Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Kaip laikaisi, Alai? paklausiau jo. Tikrai kvailas klausimas. Papročiai tokiais bjauriais atvejais visuomet stumia mus į kokias nors kvailystes.

— Neblogai... sunkiai sušvokštė jis.

Ar tikrai, Alanai, seni? Nieko neatsitiko? Atrodai šiaip sau. Gal tai dėl to mažo vabalėlio, kuris duodasi po tavo kūną. Praryk porą tablečių ir gulk į lovą, rytoj būsi sveikas, tai tikra, kaip ir tai, kad rytoj lis.

— Skauda? viltingai paklausiau aš.

— Nee... jie turi vaistų... tik mano kvėpavimas... Aš laikiau jo ranką ir pajutau linksmumą, kai jo apgailėtini kaulėti pirštai stipriai spustelėjo. Pamaniau, kad nusikvatosiu stačiai tam skeletui į veidą, kol jo pavargusios akys buvo užmerktos.

Deja, vargšas Alanas, aš jį pažinojau, sesele. Jis onanistas, baisus parazitas. Tramdydamas šypseną, stebėjau, kaip jis gaudė orą.

— Viskas gerai, bičiuli. Aš čia, pasakiau.

— Tu geras vaikinas, Deivi... sušvokštė jis. — ...gaila, kad mes nepažinojome vienas kito anksčiau... Jis atmerkė akis ir vėl užmerkė.

— Tikrai supistai labai gaila, tu sumauta niekinga šiukšle... — sušnypščiau aš į jo užmerktas akis.

— Ką?., kas tai... jis buvo apspangęs nuo vaistų ir nuovargio.

Tingus šiknius. Per ilgai čia užsisėdėjo. Turėtų pakelti savo subinę nedidelei mankštai. Greitas bėgimas ristele aplink parką. Penkiasdešimt atsispaudimų. Du tuzinai pritūpimų.

— Sakau, gaila, kad mums teko susitikti šitokiomis aplinkybėmis.

Jis patenkintas atsiduso ir nugrimzdo į miegą. Aš paleidau jo sudžiūvusius pirštus.

Nemalonių tau sapnų, šikniau.

Įėjo seselė apžiūrėti mano bičiulio. — Be galo nemandagu. Vargu ar galima taip elgtis su svečiais, žiūrėdamas į snaudžiantį Ventersą, — veik jau lavoną, nusišypsojau aš. Ji prisivertė nervingai nusijuokti, tikriausiai pamaniusi, kad tai homoseksualistų ar narkotų, ar hemofilikų, ar kuo ji ten dar įsivaizdavo mane esant, juodas humoras. Man buvo nė motais, kuo ji mane laikė. Save aš suvokiau kaip keršijantį angelą.

Nužudęs šį mėšlo maišą, būčiau tik padaręs jam paslaugą. Tai buvo problema, bet aš įsigudrinau ją išspręsti. Kaip jūs galėtumėte pažeisti žmogų, kuris žino, kad greitai mirs, ir spjauna į viską? Kalbėdamasis, o ypač klausydamasis jo, aš supratau kaip. Pažeisi juos per gyvuosius , per žmones, kurie jiems rūpi.

Vienoje dainoje yra žodžiai, kad „kiekvienas kažkada kažką myli“, bet Ventersas, atrodo, tiesiog neigė šią taisyklę. Šis vyrukas tiesiog nemėgsta žmonių, o šie žvėriškai atlygina jam tuo pačiu. Su kitais vyrais Ventersas elgėsi tiesiog niekinamai. Praeities pažįstamus jis apibūdindavo su pagieža: „prekeivio gabalas“, arba su pajuoka: „supistas išsižiojėlis“. Apibūdinimas priklausė nuo to, kuris kurį įžeidė, išnaudojo ar manipuliavo kiekvienu konkrečiu atveju.

Moterys buvo skirstomos į dvi neaiškias kategorijas. Jos buvo arba „skylė kaip žuvies sriuba“, arba „skylė kaip perplyšusi sofa“. Ventersas akivaizdžiai moteryje matė, jo žodžiais tariant, ne ką daugiau už „gauruotą skylę“. Net kai kurios niekinamos pastabos apie jų papus bei subines būtų atspindėjusios palyginti platesnį požiūrį. Aš praradau viltį. Kaip šis kalės vaikas galėjo kada nors ką nors mylėti? Bet kiek palaukiau, ir už kantrybę buvo atlyginta.

Kad ir koks šlykštus mėšlas Ventersas buvo, vienas asmuo jam tikrai rūpėjo. Nekilo jokių abejonių — jo kalbos tonas pasikeitė, kai jis ištarė frazę: „mažiulis“. Aš atsargiai pumpavau žinias apie jo penkiametį sūnų, kurį jis buvo sugyvenęs su ta moterimi iš Vester Heilo, ta „karve“, kuri neleido jam susitikinėti su savo sūnumi, vardu Kevinas. Dėl šito tiesiog pamilau tą moterį.

Tas vaikas man nurodė, kaip galima pažeisti Ventersą. Priešingai jo įprastai savijautai, jis būdavo apimtas skausmo ir blaškomas jausmų, kai kalbėdavo apie tai, kad niekuomet nepamatys savo augančio sūnaus, ir tai, kaip stipriai myli „mažiulį“. Būtent dėl to Ventersas ir nebijojo mirties. Jis tikrai tikėjo, kad, šiaip ar taip, gyvens per savo sūnų.

