Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Į duris vėl pasibeldė.

— Jei neatidarysi tų durų, aš tuoj jas išspirsiu. Tai buvo Čarlio sūnus Kemis. Supistas jaunas policininkas, kuris atrodė kaip Škotijos Taurė; didelės atlėpusios ausys, jokio smakro, plonas kaklas. Tas šiknius aiškiai manė, kad aš dūriausi. Ką gi, aš panašiai ir dariau, bet ne tai, ką jis įsivaizdavo.

— Viskas gerai... mes tuojau išeisime. Šaron šluostosi, užsitraukia savo kelnaites ir viską vėl susitvarko. Mane sužavėjo tas greitis, su kokiu judėjo ta nėščia mergina. Negalėjau patikėti, kad ką tik ją išdulkinau. Rytoj aš dėl to jausiuosi nejaukiai, bet, kaip linkęs sakyti Ligotasis, rytojus pats savimi pasirūpins. Nėra pasaulyje tokio nemalonumo, kuris negalėtų būti ištrintas paplepėjimu ir keliais stiklais gėrimo.

Aš atidariau duris.

— Apsiramink, Diksonai iš Dok Gryno. Negi niekada nesi matęs moters prieš pat gimdymą? Jo kvailas, atvipusiu žandikauliu veidas akimirksniu įkvėpė panieką.

Man nepatiko visa ta aplinka, todėl nusivežiau Šaron į savo butą. Mes tiktai kalbėjomės. Ji man papasakojo daugybę dalykų, kuriuos aš norėjau sužinoti, kurių niekuomet nežinojo mano Ma ir tėvas ir kuriuos sužinoję jie labai nuliūstų. Koks sumautas šiknius buvo Bilis. Kaip jis kartais ją mušdavo, žemindavo, — elgėsi su ja lyg su kokiu mėšlo gabalu.

— Kodėl tuomet tu jo nemetei?

— Jis buvo mano draugužis. Vis maniau, kad viskas gal dar pasikeis, kad įstengsiu jį paveikti.

Aš tai suprantu. Bet iš tikrųjų tai klaida. Vieninteliai pisliai, kurie kada nors paveikė Bilį, buvo provos, airių teroristai, o jie irgi geri šikniai. Neturiu dėl jų, kaip dėl kovotojų už laisvę, jokių iliuzijų. Tie kalės vaikai pavertė mano brolį katės mėšlo krūva. Bet jie tik nuspaudė mygtuką. Jo mirtis buvo iš anksto apspręsta šių oranžinių šiknių, kiekvieną liepos mėnesį žygiuojančių su savo juostomis ir fleitomis, prigrūdusių kvailą Bilio galvą nesąmonių apie karūną ir šalį, ir viso kito mėšlo. Šiandien jie pareis namo pasipūtę. Jie galės papasakoti visiems savo sėbrams, kad vienas iš jų šeimos žuvo, buvo nužudytas IRA kariaunos, — jis gynė Olsterį. Tai pakurstys jų beprasmišką pyktį, alinėse jiems bus nupirkta išgerti, ir tai padidins tų jo visų sektantiškų draugužių šiknių sumautą pasitikėjimą savimi.

Nenoriu, kad kokie nors šikniai drėbtų mėšlą apie mano brolį. Būtent šiuos žodžius Bernelis Bilis pasakė Popui Grehemui ir Dougiui Hudui, kai šie atėjo į alinę man grasinti, nusprendę, jog aš privalau sumokėti už savo narkotikus. Bilio teiginys. O taip. Išsakytas su tokiu aiškumu ir tvirtumu, kad tai buvo stipriau už grasinimą. Mano kankintojai tiesiog pasižiūrėjo vienas į kitą ir ištipeno iš baro. Aš pradėjau kikenti. Bulvė irgi. Buvome užkaifavę ir dėjome skersą ant visko. Bernelis Bilis pasišaipė iš mūsų taręs: Judu esate supistos subinės, o po to prisidėjo prie poros savo bičiulių, kurie atrodė nusivylę, kad Popas ir Dougis atsipiso atėmę dingstį muštynėms. Aš vis dar kikenau. Ačiū, vaikinai, tai buvo Bernelis Bilis man sakė, kad dėl viso šio mėšlo griaunu savo gyvenimą. Jis man tai kartojo daugybę kartų. Tai buvo tikras.

Velniop. Velniop. Velniop. Visa tai. Viską apie Bilį. Viskas šlamštas. Aš ne.

Šaron teisi. Sunku pakeisti žmones.

Bet juk kiekvienas tikslas reikalauja kankinių. Todėl dabar pageidavau matyti ją iš čia išsimėšinant, kad galėčiau įlįsti į savo slėptuvę, išsivirti dozę ir susileisti, kad užsimirščiau. Narkotinės Dilemos Nr. 67

Susijusios su netektim. Kiekvieną dieną krisdami lyg musės iš bado miršta vaikai. Tas faktas, kad tai vyksta kažkur kitur, nepaneigia šios esminės tiesos. Per tą laiko tarpą, kurio man prireikia, kad atidaryčiau piliulę, išsivirčiau ją ir susileisčiau, tūkstančiai vaikų kitose šalyse, o keli gal net ir šioje, mirs. Per tą laiko tarpą, kurio man prireiks tai padaryti, tūkstančiai turtingų kalės vaikų taps tūkstančiais svarų turtingesni savo investavimų dėka.

