Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Nee... mažasis Gougsis gailiai inkšdamas kalbėjo Mardžorei, — viskas buvo ne taip... ji testo rezultatų laukė labiau įsitempus nei aš... jūs nesuprantate... aš ne... noriu pasakyti, kad aš ne... visai ne taip, kaip...

Tomas valios pastangomis atsitokėjo iš jį apėmusio drebulio ir keisto slogučio.

— Nepamirškime tos baisios pagiežos, pasipiktinimo ir nevilties, kuri buvo jus apėmusi, kai jūs sužinojote, kad jūsų kraujyje yra antikūnų.

Tai buvo replika, skirta mūsų įprastiems, nesibaigiantiems ginčams dar labiau įaudrinti. Tomas tai suvokė kaip „mūsų pykčio sutramdymą“ „susidūrus su tikrovei Buvo manoma, kad šis procesas turi gydomąjį poveikį, ir daugeliui grupės narių jis, atrodo, iš tikrųjų padėjo, bet man jis atrodė varginantis ir keliantis depresiją. Galimas daiktas, taip buvo dėl to, kad mano asmeniniai tikslai buvo kitokie.

Per tuos ginčus dėl asmeninės atsakomybės Ventersas, kaip tokiais atvejais buvo jam būdinga, mestelėjo įprastą paslaugų paguodos įnašą. — Mėšlas, sušuko jis, kai tik kažkas aistringai išsakė savo nuomonę. Kaip visada, Tomas jo paklausė, kodėl jis šitaip mano.

Tiesiog taip manau, gūžtelėdamas pečiais atsakė Ventersas. Tomas pasiteiravo, ar jis gali paaiškinti, kodėl taip galvoja.

Tai tiktai vieno žmogaus nuomonė, nesutampanti su kitų. Tomas dar kartą paklausė Alano, ką šis apie tai mano. Alanas maždaug taip atsakė: Manęs tai nejaudina, arba: Pisau viską. Aš užmiršau tikslius jo žodžius.

Tomas jo paklausė, kodėl jis čia. Ventersas tarė: — Tuomet aš einu. Jis išėjo, o visų savijauta tuojau pat pasitaisė. Įspūdis buvo toks, lyg kas nors, bjauriai ir šlykščiai pirstelėjęs, būtų sugebėjęs Traukti tą pirstelėjimą pro subinę atgal.

Bet jis, kaip ir visada tokiais atvejais, grįžo atgal su ta amžina Pašaipia ir piktdžiugiška išraiška veide. Atrodė, lyg Ventersas būtų tikėjęs vienas esąs nemirtingas. Jis mėgavosi stebėdamas kitus, besistengiančius būti optimistais, o po to juos nusodindavo. Niekuomet tiek triukšmingai, kad būtų išspirtas lauk iš grupės, bet Visuomet pakankamai svariai, kad pažemintų visus kitus. Liga, ardė jo kūną, buvo vienas malonumas, palyginti su ta nematomąją, kuri buvo apsėdusi jo protą.

Ironiška, bet Ventersas žiūrėjo į mane kaip į giminingą sielą, neįtardamas, jog mane eiti į šiuos susitikimus skatino vienintelis tikslas — kruopščiai jį ištirti. Grupėje aš niekuomet nekalbėjau ir Paikiai nutaisydavau cinišką veido išraišką, kai kalbėdavo kas nors kitas. Šitoks elgesys sukūrė pagrindą, kuriuo remdamasis aš galėjau susibičiuliauti su Alanu Ventersu.

Su tuo vyrioku susidraugauti buvo lengva. Daugiau niekas netroško su juo žinotis; aš jo draugu tapau per ydą. Pradėjome kartu išgėrinėti; jis beatodairiškai, aš atsargiai. Pradėjęs nuolat, kruopščiai ir sistemiškai kaupti žinias, daug sužinojau apie jo gyvenimą. Nors Stretklido universitete įgijau chemiko diplomą, bet niekuomet su tokiu užsispyrimu bei entuziazmu nesigilinau į tuos mokslus, su kokiu dabar studijavau Ventersą.

Ventersas, kaip ir daugybė kitų žmonių Edinburge, pasigavo ŽIV per bendrą adatą, kai leidosi sau heroiną. Likimo ironija, jis atsikratė narkotikų dar nežinodamas teigiamos ŽIV diagnozės, bet dabar buvo beviltiškai prasigėręs. Tai, kaip nerūpestingai jis gėrė, retkarčiais per gėrimo maratoną alinėje susigrūsdamas sau į burną bandelę ar skrudintos duonos riekę, reiškė, jog nusilpęs jo organizmas buvo lengvas laimikis visoms įmanomoms mirtinoms infekcijoms. Per mūsų bendravimo laikotarpį aš slapta išpranašavau, kad ilgai jis netvers.

Taip ir atsitiko; netrukus jo kūne knibždėte knibždėjo įvairiausių infekcijų. Jam tai buvo nesvarbu. Ventersas elgėsi kaip visuomet. Jis pradėjo lankyti prieglaudą, arba, kaip ją vadino, padalinį: iš pradžių kasdien vaikščiodavo ten, paskui gavo lovą.

