — ji sužinojo, jog užsikrėtęs ir jos naujasis draugas. Viskas dėl tavo kaltės, sušiktas prievartautojau. Aš buvau tas naujasis draugas. Aš. Didelis supistas lengvatikis, ir parodžiau į save.

— Deivi... man labai gaila, žmogau... — ką aš galiu pasakyti? Tu geras bičiulis... tai vis ta liga... tai yra supistai baisi liga, Deivi. Ji žudo nekaltuosius, Deivi... ji žudo nekaltuosius...

— Šiam mėšlui jau per vėlu. Savo laiku tu buvai gavęs šansą. Kaip Mažasis Gougsis.

Jis nusikvatojo man į veidą. Tai buvo klaikus švogždesys.

— Taigi, ką tu... ką tu ruošiesi daryti?.. Nužudyti mane? Pirmyn... tu padarytum tik paslaugą... man nusispjauti. Jo sudžiūvęs, panašus į mirties kaukę veidas, rodos, pagyvėjo, prisipildė kažkokios keistos, šlykščios energijos. Tikra pabaisa. Man, matyt, buvo patogu taip galvoti, palengvino tai, ką turėjau padaryti, bet net ir spindint šaltai dienos šviesai aš vis dar tuo tikiu. Buvo pats laikas mesti savo kortą. Iš vidinės kišenės aš ramiai išsitraukiau nuotraukas.

— Ne taip jau daug aš ruošiuosi padaryti, ne tiek, kiek jau padariau, nusišypsojau įsisiurbęs į jo išsigandusį veidą.

— Kas tai... ką tu turi galvoje? Aš jaučiausi nuostabiai. Jo kūnu perbėgo siaubas, susitraukusi mažytė galva kresčiojo, matyt, apnikus patiems didžiausiems būgštavimams. Jis su siaubu žiūrėjo į fotografijas, nepajėgdamas jų išplėšti, susirūpinęs, kokias nelemtas paslaptis jos slepia.

— Pagalvok apie patį blogiausią įmanomą dalyką, kokį tik galėčiau padaryti, kad priversčiau tave apsitriesti, Alai. Tuomet padaugink jį iš tūkstančio... ir tu supistai net nepriartėsi. Aš liūdnai papurčiau galvą.

Parodžiau jam nuotrauką, kurioje buvau aš kartu su Frense. Mes pozavome intymioje aplinkoje, nerūpestingai demonstruodami meilužių akiplėšiškumą po pirmojo pasimylėjimo.

— Koks čia mėšlas, išspjovė jis, graudžiai mėgindamas pakelti savo perdžiūvusį kūną lovoje. Aš padėjau savo ranką jam ant krūtinės ir be jokių pastangų nustūmiau jį atgal. Tai padariau lėtai, to nuostabaus judesio metu gardžiuodamasis savo galia ir jo bejėgiškumu.

— Ramiai, Alai, ramiai. Iškvėpk orą. Atsipalaiduok truputį. Pailsėk. Prisimink, ką sakė gydytojai ir seselės. Tau reikia pailsėti. Aš išplėšiau pirmąją nuotrauką, atidengdamas jam kitą paveikslą. — Tai Kevinas padarė šią paskutiniąją nuotrauką. Kaip mažam berniukui, labai gerai nusisekusi nuotrauka, a? Štai jis, mažiulis. Kitoje nuotraukoje Kevinas su Škotijos futbolininko apranga sėdėjo man ant pečių.

— Ką, po galais, tu padarei... Tai buvo greičiau garsas, o ne balsas. Rodės, jis sklido iš kitos jo pūvančio kūno dalies, tik ne iš burnos. Jo nežemiškumas mane sukrėtė, bet prisiverčiau kalbėti abejingu balsu.