Man buvo nesunku įsigauti Į buvusios Venterso merginos Frensės gyvenimą. Ji taip pasiutusiai nekentė Venterso, kad tiesiog žavėjo mane, nors kitos jos savybės man neatrodė patrauklios.

Dar geriau patyrinėjęs, aš neva netyčia sutikau ją aptriušusioje diskotekoje, kur suvaidinau jai žavų ir dėmesingą gerbėją. Žinoma, pinigai irgi savo padarė. Ji greitai užkibo: akivaizdu, kad niekada gyvenime joks vyras nesielgė su ja padoriai ir ji nebuvo pratusi prie pinigų, nuolat gyvendama tik iš pašalpos, iš kurios turėjo išmaitinti dar ir vaiką.

Blogiausia buvo, kai reikalas priėjo prie sekso. Aš, be abejo, užsispyriau būtinai užsimauti prezervatyvą. Anksčiau, prieš mums pasiekiant šią stadiją, ji buvo jau papasakojusi man apie Ventersą. Aš kilniai pasakiau, kad pasitikiu ja ir būčiau pasiruošęs mylėtis be prezervatyvo, bet norėjau išguiti visas abejones, sąžiningai prisipažinau, kad esu pergulėjęs su keletu žmonių. Turint galvoje jos ankstesniąją patirtį su Ventersu, šitokios abejonės privalėjo būti išsakytos. Kai ji pradėjo verkti, pamaniau, kad viską sugadinau. Bet jos ašaros — tai dėkingumo ženklas.

— Esi tikrai puikus žmogus, Deivi, ar žinai tai? pasakė ji. Jei tik ji būtų žinojusi, ką aš ruošiausi padaryti, ji nebūtų buvusi tokios geros nuomonės. Pasijutau nesmagiai, bet, vos pagalvojau apie Ventersą, tas jausmas išgaravo. Aš būčiau su tuo tinkamai susitvarkęs.

Nutariau, kad mano meilinimasis Frensei turi sutapti su Venterso ligos paūmėjimu ir jo ilga priežiūra ligoninėje. Jis sirgo keletu ligų, kurios galėjo greitai jį pribaigti, pirmiausia pneumonija. Ventersas, kaip ir daugelis per narkotikus ŽIV užsikrėtusių ponterių, išvengė šiurpaus odos vėžio, labiau būdingo pėdams. Be pneumonijos, jį dar kankino gausus burnos išbėrimas, vėliau išplitęs visoje gerklėje ir skrandyje. Pienligė nebuvo geriausias dalykas, kurio palinkėtum užsmaugti gyvybę tam kalės vaikui, bet galėjo būti blogiausias, jei neapsisuksiu mikliai. Jo nykimas buvo labai greitas, vienu metu net pernelyg greitas, nei troškau. Pamaniau, kad tas šiknius subyrės į gabalus anksčiau, nei aš suspėsiu įvykdyti savo planą.

Proga pasitaikė pačiu tinkamiausiu laiku, tiksliai pagal planą; galų gale tai tikriausiai buvo pusiau sėkmė, pusiau numatymas. Ventersas jau kovojo iš paskutiniųjų jėgų, iš jo buvo likę tik kaulai ir oda — ne daugiau. Gydytojas pasakė: dabar jau bet kurią dieną.

Man reikėjo, kad Frensė patikėtų man prižiūrėti vaiką. Aš paraginau ją susitikti su draugais. Ji ruošėsi šeštadienio vakarą pasižmonėti, nutarusi palikti mane vieną savo bute su vaiku. Ruošiausi pasinaudoti šia puikia galimybe. Trečiadienį prieš pat didžiąją dieną nusprendžiau aplankyti savo tėvus. Nutariau, kad reikėtų pagaliau papasakoti jiems apie savo sveikatos būklę, — nujaučiau, kad tai tikriausiai jau paskutinis mano apsilankymas. Mano tėvų butas buvo Oksgange. Ta vieta, kai buvau dar mažas, man visuomet atrodė tokia moderni. Dabar ji atrodė keistai, lūšnynų reliktas iš ankstesnės eros. Senoji mergaičiukė atidarė duris. Akimirką ji atrodė įtari. Paskui suprato, kad tai aš, o ne mano jaunesnysis brolis, todėl rankinę paliko ramybėj. Pakvietė mane užeiti, jos entuziazmą sukėlė palengvėjimas. — Sveei-kas, pašalieti, skubindama mane užeiti uždainavo ji.

Aš supratau skubėjimo priežastį — rodė Coronation Street. Malkas Boldvinas turėjo akis į akį susitikti su meiluže — tarnaite Alma Sedžvik — ir pasakyti jai, kad iš tikro jis įsimylėjęs turtingąją našlę Džeki Ingram. Maikas nieko negalėjo su tuo padalyti. Jis buvo meilės vergas, paklūstantis išorinei jėgai, kuri vertė jį elgtis būtent taip, o ne kitaip. Galėčiau, kaip pasakytų Tomas, jį suprasti. Aš pats buvau neapykantos, jėgos, kuri buvo lygiai toks pat reiklus šeimininkas, vergas. Atsisėdau ant suolelio.