Piliulių atidarymas: koks mėšlagalvis. Iš tikro man reikėtų palikti piliules skrandžiui. Smegenys ir venos yra per daug silpnos, kad atlaikytų tą šlamštą.

Kaip Denis Rosas.

Denis susileido gerą dozę viskio. Tuomet jo akys pradėjo vartytis, iš šnervių pliūptelėjo kraujas ir buvo jau po Denio. Tokiais atvejais, kai tik pamatai kraują tyškant iš tavo šnervių ant grindų... koncertas baigtas. Narkomaniškas machizmas... ne. Narkomano poreikis.

Aš gerai piršteliu ir pridedu į kelnes, ta dalis, kuri apsišiko, skiriasi nuo tos kitos mano dalies, kuri atidarinėja piliules. Ta dalis, kuri atidarinėja piliules, sako, kad mirtis negali būti blogiau už nesipriešinimą nuolatiniam žlugimui. Ši mano dalis visuomet laimi ginčą. Dėl narkotikų iš tikro niekuomet nekyla jokių rimtų dilemų. Jos atsiranda, kai narkotikų poveikis silpsta.

Tremtis Šlaistymasis po Londoną

Nieko. Kur, po galais, dingo tie šikniai? Pats esu sumautai kaltas. Reikėjo jiems paskambinti ir pranešti, kad atvykstu. Ką gi, pats sau pateikiau siurprizą. Bute nėra jokio pisliaus. Juodos durys atrodo šaltos, niūrios, negyvos, lyg bylotų, kad jie Išvykę jau seniai ir greitai negrįš, jei tik iš viso ruošiasi čion grįžti. Dirsteliu pro plyšį, bet negaliu įžiūrėti, ar prie durų ant grindų guli kokių nors laiškų.

Apimtas nevilties spiriu į duris. Kitoje laiptinės pusėje gyvenanti moteris, tikra suvytusi kekšė, kiek aš ją prisimenu, atidaro duris ir iškiša galvą. Ji spokso į mane, lyg norėtų kažko paklausti. Nekreipiu į ją dėmesio.

— Jų nėra. Nėra jau porą dienų, sako ji, įtariai žiūrėdama į mano sportinį krepšį, lyg jis būtų prigrūstas sprogmenų.

— Puiku, niūriai sumurmu ir susierzinęs užverčiu galvą į lubas, tikėdamasis, jog taip demonstruojama neviltis paragins ją pasakyti ką nors tokio: Aš tave pažįstu. Tu čia apsistodavai. Turbūt esi išvargęs, nukeliavęs tokį kelią nuo pat Škotijos. Užeik, išgersi puodelį stiprios arbatos ir palauksi savo draugų.

Tačiau ji tepasako: — Nea... nemačiau jų mažiausia dvi dienas.

Vagina. Pisliava. Kalės vaikas. Šūdas.

Jie gali būti bet kur. Jų gali niekur nebūti. Jie gali grįžti bet kurią minutę. Bet gali ir niekuomet negrįžti.

Nužingsniavau Hamersmit gatve. Londonas, grįžus po trijų mėnesių, buvo keistas ir svetimas, kaip paprastai atrodo pažįstamos vietos po ilgesnio išvykimo. Viskas atrodė kaip gerai pažįstamų daiktų kopijos — panašios, bet keistai praradusios įprastus bruožus, kaip kartais viskas atrodo sapnuose. Sakoma, kad pažintum vietovę, reikia ten gyventi, bet kartais turi išvykti, kad sugrįžęs ją naujai išvystum. Prisimenu mudu su Bulve einančius Princų gatve, abu nemėgome šios bjaurios gatvės, užtvindytos turistų ir krautuvininkų, prakeiktų šiuolaikinio kapitalizmo brolių dvynių. Aš žiūrėjau į pilį ir galvojau: mums tai viso labo tik dar vienas pastatas. Mums jis įsiminė kaip British Home Stores ar Virgin Records parduotuvės. Apsimetę pirkėjais, keliaudavome į tas vietas vagiliauti. Bet kai išeini iš Veiverlio stoties po kokios kelionės, pagalvoji: O, tai ne taip jau blogai.

Viskas gatvėje šiandien atrodė praradę ryškumą. Galimas daiktas, kad tai dėl miego ir narkotikų stokos.

Alinės iškaba buvo nauja, nors užrašas ir senas. „Britanija“. Valdyk, Britanija. Aš niekuomet nesijaučiau esąs britas, nes iš tikrųjų ir nesu. Taip šlykštu ir dirbtina. Bet aš niekuomet nesijaučiau ir esąs škotas. Narsioji Škotija, subine mano; Škotija, susitriedusi vagina. Visi mes užsmaugtume vienas kitą už privilegiją sulįsti į kokį nors aristokratišką anglo užpakalį. Aš niekuomet nieko supistai nejaučiau jokioms tėvynėms, vien begalinį pasišlykštėjimą. Reikėtų supistą krūvą jų sunaikinti. Nužudyti kiekvieną supistą parazitą politikierių, kuris kada nors atsistojo ir su nulaižyta šypsena išdėjo apie tai kokius nors melagingus bei fašistinius pareiškimus.