— Iš esmės štai ką. Aš ištraukiau trečiąją nuotrauką. Kur buvo Kevino, pririšto prie kėdės virtuvėje, atvaizdas. Jo galva nusvirusi ant šono, o akys užmerktos. Jei Ventersas būtų įsižiūrėjęs į detales, būtų galėjęs pastebėti melsvą atspalvį prie sūnaus akiduobių ir lūpų, netgi klounišką veido baltumą. Beveik tikra, kad Ventersas nematė nieko kito be tamsių žaizdų jo galvoje, krūtinėje ir ant kelių bei iš jų besisunkiančio, visą kūną užliejusio kraujo, dėl to iš pradžių buvo sunku pastebėti, jog berniukas nuogas.

Kraujo buvo visur. Tamsi Kevino kraujo bala telkšojo netgi ant linoleumo. Taip pat keletas čiurkšlių visoje virtuvėje. Prie jo kojų gulėjo elektrinių įrankių rinkinys, kuriame buvo Bosch grąžtas ir Black and Decker švitrintojas kartu su daugybe įvairiausių užaštrintų peilių bei atsuktuvų.

— Nee... nee... Kevinai... vardan dievo, ne... jis nieko nepadarė... jis nieko neįskaudino... nee... dejavo jis šlykščiai, neviltingai ir nežmoniškai mykdamas. Šiurkščiai sugriebiau jį už plaukų ir truktelėjęs pakėliau jo galvą nuo pagalvės. Su iškrypėlišku susižavėjimu stebėjau, kaip jo kaukolė, rodės, nugrimzdo į odos likučius žemyn. Prikišau nuotrauką jam prie veido.

— Aš pagalvojau, kad jaunasis Kevas turėtų būti toks pat kaip ir jo tėvelis. Taigi, kai man nusibodo dulkinti tavo senąją draugužę, aš nusprendžiau, kad tą patį padarysiu mažajam Kevui per... ee... jo darbinę angą. Aš pagalvojau, jei ŽIV yra pakankamai geras dalykas jo Tėveliui, tai bus pakankamai gerai ir jo išperai.

— Kevinai... Kevinai... dejavo jis.

— Deja, jo išeinamoji anga buvo šiek tiek per siaura, todėl aš ją paplatinau grąžtu. Labai liūdna, bet mane šiek tiek užnešė, ir aš pradėjau daryti skyles ir kitose vietose. Tik todėl, kad jis man taip labai priminė tave, Alai. Norėčiau pasakyti, kad tai buvo neskausminga, bet negaliu. Viskas įvyko bent jau palyginti greitai. Greičiau nei supūti lovoje. Jam numirti prireikė maždaug dvidešimties minučių. Dvidešimt siaubingo klyksmo minučių. Vargšas Kevas. Kaip tu sakai, Alai, būtent ši liga žudo nekaltuosius.

Jo skruostais riedėjo ašaros. Tyliai, vis krūpčiodamas jis be perstojo kartojo „ne“. Jo galva trūktelėjo mano gniaužtuose. Susirūpinęs, kad gali ateiti seselė, aš ištraukiau iš po jo vieną pagalvę.

— Paskutinis Kevino pasakytas žodis buvo „Tėveli“. Tai buvo tavo vaiko paskutiniai žodžiai, Alai. Atleisk, drauguži. Tėvelio nėra. Štai ką aš jam pasakiau. Aš žiūrėjau tiesiai jam į akis: vyzdžiai išsiplėtę, tiesiog juoda baimės ir visiško pralaimėjimo tuštuma.

Nustūmiau jo galvą atgal ir uždėjau pagalvę jam ant veido, užslopindamas šleikštulį keliančias raudas. Aš tvirtai laikiau ją prislėgęs ir prispaudžiau ją savo galva, pusiau švokšdamas, pusiau dainuodamas savaip perfrazuotą seną Boney M dainą: „Tėveli, Tėveli, nurimk, Tėveli, Protingasis Tėveli... tu buvai supistas kvailys, lik sveikas, Protingasis Tėveli...“