Kai aš keliaudavau į tą prieglaudą, visuomet, rodos, lydavo; kiaurai merkiantis, šaltas, įkyrus lietus su vėju, kuris prasismelkdavo pro visus drabužius lyg rentgeno spinduliai. Šaltis buvo tolygus peršalimui, o peršalimas galėjo būti tolygus mirčiai, bet tuomet tai man nelabai rūpėjo. Dabar, be abejo, aš rūpinuosi savimi. Tuomet, kad ir kaip būtų, turėjau viską atperkančią užduotį: reikėjo baigti vieną darbą.

Prieglaudos pastatas buvo visai jaukus. Pilkus blokus jie apmūrijo gražiomis geltonomis plytomis. Bet einant keliu prie tos vietos geltonų plytų apdailos nėra. Kiekvienas mano apsilankymas pas Alaną Ventersą priartindavo tą jau neblogai nunokusį kerštą. Netrukus atėjo tas metas, kai jau neliko laiko mėginti paskatinti ar sutrukdyti jam iš širdies atsiprašyti. Vienu metu man atrodė, kad labiau troškau išgirsti Venterso atgailą, nei atkeršyti už save. Jei būčiau ją išgirdęs, mirčiau įsitikinęs, kad žmogaus siela iš esmės gera.

Venterso kūnas — sudžiūvęs, vien kaulų ir odos rinkinys, kuriame dar ruseno gyvybė, — atrodė netinkama buveinė bet kokiai sielai, ką jau kalbėti apie tokią, kurią galėtum dar viltis esant žmonišką. Tačiau nusilpęs, irstantis kūnas turėjo labiau apnuoginti sielą, padaryti ją mums, mirtingiesiems, labiau pastebimą. Taip man sakė Džilian, — mes kartu dirbome vienoje ligoninėje. Džilian buvo labai religinga, ir jai labai tiko tuo tikėti. Mes visi matome tai, ką norime matyti.

Ko aš iš tikro siekiau? Galimas daiktas, kad aš visuomet labiau siekiau keršto, nei atgailos. Ventersas galėjo maldauti atleidimo kaip apsiverkęs kūdikis. Galimas daiktas, kad to nebūtų pakakę atbaidyti mane nuo to, ką ruošiausi padaryti.

Tie vidiniai monologai — tik šalutinis rezultatas visų tų patarimų, kurių užtektinai prisiklausiau iš Tomo. Jis pabrėždavo pagrindines tiesas: tu dar nemiršti, tu privalai gyventi savo gyvenimą kiek gali. Jas rėmė tikėjimas, kad niūri neišvengiamai artėjančios mirties realybė gali būti atitolinta mėginimais įsiveržti į ankstesniojo gyvenimo realybę. Kurį laiką aš tuo netikėjau, bet dabar tikiu. Akivaizdu — kol dar nemiręs, privalai gyventi. Geriau paversti šį gyvenimą kuo turtingesne patirtimi bei džiaugsmu, jei kartais pasirodytų, jog mirtis yra mėšlas, ko ir tikiuosi.

Ligoninės slaugė buvo šiek tiek panaši, gana nevykusiai, kaip būna, į Geil, — moterį, su kuria kažkada susitikinėjau. Jos veide buvo ta pati šalta išraiška. Ji tam turėjo svarbią priežastį, — suvokiau ją kaip profesinį rūpestį. Geil, mano manymu, šis bruožas visiškai netiko. Slaugė pasižiūrėjo į mane atidžių, rimtu ir globėjišku žvilgsniu.

— Alanas labai silpnas. Prašau neužsibūti labai ilgai.

— Suprantu, švelniai ir liūdnai nusišypsojau. Kadangi ji vaidino rūpestingą profesionalę, pamaniau, kad man verčiau derėtų vaidinti rūpestingą draugą. Atrodo, kad savo vaidmenį suvaidinau pakankamai gerai.

— Jam labai pasisekė, kad jis turi tokį gerą draugą, pasakė ji, aiškiai nustebusi, jog šitoks pasibjaurėtinas kalės vaikas gali turėti kokių nors draugų. Aš kažką nerišlaus murmtelėjau ir įėjau į mažą kambarėlį. Alanas atrodė baisiai. Mane apėmė stiprus susijaudinimas; niūriai susirūpinau, kad šis kalės vaikas gali neištverti nė savaitės, kad jis gali išsisukti nuo kraupios lemties, kurią aš jam ruošiau. Reikia pasirinkti geriausią momentą.

Iš pradžių man buvo baisiai malonu stebėti Venterso fizinę agoniją. Niekuomet neleisiu sau tempti iki šitokios būsenos, kai susirgsiu; velniop. Aš paliksiu įjungtą variklį užrakintame garaže. Toks mėšlas kaip Ventersas neturi tiek pautų, kad paliktų šį balių savo paties nuožiūra. Jis kybos čia iki pat niūraus galo, bent jau tam, kad visiems sukeltų kuo daugiau nepatogumų.