Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

— Marija. Antonijau, kūkčioja jis. Susivokiu, kad ranka apkabinau tą kalės vaiką ir raminu jį.

— Tvarka, bičiuli. Viskas gerai. Atsiprašau. Nenorėjau tavęs įskaudinti, tiesiog, taip sakant, anksčiau joks šiknius nėra ant manęs užbaigęs.

Tai buvo tikra tiesa.

— Tu esi geras... ką aš galiu padaryti? Marija. Mano Marija... Inkštė jis. Prieblandoje teįžvelgiau jo burną, didelę juodą skylę. Jis dvokė šlykščių alkoholiu, prakaitu ir vėmalais.

— Klausyk, eime į kavinę. Paplepėsim kiek. Nupirksiu tau pusryčius. Savo sąskaita. Ridli Roude, prie turgavietės, yra nebloga vieta, žinai? Dabar ji dirbs.

Mano pasiūlymas rėmėsi lygiai savanaudiškumu, lygiai altruizmu. Ten mes atsidurtume arčiau Melo buto Dalstone, o aš norėjau dingti iš šio slegiančio pusrūsio.

Jis apsirengė, ir mes išėjome. Mudu nukaukšėjome savomis kanopomis Hai Strytu ir Kingsland Roudu turgavietės pusėn. Kavinė buvo neįtikimai pilna, bet mes gavome staliuką. Aš užsisakiau sumuštinį su sūriu ir pomidorais, o senasis šiknius surijo tą klaikų juodą keptos mėsos gabalą, kokius mėgsta žydiški ponteriai iš Stamford Hilo.

Senasis šiknius pradeda pliurpti apie Italiją. Jis jau daugelį metų buvo vedęs tą moteriškę Mariją. Seimą pastebėjo, kad jis ir Antonijus, jaunesnysis Marijos brolis, dulkino vienas kitą. Neturėčiau apie tai kalbėti būtent šitaip, jie greičiau buvo meilužiai. Man atrodo, kad jis mylėjo tą vyruką, bet kartu mylėjo ir Mariją. Maniau, kad tik aš prisidaręs bėdų su narkotikais, tačiau kokiu jovalu kai kurie šikniai paverčia savo gyvenimą dėl meilės. Net baisu pagalvoti.

Kad ir kaip būtų, ten buvo dar du broliai, macho, katalikai, jei tikėtume Dži, susiję su Neapolio Kamora. Tie šikniai negalėjo šito pakęsti. Jie patykojo Dži, kai jis ėjo iš šeimyninio restorano. Ir ištrėškę iš vargšo šikniaus daugybę mėšlo. Vėliau tas pat nutiko ir Antonijui.

Po šito Antonijus nusigalabijo. Toje kultūrinėje terpėje, sakė man Dži, būti išniekintam šitokiu būdu reiškia labai daug. Mano manymu, bet kokioje supistoje kultūrinėje terpėje tai reiškia labai daug. Tuomet Dži man pasako, kad Antonijus puolė po traukiniu. Tariau sau, kad gal toje kultūroje visa tai reiškia kiek daugiau. Dži išskrido į Angliją: dirbo įvairiuose italų restoranuose, gyveno purvinose gūžtose, pernelyg daug gėrė, išnaudojo arba pats buvo išnaudojamas jaunų vyrukų bei pagyvenusių moteriškių, kuriuos jis užkabindavo. Atrodo, kad tai buvo gan apgailėtinas gyvenimas.

Mano nuotaika pasitaisė, kai mes pagaliau priėjome Melo butą ir aš išgirdau į gatvę besiverčiančius reggae muzikos garsus bei pamačiau degančias šviesas. Tai, ką būtų galima pavadinti šauniu vakarėliu, vis dar smilko lyg nuorūka.

Buvo gera vėl atsidurti tarp pažįstamų veidų. Čia buvo visi, visi šikniai, Deivo, Sjuzi, Niksis (visai nusitašęs) ir Šarlin. Jų buvo pilna visose pakampėse. Dvi mergiotės šoko viena su kita, o Šar — su vaikinu. Polas ir Niksis rūkė; opiumą, ne hašę. Daugelis mano pažįstamų narkotų mieliau rūko, nei leidžiasi į veną. Adatos, atrodo, populiaresnės Škotijoje, Edinburge. Tiems šikniams pasiūlius, aš irgi užtraukiu porą dūmų.

— Supiastai šaaunu vė tavy matyt, mano sūneli! Niksis pliaukšteli man per nugarą. Pastebėjęs Dži, jis sušnabžda: — Ogi kas šits senas šiknius, a? Aš atsitempiau vargšą kalės vaiką su savimi. Man neužteko drąsos palikti tą šiknių vieną po to, kai išklausiau visų jo pasakų ir verkšlenimų.

— Tvarka, bičiuli. Malonu tave matyti. Tai Dži. Geras mano bičiulis. Gyvena Stoukyje. Aš pliaukšteliu senajam Dži per nugarą. Vargšo mažojo pisliaus veido išraiška tokia, kad jis labiau primena narvo triušį, prašantį mažo salotų lapelio.

