Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Šitoks elgesys dar labiau stiprino tuo metu mane apėmusį nerealumo jausmą. Tikrai negalėjau suvokti to, kas man atsitiko. Testo rezultatai iš pradžių atrodė tiesiog neįtikimi, tokie nesuderinami su mano puikia savijauta bei išvaizda. Aš vis dar vyliausi, kad tai tik nesuvokiama klaida, nors jau buvau tikrinęsis tris kartus. Ta saviapgaulė liovėsi, kai Dona atsisakė su manimi susitikinėti, bet sąmonės gelmėje viltis įžūliai parazitavo visą laiką. Atrodo, kad mes visuomet tikime tuo, kuo norime tikėti.

Po to, kai Alaną Ventersą paguldė į ligoninę, aš lioviausi lankęs grupės susirinkimus. Jie gniuždė mane, o aš, tiesą sakant, norėjau leisti laiką lankydamas jį. Tomas, mane globojęs socialinis darbuotojas, vienas iš grupės instruktorių, nenorom sutiko su mano apsisprendimu.

— Klausyk, Deivai, manau, kad tavo apsilankymai pas Alaną ligoninėje tikrai puikus dalykas; jam. Bet šiuo metu man labiau rūpi tu. Esi puikios sveikatos, o grupės tikslas — padrąsinti visus kuo daugiau nuveikti. Mes nesiliaujame gyvenę vien todėl, kad mūsų ŽIV testai teigiami...

Vargšas Tomas. Jo pirmasis fauxpas šiandien. — Ar tai karališkasis „mes“, Tomai? Kai tavo ŽIV testai bus teigiami, tada man galėsi pasakot.

Tomo sveiki, rausvi skruostai užsiplieskė. Jis niekaip negali to įveikti. Metai intensyvios asmeninių santykių praktikos išmokė jį nuslėpti regimus ir garsinius susijaudinimo požymius. Kai susijaudindavo, jis nenusukdavo žvilgsnio ir nepradėdavo mikčioti. Tik ne anas Tomas. Deja, šitas Tomas niekaip negalėjo įveikti raudonio, kuris tokiais atvejais užliedavo jo skruostus.

— Prašau man atleisti, sutikdamas atsiprašė Tomas. Jis turėjo teisę klysti. Jis visuomet sakydavo, kad žmonės turi šią teisę. Pamėginkite pasakyti tai mano pažeistai imuninei sistemai.

— Aš tik susirūpinęs, kad tu nusprendei leisti laiką su Alanu. Vargu ar tau tai išeis į naudą, jei stebėsi, kaip jis nyksta, o be to, Alanas tikrai ne pats teigiamiausias grupės dalyvis.

— Jis tikrai teigiamiausias dalyvis — tą rodo ŽIV testas.

Tomas nusprendė nekreipti dėmesio į mano pastabą. Jis turėjo teisę neatsakyti į netinkamą kitų elgesį. Visi mes turime tokią teisę, sakė jis mums. Aš Tomą mėgau; jis arė vieną vagą, visuomet stengėsi būti pozityvus. Maniau, kad mano darbas, kurio metu man teko stebėti, kaip žiaurus Houvisono skalpelis atveria užmigdytus kūnus, buvo neviltį keliantis ir iš proto varantis. Bet tai buvo grynas malonumas, palyginti su irstančių sielų stebėjimu. Būtent tai Tomas privalėjo ištverti per grupės susitikimus.

Daugelis grupės „ŽIV teigiamas“ narių buvo intraveninių narkotikų vartotojai. Jie pasigavo ŽIV narkomanų landynėse, kurių ypač priviso mieste devintojo dešimtmečio viduryje po to, kai užsiraukė Bred Stryto medicinos reikmenų tiekėjai. Tai užtvenkė adatas bei švirkštus tiekiantį upelį. Dėl to masiškai buvo naudojami bendri švirkštai. Turėjau draugą, vardu Tomis, kuris pradėjo vartoti heroiną susidėjęs su tais vaikinais iš Leito. Vieną iš jų pažįstu, tai vyrukas, vardu Markas Rentonas, su juo kažkada dirbau savo stalystės laikais. Likimo ironija, kad Markas, kuris ilgus metus leidžiasi heroiną, vis dar, kiek žinau, neužsikrėtęs ŽIV, tuo tarpu aš niekad gyvenime nesu lietęs tų dalykų. Šioje grupėje yra pakankamai daug heroino vartotojų, kad galėčiau jį vertinti kaip išimtį.

Paprastai grupės susitikimai būdavo įtempti. Narkotai jautė pagiežą dviems grupėje esantiems homoseksualistams. Jie tikėjo, kad ŽIV pateko į miesto narkomanų bendruomenę per aktyvų pėdą namo savininką, kuris dulkindavo savo negaluojančius nuomininkus narkotus už buto nuomą. Aš ir dar dvi moterys, viena jų buvo narkotikų nevartojanti narkomano draugė, jautėme pagiežą visiems, nes mes nebuvome nei homoseksualistai, nei narkotai. Iš pradžių kaip ir visi kiti maniau, kad užsikrėčiau „nekaltai“. Tuomet buvo pernelyg lengva koneveikti heroino vartotojus ir pėdus. Tačiau aš mačiau plakatus ir skaičiau atsišaukimus. Atsimenu, kaip pankų eros metu Sex Pistols rėkė, kad „niekas nėra nekaltas“. Tikra tiesa. Bet būtina pasakyti, jog kai kurie yra kaltesni už kitus. Tai mane grąžina prie Venterso.

Aš daviau jam šansą; šansą pademonstruoti atgailą. Tai buvo aiškiai daugiau, nei tas kalės vaikas buvo nusipelnęs. Per vieną grupės susitikimą aš papasakojau pirmą iš kelių melagingų istorijų, — taip buvo pramintas takelis, kuris paskui atves į mano gniaužtus Alano Venterso sielą.

Aš papasakojau grupei, kad lytiškai santykiavau be prezervatyvo, puikiai žinodamas, jog mano ŽIV testai yra teigiami, ir kad dabar dėl to gailiuosi. Kambary stojo mirtina tyla.

Visi neramiai sujudo ant savo kėdžių. Po to moteris, vardu Linda, purtydama galvą pradėjo verkti. Tomas paklausė, ar ji nenorėtų išeiti iš susitikimo. Ji pasakė pasiliksianti ir pasiklausysianti, ką kiti pasakys, klastingai adresuodama savo pastabą man. Bet aš visai nekreipiau dėmesio į jos pyktį; tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo Venterso. Jo veide žaidė ta būdinga amžino nuobodulio išraiška. Buvau tikras, kad jo lūpose šmėkštelėjo lengva šypsena.

— Tai pasakyti buvo labai drąsu, Deivi. Tikiu, kad tam prireikė labai daug ryžto, rimtai pasakė Tomas.

Nelabai, tu sumautas peni, tai buvo supistas melas. Aš gūžtelėjau pečiais.

— Esu tikras, kad nuo jūsų pečių nusirito sunki kaltės našta, pakėlęs antakius tęsė Tomas, kviesdamas mane prisidėti. Šį kartą pasinaudojau proga.

— Taip, Tomai. Net ir tai, kad sugebėjau visa tai atskleisti jums visiems. Tai siaubinga... Nesitikiu, kad žmonės man atleis...

Kol Linda toliau verkė, kita grupės moteris pasiuntė man pašaipų įžeidimą, kurio aš gerai nesupratau. Jokios reakcijos nebuvo iš priešais mane sėdinčio šikniaus. Jo egoizmas ir amoralumas kėlė man šleikštulį. Tiesiog troškau jį suplėšyti į gabalus plikomis rankomis, čia ir dabar. Iš visų jėgų stengiausi tvardytis, gardžiuodamasis savo plano, kuris turėjo jį sunaikinti, įmantrumu. Liga ir toliau galėjo ramiai sau turėtis jo kūną; tai buvo jos pergalė, nors ir kokia bjauri. Mano pergalė bus didesnė, tiesiog naikinanti. Aš norėjau jo esybės. Norėjau įrėžti mirtinas žaizdas į jo atseit nemirtingą sielą. Aa-men.

Tomas apžvelgė visus: — Ar kas nors Deivį užjaučia? Ką jūs apie tai galvojate?

Po tylos valandėlės, kurios metu aš stebėjau bejausmę Venterso figūrą, Mažasis Gougsis, narkotas iš mūsų grupės, pradėjo susijaudinęs kranksėti. Po to jis išsiliejo su klaikia pompa, kurios aš laukiau iš Venterso.

— Džiaugiuosi, kad Deivis tai pasakė... aš padariau tą patį... aš padariau supistai tą patį... nekalta mergaitė, kuri niekada supistai nieko niekam nepadarė... aš tiesiog nekenčiau pasaulio... noriu pasakyti... maniau, ko gi, po galais, turėčiau jaudintis? Ką aš matęs gyvenime... man dvidešimt treji, o nieko neturiu, net supisto darbo... kodėl turėčiau rūpintis... kai tai pasakiau mergiotei, ji tiesiog pametė galvą... jis kūkčiojo lyg vaikas. Tuomet jis pasižiūrėjo į mus ir pro ašaras nusišypsojo pačia nuostabiausia šypsena, kokią aš kada buvau matęs savo gyvenime. — ...bet viskas baigėsi gerai. Ji pasitikrino. Tris kartus per šešis mėnesius. Nieko. Ji neužsikrėtė...

Mardžorė, kuri panašiomis aplinkybėmis vis dėlto užsikrėtė, kažką mums sušnypštė. Tuomet tai ir įvyko. Tas šiknius Ventersas sušnairavo ir nusišypsojo man. Pavyko. Štai ta akimirka. Vis dar jutau pyktį, bet jis buvo apmalšintas nepaprastos ramybės, begalinio aiškumo. Jausdamasis lyg pusiau paniręs krokodilas, stebintis iš upės geriantį minkštą, pūkuotą gyvūnėlį, taip pat jam nusišypsojau.