Pasišalinau, palikęs Dži kalbėtis su Polu ir Niksiu apie Neapolį, Liverpulį bei Vest Hemą, — tarptautinė vyriška futbolo kalba. Kartais į tas šnekas žiūriu ramiai, bet dažniausiai tas varginantis beprasmiškumas sukelia man supistą depresiją.

Virtuvėje du vyrukai ginčijasi dėl politikos. Vienas berniokas yra susipratęs, o kitas supistai bestuburis Leiboristų ir Torių partijų vergiškas onanistas.

— Tu esi supista subinė dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei manai, kad Leiboristų partija turi dar nors vieną supistą šansą šį šimtmetį vėl atsigauti, antra, jei manai, kad tai nors kiek ką nors supistai pakeistų, paprasčiausiai įsiterpiu ir pasakau tam šikniui. Jis išsižiojęs sustingsta, kai kitas vyrukas smagiai šypsosi.

— Būtint tą aš yr mėginu išaiškynt tam kalės vaikiui, sako jis Birmingemo tarsena.

Aš nusiplaunu, palikdamas tą vergišką šiknių vis dar nustebusį. Nueinu į miegamąjį, ten vienas vyriokas laižo mergiotę tik per kokias tris pėdas nuo tos vietos, kur kaifuoja keli narkotai. Pasižiūriu į narkotus. Pisau, čia pilna rakandų susileisti ir visa kita. Viskas pagal mano teoriją.

— Nori nusifotografuoti, šikniau? klausia manęs tas sudžiūvęs netašytas stuobrys, kuris kaitino.

— Nori, kad išmalčiau tavo supistus dantis? klausimu į klausimą atsakau aš. Jis nusisuka ir verda toliau. Aš kurį laiką spoksau jam į viršugalvį. Pasitenkinęs tuo, kad tas šiknius užsičiaupė, nurimstu. Kai tik atvykstu į pietus, mane, rodos, užvaldo šitokia poza. Po poros dienų ji išnyks. Man atrodo, kad puikiai suprantu, kodėl taip yra, bet tai reikia ilgai aiškinti ir skamba pernelyg patetiškai. Išeidamas iš kambario, išgirstu lovoje dejuojant mergiotę, o tą šiknių sakant: — Kokią gi supistai saldžią skylutę tu turi, angeliuk...

Kai išsvirduliavau pro duris, mano galvoje teaidėjo tik tas švelnus, lėtas balsas: — Kokią gi supistai saldžią skylutę tu turi, angeliuk... ir man staiga pasidaro visiškai aišku, ko aš čia ieškau.

Čia man tikrai nėra jokių šansų. Turint galvoje galimas užkabinti sterbles, vaizdas sušiktai liūdnas. Šiuo metu, paryčiais, dauguma patrauklių moterų arba jau išvirtusios iš koto, arba jau išdulkintos. Šarlin pačiupta, taip pat ir ta moteris, kurią Ligotasis Berniukas išdulkino per dvidešimt pirmąjį savo gimtadienį. Net ir ta mergiotė, kurios akys kaip Marčio Feldmano, o plaukai lyg gaktaplaukiai, ir ta užimta.

Amžina mano supisto gyvenimo istorija. Atvykęs per daug anksti — nusitašau arba dėl savo susikaustymo viską sugadinu, arba atvykstu jau per vėlai.

Mažasis Dži stovi prie židinio ir gurkšnoja alų iš skardinės. Jis atrodo išsigandęs ir apstulbęs. Tariu sau, kad viskas dar galėtų pasibaigti sugrūdimu į šito vargšo šikniaus subinę.

Ši mintis sukelia man supistą depresiją. Ką gi, mes tikrai esame besilinksminančios kekšės. Neapykanta

Aš pirmą kartą Alaną Ventersą sutikau „ŽIV teigiamas“ pagalbos grupėje, nors jis paskui joje neužsibuvo. Ventersas savimi menkai tesirūpino, todėl greitai pasigavo vieną iš daugelio oportunistinių infekcijų, į kurias mes esame linkę. Sąvoka „oportunistinės infekcijos“ mane visuomet stulbino. Mūsų kultūrinėje terpėje tai, rodos, kelia savotišką teigiamą požiūrį. Turiu omeny verslininko, kuris randa plyšį rinkoje, arba futbolo aikštėje baudinį mušančio puolėjo „oportunizmą“. Klastingi pėdai, tos oportunistinės infekcijos.

Visų grupės narių sveikatos būklė buvo panaši. Mūsų visų antikūnų testai buvo teigiami, bet simptomų vis dar nesimatė. Mūsų susitikimų metu visada galėjai justi paranojinę baimę; kiekvienas, rodės, vogčiomis tikrino kits kito kaklo limfmazgius, ar nesimato patinimo ženklų. Bjauru buvo justi žvilgsnius, įsmigusius į kurį skruostą besišnekučiuojant.